Barbarizmai ir hibridai

Barbarizmai – tai nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitų. Šis terminas yra padarytas iš žodžio barbaras „svetimšalis; griovėjas; tamsuolis“. „Kalbos praktikos patarimai“ barbarizmus žymi n. svet., t. y. neteiktina (nevartotina) svetimybė. Trumpai barbarizmą vadinti svetimybe nelabai tinka, nes dalį svetimybių (svetimos leksikos) esame įteisinę ir vartojame.

Barbarizmų šaltiniai. Barbarizmai į lietuvių kalbą seniau veržėsi per suslavėjusius dvarus, lenkų kalbos veikiamą bažnyčią, bet daug jų kadaise ir dabar paimti tiesiogiai bendraujant su kitakalbiais, ypač kaimynais slavais ar germanais, o naujausiais laikais jų gausiai imama iš anglų kalbos – tiek sakytinės, tiek rašytinės.

Daugiausia barbarizmų yra atėję iš kaimynų slavų – iš baltarusių: gadynė (= laikas, metas, laikotarpis, epocha); iš lenkų: kolioti (= plūsti, keikti, koneveikti), plėmas (= dėmė). Yra imta taip pat iš rusų kalbos, ypač naujesniais laikais – sovietmečiu: kurtkė (= striukė), nakleika (= lipdukas), univermagas (= universalinė parduotuvė), skladas (= sandėlis, sandėliukas); ukolas (= dūris, injekcija). Neretai neaišku, iš kurios slavų kalbos toks žodis imtas, nes keliose jis tas pats: kralikas (= triušis), bagotas (= turtingas).

Dalis barbarizmų yra iš germanų kalbų: biškį arba biskį (= truputį, mažumėlę, šiek tiek), liuosas (= laisvas), balkis (= sija), žiurstas (= prijuostė), buterbrodas (= sumuštinis, sviestainis), jo (= taip). Viena kita germanybė galbūt atėjo per slavus: špricas (= švirkštas), zelcas (= slėgtainis).

Dabar daug nevartotinų svetimybių plūsta iš Vakarų – ypač iš anglų kalbos. Jeigu žurnalistai, politikai, kai kurių sričių specialistai pastebi, kad ne vieną jų toleruoja kaimynų kalbos (rusų, lenkų, latvių), tai bando juos laikyti tarptautiniais žodžiais, nors dažniausiai jie nėra tokie. Ar reikia žodžio sponsorius, kai turime savą žodį rėmėjas ir jau prigijusį tarptautinį žodį mecenatas (meno rėmėjas)? Ar reikia žodžių menedžmentas, menedžeris, jeigu jau prieškario Lietuvoje buvo sukurtas trumpas skambus žodis vadyba, o dabar pasiūlytas neblogas naujadaras vadybininkas? Ar geriau imidžas įvaizdį, hotelis viešbutį, presa spaudą? Kodėl tyneidžeris, o ne paauglys, skinhedas ar skinas, o ne skustagalvis? Argi vietoj lietuviui nesmagaus nekaitomo šou su neįprastu dvibalsiu ou daug kur negalėtų būti tikslesni įprastiniai žodžiai – nelygu ką turime galvoje: renginys, reginys, koncertas, spektaklis, vaidinimas? Vietoj parduotuvė jau neleistinai pasakoma šopas, vietoj savaitgalis – vykendas, vietoj įstaiga, kontora, raštinė – ofisas. Kai kas net perima angliškus žodžius su dėmeniu -menas: biznesmenas (= verslininkas), polismenas (= policininkas), sportsmenas (= sportininkas), šoumenas (= renginių vedėjas, vadovas, organizatorius). Ypač daug naujų svetimybių atplūdo su naujais buities daiktais, drabužiais, maisto produktais, nes lietuviškai jų pavadinti be kalbininkų talkos iš pradžių nemokėta: bodis (= glaustinis, glaustinukė), burgeris (= suvožtinis), o konkrečiai: čyzburgeris (= sūrainis, sūrio suvožtinis), fišburgeris (= žuvainis, žuvies sumuštinis), hamburgeris (= mėsainis, mėsos suvožtinis), čipsai (= (bulvių) traškučiai), hotdogas (= dešrainis), kornfleiksai (= (kukurūzų) dribsniai), leginsai (= tamprės, timpės), miusliai (= dribsniai (su priedais), javainiai), pampersai (= sauskelnės), popkornai (= (kukurūzų) spragėsiai), puzlis ar puzlė (= dėlionė, dėstas, kartais kibučiai), rolikai (= riedučiai), snekas (= užkandis, užkandukas), steikas (= (amerikietiškas) kepsnys, didkepsnis), steipleris (= segiklis), šeikeris (= kokteilių plaktuvė). Angliškai be reikalo pavadinta daug naujesnių sportinių žaidimų, sporto inventoriaus ir terminijos dalykų: armrestlingas (= rankos lenkimas), dartas, dartsas (= smiginis, smigis – žaidimas; smigė, strėlytė), holbolas (= trijulių krepšinis), peintbolas (= dažasvydis), pleiofai (= atkrintamosios rungtynės, varžybos), serfingas (= banglentė), skeiteris (= riedutininkas, kartais riedlentininkas), šortrekas (= trumpasis takas), vindserfingas (= burlenčių sportas; burlentė). Atsirado ir kitokių nereikalingų angliškų pavadinimų bei terminų: barteris arba barteriniai mainai (= natūriniai (prekių) mainai), hotelis (= viešbutis), impičmentas (= (valstybės) apkalta), kileris (= (samdomas) žudikas), pabas (= alinė, aludė, smuklė), parkingas (= (automobilių) aikštelė), rentingas (= trumpalaikė nuoma), taimeris (= laikmatis). Kai kurių naujų svetimybių pakaitai dar tik kuriami (ypač muzikos srities) arba iš kelių pasiūlytųjų galutinai dar neišrinktas vienas.

Barbarizmai ir kalbos dalys. Barbarizmas gali būti ne viena kalbos dalis. Dažniausi barbarizmai yra daiktavardžiai. Iš kaimynų į Lietuvą patekęs koks buities daiktas, drabužis, apavas, valgis dažniausiai atsinešė ir svetimą pavadinimą: bantas (= kaspinas, kartais peteliškė), baranka, baronka (= riestainis), barchatas (= aksomas), basanoškės (= basutės), basket(k)ės (= sportukai, sportbačiai), blicas (= blykstė), o blicturnyras (= žaibo turnyras), bliūdas (= dubuo), bonka, bonkė (= butelis), britva (= skustuvas; skutimosi peiliukas), bulka (= batonas; bandelė; pyragas), dekis (= užtiesalas, užklotas, pledas), dratas (= viela); fara(s) (= žibintas), grafkė, grapkė (= žiogelis), guzikas (= saga), gvintas (= sriegis), kalnierius (= apykaklė), klapanas (= vožtuvas), kleckai (= kukuliai), knatas (= dagtis), kvasas (= gira), ląstai (= plaukmenys), mostis (= tepalas), papkė (= aplank(al)as, jei sudedama ir surišama; segtuvas, jei lapai į vidų įsegami), planka (= įuosta, juostelė), ploščius (= lietpaltis – neperlyjamas, apsiaustas – nuo dulkių, šalčio), prosas (= lygintuvas), šlanga(s) (= žarna), šlipsas (= kaklaraištis), šniūras (= virvė, virvutė, virvėlaidis; varstis, varsčiukas, raištelis), špakli(u)s (= glaistas), špilka (= smeigė, smeigelė; segtukas), štatyvas (= stovas), tapkės (= šlepetės, šliurės), tomatai (= pomidorai), vailokai (= veltiniai), žgutas (= varžtas), žiletė (= (skutimosi) peiliukas), žilka (= valas). Svetimų daiktavardžių pasitaiko ir, pavyzdžiui, nusakant giminystę: baba, babytė (= senelė, močiutė), diedukas, bočelis (= senelis), dėdina (= dėdienė), ciocė (= teta, tetulė), švogeris, švogrius (= svainis), taip pat įvardijant įvairius kitokius dalykus: arenda (= nuoma), broma (= tarpuvartė; vartai; arka), kazarma(s) (= kareivinės), mazolis, mozolis (= nuospauda), miera (= dydis, numeris; matmuo; matas; matavimo įrankis), pijokas (= girtuoklis), pletkai (= apkalbos, paskalos), proba (= mėginys, bandinys), prūdas (= kūdra, tvenkinys), pundas (= ryšulys, šūsnis), rubežius (= siena; riba), salka (= mansarda), sklepas (= rūsys, pusrūsis), slajikas, slojikas (= stiklainis), smakas (= slibinas), šmotas (= gabalas), štuka (= vienetas; kita reikšme pokštas, juokai), o štukorius (= pokštininkas, juokdarys), šuleris (= sukčius, apgavikas; išdaigininkas), taimautas (= pertrauka, pertraukėlė), tormozas (= stabdys), ubagas (= elgeta), žulikas (= sukčius, vagišius; jei elektros – dvišakis, trišakis).

