Lygiai prieš dvidešimt metų – 1989 metų gruodžio 24-ąją – Sovietų Sąjungos (SSRS) liaudies deputatų antrasis suvažiavimas nutarime “Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo” konstatavo, jog kartu su 1939-1941 metų SSRS ir Vokietijos sutartimis buvo dar pasirašyti ir slaptieji protokolai, kuriuose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei“.

SSRS liaudies deputatų suvažiavimas šiuo nutarimu, kurį pasirašė M. Gorbačiovas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939-1941 m. slaptuosius susitarimus ir pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“.

Šio istorinio dokumento, kurį šiandien SSRS teisių ir pareigų perėmėja Rusija lyg ir „užmiršo“, priėmimas – tai SSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos didelių pastangų rezultatas.

Specialią SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisiją politiškai ir teisiškai įvertinti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartį tuo metu – 1989-aisiais – sudarė 26 nariai, tarp kurių ir keturi deputatai nuo Lietuvos: Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis ir Zita Šličytė. Komisijai vadovavo A. Jakovlevas.

„Ši komisija mums buvo pati svarbiausia, – prisimena V. Landsbergis. – Teko kovoti ir su pačiu reformistu Jakovlevu ir jį spausti, nes jis turėjo užduotį, nurodytą iš viršaus. Jakovlevas bandydavo įsiūlyti savo vertinimus, o kartą komisijos posėdyje pasirodė nepasirašytas naujas projektas net su stalinizmo apologetika apie tai, kaip Sovietų Sąjunga, siekdama taikos, ieškojo susitarimų su Vokietija, kad tik nutolintų karą, apsaugotų tautas nuo pavojingos fašistinės vergijos“.

Z. Šličytės teigimu, nutarimo “Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo” „reikšmę sunku pervertinti, nes juo SSRS netiesiogiai pripažino, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos priklausymas SSRS neturi teisinio pagrindo. Šis dokumentas suteikė mums teisinį pagrindą atkurti valstybes. O tai ir buvo padaryta 1990-aisiais“.

20 metų istoriniam dokumentui – puiki proga jį prisiminti.

Skaitytojams pateikiamas autentiškas ir visas šio dokumento tekstas

„Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas “Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo”:

1. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas priima žiniai komisijos Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarčiai politiškai ir teisiškai įvertinti išvadas.

2. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas sutinka su komisijos nuomone, kad nepuolimo sutartis su Vokietija buvo sudaryta esant kritiškai tarptautinei situacijai, kai didėjo fašizmo agresijos Europoje ir Japonijos militarizmo agresijos Azijoje pavojus, ir vienas jos tikslų buvo apsaugoti Tarybų Sąjungą nuo artėjusio karo grėsmės. Galiausiai šis tikslas nebuvo pasiektas, o klaidos, susijusios su tuo, kad Vokietija turėjo įsipareigojimų Tarybų Sąjungai, sukomplikavo klastingos nacistų agresijos padarinius. Tuo metu šaliai buvo iškilęs sunkus pasirinkimo kelias.

Įsipareigojimai pagal sutartį įsigaliojo tuojau pat po jos pasirašymo, nors pačią sutartį turėjo patvirtinti TSRS Aukščiausioji Taryba. Nutarimas ją ratifikuoti buvo priimtas Maskvoje rugpjūčio 31 d., o ratifikavimo raštais buvo pasikeista 1939 m. rugsėjo 24 d.

3. Suvažiavimas mano, kad šios sutarties turinys nesiskyrė nuo tarptautinės teisės normų ir valstybių sutarčių praktikos, įprastos panašiems sureguliavimams. Tačiau tiek sudarant sutartį, tiek ir jos ratifikavimo procese buvo slepiama, kad kartu su sutartimi buvo pasirašytas „slaptasis papildomas protokolas“, kuriame buvo nustatytos susitarusiųjų šalių „interesų sferų“ ribos nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Suomijos iki Besarabijos.

Protokolų originalų nerasta nei Tarybų Sąjungos, nei užsienio archyvuose. Tačiau kopijų, žemėlapių ir kitų dokumentų grafologinė, fototechninė ir leksinė ekspertizė, tai, kad paskesni įvykiai atitiko protokolo turinį, patvirtina, jog jis buvo pasirašytas ir egzistavo.

4. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas patvirtina, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartis, taip pat tų pačių metų rugsėjo 28 d. pasirašyta TSRS ir Vokietijos draugystės bei sienos sutartis, lygiai kaip ir kiti Tarybų Sąjungos ir Vokietijos susitarimai – pagal tarptautinės teisės normas – neteko galios tuo momentu, kai Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, tai yra 1941 m. birželio 22 d.

5. Suvažiavimas konstatuoja, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. protokolu ir kitais slaptaisiais protokolais, kurie buvo pasirašyti su Vokietija 1939 – 1941 metais, tiek pagal jų parengimo metodą, tiek pagal turinį buvo nukrypta nuo lenininių Tarybų Sąjungos užsienio politikos principų. Tai, kad juose buvo nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos, ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei.

Suvažiavimas pažymi, kad tuo laikotarpiu TSRS santykiai su Latvija, Lietuva ir Estija buvo reguliuojami sutarčių sistema. Pagal 1920 metų taikos sutartis ir nepuolimo sutartis, sudarytas 1926 – 1933 metais, jų dalyviai įsipareigojo bet kokiomis aplinkybėmis savitarpiškai gerbti vienas kito suverenumą, teritorijos vientisumą ir neliečiamybę. Panašių įsipareigojimų Tarybų Sąjunga turėjo Lenkijai ir Suomijai.

6. Suvažiavimas konstatuoja, kad derybas su Vokietija dėl slaptųjų protokolų Stalinas ir Molotovas vedė slaptai nuo tarybinės liaudies, VKP(b) CK ir visos partijos, TSRS Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės, šie protokolai buvo išimti iš ratifikavimo procedūrų. Taigi sprendimas juos pasirašyti buvo iš esmės ir pagal formą asmeninės valdžios aktas ir jokiu būdu neatspindėjo valios tarybinės liaudies, kuri nėra atsakinga už šį sąmokslą.

7. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas smerkia tai, kad buvo pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. „slaptasis papildomas protokolas“ ir kiti slapti susitarimai su Vokietija. Suvažiavimas pripažįsta slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento.

Protokolai nesudarė Tarybų Sąjungos savitarpio santykių su trečiosiomis šalimis naujo teisinio pagrindo, bet Stalinas ir jo pakalikai juos panaudojo ultimatumams kelti ir jėgos spaudimui daryti kitoms valstybėms, pažeidžiant teisinius joms prisiimtus įsipareigojimus.

8. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas vadovaujasi tuo, kad sudėtingos ir prieštaringos praeities įsisąmoninimas yra dalis pertvarkos proceso, kuris turi užtikrinti kiekvienai Tarybų Sąjungos tautai galimybę laisvai ir lygiateisiškai vystytis vientiso, savitarpiškai priklausomo pasaulio ir didėjančio savitarpio supratimo sąlygomis.

TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas

M. Gorbačiovas

Maskva, Kremlius. 1989 m. gruodžio 24 d.“

Views All Time
Views All Time
3573
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn