253

Esama tiesų, kurias geriausiai suvokia vidutiniškos galvos, kadangi tos tiesos geriausiai atitinka tokias galvas; esama tiesų, kurios atrodo patrauklios ir viliojančios tik vidutiniškiems protams,- šią gal ir nemalonią išvadą reikia padaryti kaip tik dabar, kai garbių, bet vidutinių anglų – paminėsiu Darwiną, Johną Stuartą Millį ir Herbertą Spencerį – dvasia įsivyrauja viduriniuose europietiško skonio sluoksniuose. Iš tikrųjų, kas galėtų abejoti, kad laikinas t o k i ų protų viešpatavimas yra naudingas? Būtų klaidinga manyti, jog taurūs ir nuošale sklendžiantys protai turi ypatingų sugebėjimų nustatyti, rinkti ir brukti į išvadas daugybę smulkių bendrų faktų: kaip išimtys, jie ne itin gerai tinka tyrimo „taisyklėms“ taikyti. Galiausiai jų tikslas yra ne vien tik pažinimas – jie turi b ū t i kažkuo nauju, r e i k š t i kažką naują, p a t e i k t i naujas vertybes! Praraja tarp žinojimo ir galėjimo turbūt yra didesnė ir baisesnė, negu manoma: galima tarti, kad galintis aukščiausia prasme, t.y. kuriantis, turi būti nežinančiu,- o kita vertus, moksliniams atradimams, panašiems į Darwino, netgi palankus yra tam tikras siaurumas, sausumas ir kruopštumas, žodžiu, angliškumas.- Pagaliau nepamirškime, kad anglai dėl savo vidutiniškumo kartą jau buvo bendro europietiško proto lygio nuopuolio priežastimi: tai, kas vadinama „moderniomis idėjomis“ arba „aštuonioliktojo amžiaus idėjomis“, arba taip pat „prancūziškomis idėjomis“,- taigi tai, prieš ką su dideliu pasibjaurėjimu sukilo v o k i e č i ų dvasia,- buvo angliškos kilmės, dėl to negali būti abejonių. Prancūzai buvo tik tų idėjų beždžionės ir aktoriai, taip pat jų geriausi kareiviai ir kartu, deja, pirmosios ir svarbiausios a u k o s: nes nuo „modernių idėjų“ prakeiktos anglomanijos ame francaise 72 taip sulyso ir išdžiūvo, kad dabar mes prisimename jos šešioliktąjį ir septynioliktąjį amžių, jos didžią aistringą jėgą, jos išradingą kilnumą kaip kažką beveik neįtikėtina. Bet reikia tvirtai laikytis šio istorinio teisingumo principo ir ginti jį nuo akimirkos ir regimybės: europietiška noblesse – jausmai, skonis, papročiai, žodžiu, noblesse aukščiausia prasme – yra P r a n c ū z i j o s kūrinys ir išradimas, o europietiškas niekingumas, dabartinių idėjų plebėjiškumas – A n g l i j o s.-