Kur kas mažiau barbarizmų būdvardžių ir jų vedinių: biednas (= neturtingas, skurdus; aišku, netinka ir vediniai biednumas, biednystė, biedniokas, biednuomenė, biedninti, biednai), brudnas (= purvinas, murzinas, nešvarus; netinka ir brudnumas, brudninti bei pamatinis žodis brudas), durnas (= kvailas, kvaišas, negudrus; netinka ir durnumas, durnystė, durnius, durninti, durniuoti, durnai), kūdas (= liesas; netinka ir kūdumas, (su)kūsti, (su)kūdinti), liuosas (= laisvas; netinka ir liuosumas, liuosybė, liuosinti, pa(si)liuosuoti, liuosuojantis, liuosai), priklus (= šleikštus, bjaurus), ryžas (= rusvas, ručkis, rusvaplaukis).

Yra barbarizmų veiksmažodžių ir jų vedinių: bujoti (= vešėti, klestėti, tarpti), daboti (= saugoti, prižiūrėti ar žiūrėti), fundyti (= vaišinti; dovanoti), kavoti (= slėpti; laidoti), kolioti (= plūsti, keikti, koneveikti), mieruoti (= matuoti), mislyti (= mąstyti, galvoti), neboti (= nepaisyti, nežiūrėti; nekreipti dėmesio; nebijoti), rūgoti (= barti, keikti), tušinti (= troškinti), o tušintuvas (= troškintuvas), ulioti (= puotauti, ūžauti, linksmintis), o ulionė (= puotavimas, lėbavimas), ženytis (= vesti (apie vaikiną), tekėti (apie merginą), tuoktis, kurti šeimą (abiem), o ženatvė (= vedimas arba tekėjimas; vedybos, santuoka), ženotas (= vedęs arba ištekėjusi), ženoti (= susituokę).

Šiek tiek barbarizmų yra įvairių nekaitomų žodžių: apart (= be, kartais išskyrus), jaunimo ypač mėgstamas jo (= taip), nu (=na), vot, ot (= štai).

Barbarizmų keitimas. Barbarizmai labai kenkia kalbos grynumui, yra ryškios klaidos. Kad žodis barbarizmas, paprastai nustato ir pakaitų pasiūlo kalbininkai. Dažniausiai savų lietuviškų pakaitų randama tarmėse: šitaip pečius pakeistas krosnimi (nors tarmėse krosnis – tai tik iš akmenų sukrauta, paprastai pirtyse), rasodapasodai ar daigai, pančekakojinė. Kartais aiški slavybė pakeista mažiau žinoma germanybe, kuri tapo norminiu žodžiu: dūdatrimitas, smičiusstrykas. Trūkstamą barbarizmo pakaitą sukurdavo ir kalbininkai: pavyzdžiui, labai greitai prigijo Jono Jablonskio pasiūlytas puikus naujadaras degtukas vietoj kadaise vartoto barbarizmo sierčikas. Ypač daug barbarizmų buvo pašalinta bendrinės kalbos kūrimo metu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Prasidėjus sovietmečiui, plūstelėjo barbarizmų iš rusų kalbos. Ne į visus iš karto dėmesys (antai sovietmečiu parduotuvių prekių etiketėse ilgai buvo rašoma maikė, trusikai), todėl jie paplito, pasiekė net tarmes, o kai barbarizmas įsigali, jį pakeisti sunku. Ir dabar ne iš karto pasiūlomas pakaitas kokiai plintančiai spaudos populiarinamai anglybei. Ne visada pasiūlytieji barbarizmų pakaitai būna vykę – kartais tenka juos keisti. Maikę siūlyta keisti tiksliais pakaitais sportinukai, vasarinukai, berankoviai marškinėliai, bet jie buvo per ilgi, nelabai patogūs: atrodo, būtų patogiau marškučiai, marškutė; etiketėse taisyklingai parašoma ir marškinaičiai. Vietoj trusikai siūlyta sakyti glaudės, bet vėliau imta daryti berniukų aprangos skirtumą: glaudės – tai aptemptos (žargonišku barbarizmu tariant, plavkės), o neaptempti trusikai – tai trumpikės. Atsiradusį naują rašiklį, vadintą barbarizmu šarikas, pasiūlyta keisti vertiniu šratinukas, bet visuomenei atrodė svarbiau ne nematomas šratelis, o tai, jog rašoma tušu, todėl net į norminį žodyną patekęs šratinukas buvo ignoruojamas ir įsitvirtino spontaniškai atsiradęs tušinukas. Barbarizmą raskladuška buvo pasiūlyta keisti sudedamoji lovelė, bet tai neprigijo, nes ši lovelė iš tiesų ne sudedama, o lankstoma, suglaudžiama (panašiai netiko sudedama lazda – iš tiesų ji sustumiama, sudedami skėčiai – iš tiesų jie lankstomi, sustumiami). Vėliau tokią lovelę siūlyta vadinti suglaudžiamoji, glaustinė, sulankstoma lovelė, bet, atrodo, gražiausias, trumpiausias, patogiausias būtų neseniai pasiūlytas pakaitas lankstukė. Anglybė plejeris iš pradžių buvo keičiama vaizdo grotuvas, bet vaizdo juk negrojame; naujas tikslus pakaitas yra (vaizdajuosčių) leistuvas.

Aiškius, tikslius, pakankamai trumpus barbarizmų pakaitus visuomenė mielai priima. Greitai buvo atsikratyta įvairių religijos srities barbarizmų: pekla (= pragaras), griekas (= nuodėmė), spaviednė (= išpažintis), daugybės kadaise plačiai vartotų buities barbarizmų: abrūsas (= rankšluostis), dziegorius (= laikrodis), košeliena (= šaltiena). Daugelis lietuvių rašydami arba viešai kalbėdami barbarizmų vengia, nes juos pakankamai pažįsta ir vertina kaip neabejotinus kalbos teršalus, o kiek dažniau pavartoja tik buityje – arba iš įpratimo, arba kad barbarizmas kartais trumpesnis, patogesnis. Dėl tam tikrų priežasčių atkakliau laikosi tik kelios barbarizmų grupelės.

Barbarizmų pavartojimo priežastys yra šios:

– vartotojas neįtaria, jog tai barbarizmas, pvz., smala (= sakai, kita reikšme – derva, degutas); bliuzė (mano, kad atstoja aiškų barbarizmą bliuzkė, o iš tikrųjų tinka tik palaidinė, palaidinukė), blūdas (mano, kad atstoja nevartotinus durnystė, durniavimas, o iš tiesų tinka tik kvailystė, nesąmonė); arba daug kam nekyla mintis, kad bujoti, kolioti, rūgoti – tai nelietuviški veiksmažodžiai;

– nelabai žino, kuo pakeisti, pvz.: tašė (= rankinė, o ne krepšys, nes per bendras žodis, ir ne rankinukas, nes šis mažesnis); grielka (tai šildyklė ar šildynė, o ne šildytuvas, nes -tuvas tinka tik nusakant didelius daiktus, plg. šaldytuvas); knopkė (jų yra trejopų, tai ir keisti reikia trejopai: smeigtukas – lapui prismeigti, mygtukas – mechanizmo, spaustukas, spraudė, spraudelė – pirštinės, rankovės). Ypač dažnai nežinoma, kuo pakeisti naujausius Vakarų kalbų skolinius, todėl svarbu kuo greičiau sukurti jų pakaitus;