254

Dar ir šiandien Prancūzija yra dvasingiausios ir rafinuočiausios Europos kultūros buveinė ir aukštoji skonio mokykla – bet reikia mokėti rasti šią „skonio Prancūziją“. Kas jai priklauso, tas rūpestingai slepiasi: galbūt ji gyvena nedaugelyje ir, be to, būtent tokiuose žmonėse, kurie netvirtai stovi ant kojų, yra iš dalies fatalistai, paniurėliai, ligonys, iš dalies per daug sugležnėję ir per daug rafinuoti; tokie slepiasi iš a m b i c i j o s. Kai kas bendra jiems visiems: jie užsikemša ausis, kad negirdėtų siaučiančios kvailystės ir triukšmingo demokratinės buržuazijos plyšojimo. Iš tikrųjų šiandien avanscenoje voliojasi sukvailėjusi ir sustorėjusi Prancūzija,- neseniai Victoro Hugo laidotuvėse ji surengė tikrą neskoningumo ir žavėjimosi savimi orgiją. Jie turi ir kitą bendrą bruožą: nuoširdžiai nori gintis nuo dvasinio germanizavimo – ir dar labiau nesugeba to padaryti! Galbūt jau dabar šioje dvasios Prancūzijoje – ji kartu yra ir pesimizmo Prancūzija – Schopenhaueris jaučiasi geriau negu kada nors Vokietijoje; ką jau kalbėti apie Heinrichą Heinę, seniai tapusį subtilesnių ir ambicingesnių Paryžiaus lyrikų kūnu ir krauju, arba apie Hegeli, kuris šiandien Taine’o – t.y. p i r m o j o dabar gyvenančio istoriko – pavidalu daro beveik tironišką įtaką. O kalbant apie Richardą Wagnerį reikia pasakyti, kad kuo daugiau prancūzų muzika formuosis pagal tikruosius l’ame moderne 73 poreikius, tuo labiau ji „wagnerizuosis“, tai galima numatyti – ji ir šiandien jau tai daro! Tačiau yra trys dalykai, kuriuos prancūzai su pasididžiavimu ir šiandien gali nurodyti kaip savo paveldą ir nuosavybę, taip pat kaip neprarastą savo senosios kultūrinės persvaros Europoje žymę, nepaisant visos savanoriškos ar nesavanoriškos germanizacijos ir skonio suprastėjimo: pirma, sugebėjimas patirti artistišką aistrą, mėgautis „forma“; tam pažymėti – greta tūkstančio kitų – sugalvoti žodžiai l’art pour l’art,- tris amžius Prancūzijoje tokio meno nestokota, ir vėl tik dėl pagarbos „negausiesiems“ jos literatūroje egzistavo kažkas panašu į kamerinę muziką,- to veltui ieškosi kitose Europos šalyse.- Antra, kuo remdamiesi prancūzai gali grįsti savo viršumą Europoje, yra jų sena daugiapusė m o r a l i s t i n ė kultūra; dėl jos gan dažnai net maži laikraščių romanciers ir atsitiktiniai boulevardiers de Paris 74 pasižymi takiu psichologiniu subtilumu, apie kurį, pavyzdžiui, Vokietijoje neturima supratimo (ką jau kalbėti apie pačių tokių kūrinių stygių!). Vokiečiams tam trūksta kelių amžių moralistinio meno, kurio, kaip minėjome, Prancūzijoje nestokota; kas vokiečius dėl to vadina naiviais, tas giria juos už trūkumą. (Vokiškojo nepatyrimo ir nekaltybės voluptate psychologica 75 dalykuose, gimininguose vokiečių visuomeninio gyvenimo nuobodybei, priešybe ir labiausiai nusisekusia prancūziško smalsumo ir išradingumo šioje švelnių virpesių srityje apraiška gali būti laikomas Henri Beyle’is, tas įstabus tolregis pirmtakas, kuris napoleonišku tempu perbėgo s a v o Eurapą, daug europietiškos sielos šimtmečių, kaip šios sielos žvalgas ir atradėjas,- reikėjo net dviejų kartų, norint jį kur nors p a s i v y t i, siekiant įminti keletą mįslių, kurios kankino ir žavėjo šį nuostabų epikūrietį ir klaustukų žmogų, paskutinį didį Prancūzijos psichologą.) Egzistuoja ir trečias viršumo pagrindas: prancūzų natūra yra pusiau pavykusi Šiaurės ir Pietų sintezė, tai leidžia jiems suprasti daugelį dalykų ir daryti tokius dalykus, kurių anglas niekada nesupras; jų periodiškai į Pietus atsisukantis ir nuo jų nusisukantis temperamentas, kartkartėmis užverdantis jį provansališkas ir liguriškas kraujas saugo juos nuo siaubingos Šiaurės pilkumos, nuo saulės nenušviečiamų sąvokų vaiduokliškumo ir anemijos,- nuo mūsų v o k i š k o s skonio ligos, kuriai įveikti iškart ryžtingai siūloma panaudoti kraują ir geležį, t.y. „didžiąją politiką“ (vadovaujantis receptais, kuriuos siūlo gan pavojingas gydymo menas, mokantis mane laukti ir laukti, bet iki šiol neteikiantis jokios vilties). Dar ir šiandien Prancūzijoje suprantami ir palankiai sutinkami tie reti ir retai patenkinti žmonės, kurie pernelyg turtingi dvasiškai, kad galėtų pasitenkinti siauru patriotizmu, ir kurie sugeba Šiaurėje mylėti Pietus, o Pietuose – Šiaurę,- tie apsigimę viduržemininkai, „geri europiečiai“.- Jiems kūrė savo muziką B i z e t, šis paskutinis genijus, įžvelgęs naują grožį ir naujas viliones,- atskleidęs m u z i k o s P i e t ų dalelę.

Views All Time
Views All Time
1521
Views Today
Views Today
1
0 0