– dėl barbarizmo pakaito dar nėra galutinai sutarę patys kalbininkai arba jų pasiūlyti pakaitai dviprasmiški. Negalima vienu žodžiu antklodė keisti barbarizmų adijalas ir kaldra, nes tai skirtingi dalykai. Antklodė vartotina vietoj adijalas ar odijalas, o kaldra, koldra – tai apklotas arba reikia pridėti pažyminius: vatinė antklodė, pūkinė antklodė (tik ne duknos). Negalima kelių barbarizmų keisti vienu žodžiu užvalkalas, nes nesusikalbėsime. Jei pagalvė (ne paduška) velkama užvalkalu, tai nelabai tinka ir vietoj čecholas sakyti užvalkalas; arba sudarytina pora: užvalkalas – antklodės, o užvalkaliukas – pagalvės, o dar geriau vietoj čecholas vartoti kokį atskirą žodį: antvalktis, tarmių žodžius dvikarir ypač pakankamai aiškų dvilinkė. Kartais nelabai sutariama, ar svetimos kalbos žodį iš viso taisyti; pavyzdžiui, slaviškos kilmės seklyčia (gerasis trobos galas) įteisintas kaip etnografijos žodis, bet mieste svečių kambarį vis dėlto geriau vadinti svetainė, menė; vietoj kai kieno bandomų ginti gojus geriau giraitė, miškelis, vietoj varsa spalva;

barbarizmais kai kas be reikalo bando gyvinti, individualizuoti savo kalbą, ir tada sąmoningai, tarkim, vietoj siela sakoma dūšia, vietoj kvailinti – balamutinti, vietoj apskritai – abelnai; nemaža vadinamųjų madingų žargoniškų barbarizmų, pavyzdžiui: pravalas, čiotkas, kreizas, kreiziškas, kreiziškai, kreizėti, tūsintis ar pan., vartoja nekūrybingi, nepajėgiantys sugalvoti ką savita jaunuoliai;

– barbarizmas įsimenamas iš grožinės literatūros ir todėl atrodo toleruotinas. Kol lietuvių kalba nebuvo sunorminta, barbarizmus vartojo ir nemaža žymių rašytojų. Jų neišvengė net norminimo laikotarpiu kūręs Maironis. Nuo vaikystės deklamuojame: Išauš nauja gadynė; kitas dūmosime dūmas; daug kryžiuočių nuo Malburgo rengias mus terioti, nors gadynė – tai laikas, metas, laikotarpis; dūma, dūmoti mintis, mąstyti; terioti – siaubti;

– barbarizmų pasitaiko ir šių dienų raštuose, o tai irgi klaidina. Prastesnėje spaudoje aptinkame minėtus veiksmažodžius bujoti, kolioti, neboti, daiktavardžius arenda, prūdas, žiurstas, nemaža naujųjų anglybių ar kitų Vakarų skolinių. Svetimų bendračių bevelyti, velyti spaudoje nebeaptinkama, bet gana dažnai parašoma: jis bevelijo (= buvo linkęs, norėjo) tai nutylėti. Mes bevelytume (= norėtume; Mums būtų geriau) susitikti su pačiu viršininku. Jie bevelijo (= verčiau ryžosi) žūti, o ne vergauti. Bene tvirčiausiai spaudoje laikosi svetimas veiksmažodis rėdyti, vartotas ir Žemaitės, kai kurių kitų literatūros klasikų. Šiltai ką rėdyti – tai rengti; eglutę rėdyti – puošti; viską gerai surėdyti – sutvarkyti. Netinka ir šio barbarizmo vediniai, kuriuose yra lietuviškų elementų: parėdymas (= nurodymas, jei žodžiu; potvarkis, nutarimas, jei raštu); aprėdai (= apdarai, drabužiai; jei šventiniai – įteisinta ir slavybė rūbai; rūbais nevadintini paprasti, ypač dėvėti drabužiai, drapanos); parėdai (= drabužiai, rūbai, kita reikšme papuošalai).

Kaip matome, kai kurie barbarizmai (surėdyti, parėdymas, aprėdai…) nėra grynieji, o daliniai – juose ryškūs ir lietuviški elementai. Tokius žodžius įprasta vadinti hibridais.

Taigi hibridai yra žodžiai mišrūnai. Juose yra ir savų, ir svetimų elementų, t. y. reikšminių žodžio dalių.

Hibridų būna vartotinų ir nevartotinų.

Vartotini tie hibridai, kuriuose yra lietuvių kalboje įteisintų tarptautinių žodžių elementų.

Dažniausiai imamas tarptautinio žodžio kamienas ir pridedama lietuviškų priešdėlių, priesagų: suaktyvinti, aktyvumas; suorganizuoti, organizavimas; susisteminti, sisteminis, sistemingas; išpakuoti, supakuoti, supakavimas, pakuotė.

Rečiau prie savo kamieno pridedama tarptautinė priesaga, pvz.: dantistas, arba priešdėlį atstojantis tarptautinis elementas, pvz.: antikūnas, antidalelė, kontrpuolimas, kontržvalgyba.

Kartais vienas kamienas lietuviškas, kitas – tarptautinis: šviesoforas; ultragarsas, hidroįrenginys, mikrobanga, superlaidus.

Nevartotino hibrido kuri nors reikšminė žodžio dalis (šaknis, priešdėlis, priesaga) lietuvių kalboje neįteisinta – yra svetimkūnis, šitokie netinkamai sudaryti žodžiai gali būti laikomi barbarizmų atšaka ir vadinami daliniais barbarizmais.

Daliniai barbarizmai, t. y. nevartotini hibridai („Kalbos praktikos patarimai“ juos žymi tiesiog hibr.), kalbą gadina ne mažiau kaip tikrieji barbarizmai, tik, laimė, raštuose jie reti, o dažnesni šnekant.

Barbarizmams artimiausi tie hibridai, kurių šaknis (kartais ir visas kamienas) yra barbarizmo, o lietuviškas tik priešdėlis ar priesaga. Bulka yra barbarizmas, taigi ne ką laimime jį pašvelnindami gražia lietuviška priesaga -utė ir sakydami bulkutė (= bandelė). Nevartotinas bliūdas (= dubuo), todėl netinka ir vediniai bliūdelis, bliūdukas (= dubenėlis). Netinka pletkai, netiks ir pletkinti (= apkalbėti, liežuvauti), pletkininkas, -ė (= liežuvautojas, -a; apkalbėtojas, -a). Taisome blatnas, taisytina ir blatnumas (= apsukrumas, suktumas, landumas), mislyti (= galvoti) – ir pamislyti (= pagalvoti), sumislyti {= sugalvoti), išmislas ar prasimislijimas (= pramanas, prasimanymas). Kadangi netinka miera, netinka išmiera (= dydis, numeris – jei drabužio, avalynės; matmuo, formatas – jei lakšto). Daboti yra iš slavų atėjęs veiksmažodis, todėl nevartotina ir daboklė (= areštinė). Liuosas yra germaniškas svetimžodis, todėl netinka paliuosuoti (= atleisti iš darbo), pasiliuosuoti (= išeiti iš darbo) – šie nevartotini hibridai keistini žodžių junginiais.

Kartais pasitaiko ir hibridinių dūrinių; viena šaknis sava, kita – barbarizmo: liuoslaikis (= laisvalaikis), pusbliūdis (= pusdubenis), pusbonkis (= pusbutelis), pusdurnis (= puskvailis, puskvaišis), subatvakaris (= šeštadienio vakaras), zubražolė (= stumbražolė).

Yra hibridų su svetimu priešdėliu, ypač da-: dabaigti (= baigti, pabaigti), damokėti (= primokėti), daleiskim (= sakykim, tarkim), o dar daugiau jų būna su svetimomis priesagomis, ypač -avas, -avoti, -ka: smėliavas, -a (= smėlinis, -ė; smėlio spalvos), žiemavoti (= žiemoti), kaimynka (= kaimynė), nors visų čia pateiktų žodžių šaknys yra savos, lietuviškos.

Views All Time
Views All Time
87309
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

+ 88 = 91