Rumunijos kultūros ir gamtos lobynai atsiveria provincijoje, tačiau tris milijonus gyventojų priglaudusioje sostinėje Bukarešte turistus stebina visiškas chaosas. Viduryje dienos didmiesčio centre vietinių net nestebina ramiai klijus iš maišelio uostanti moteris, gausybė valkatų, o atvykėlius varo į neviltį vadinamojo senamiesčio šiukšlynas.

Tačiau rumunai turi Drakulą, kuriuo nenoriai didžiuojasi jauni, lupikavimo meną įvaldę taksistai, o pagyvenusios moterys tik baugščiai dirsteli į Drakulos biustą miesto širdyje ir kužda: „Vlad Tepes“ – Vladas Smeigikas.

Antrasis Paryžius

„Vakarų ekspresui“ Bukarešte praėjusią savaitę teko lankytis kartu su oficialia Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus delegacija, kuriai buvo pristatytas oficialusis miesto rūbas.

Kadangi Rumunija garsėja gamtiniais ištekliais bei prašmatniu kultūros palikimu, akį malonino marmuru bei granitu išpuošti nacionalinės valdžios institucijų rūmai, pastatai bei muziejai.

Tačiau tai – tik uodegėlės architektūrinio lobyno, kuris Bukarešte stūksojo XIX amžiuje.

Tuo metu Bukareštas garsėjo kaip antrasis Paryžius, nes miestą statė garsiausių prancūzų architektų mokiniai. Tai byloja ir penkios garsiosios Triumfo arkos kopijos sostinėje.

Miesto pavadinimas kilo nuo piemens vardo „Bukur“, tai senąja rumunų kalba reiškia „džiaugsmas“. Legendos byloja, kad Bukuras grojo fleita bei visus vaišino gardžiu vynu.

Spalvingą Bukarešto kosmopolitinę dvasią sunaikino komunistinis režimas – išdygo betoninių gyvenamųjų namų monstrai, o istorinis senamiestis neatsigauna iki šiol.

Reklamų kakofonija

Viešbučio, kuriame gyveno Lietuvos žurnalistai, vairuotojas iš karto įspėjo apie žioplesnių turistų apgaudinėjimą.

Jis pažadėjo, kad penkių žvaigždučių viešbučio taksi iki menamo turistų traukos centro nuveš už 15 lėjų – apie 15 litų. Tiek teko sumokėti už penkių kilometrų kelionę mieste.

Dairantis pro automobilio langus akį rėžia reklaminių afišų imperija – plakatai yra tokio dydžio kaip penkiaaukštis namas ir jų prikabinėta visame mieste. Tokia reklaminė kakofonija ypač klesti centre.

Paslaugaus taksisto nurodymu patekome į, jo žodžiais tariant, labiausiai žmonių pripildytą gatvę. „Mulcu mesk“ – rumuniškai „labai ačiū“, ir saujelė lietuvių pasileido ieškoti istorinio miesto centro.

Pakeliui pralenkėme klijus uostančią moterį, tuziną valkatų, skersgatvyje čigonas už 100 eurų (345 litų) pasiūlė nusipirkti videokamerą, o pagrindinių gatvių sankryžoje turistus sustabdė jaunimas.

Piketuojantys rumunai paaiškino, kad vien šiais metais per buitinius konfliktus šalyje buvo žiauriai nužudyta 12 moterų, todėl organizuojama akcija bandoma atkreipti visuomenės dėmesį.

Reklaminis Drakula

Bukarešto senamiestis pasitiko apgriuvusiais namais, šiukšlinomis tarpuvartėmis, pro balkonus tabaluojančiais džiovinamais drabužiais ir mistiniais griuvėsiais.

Grotų tvora aptvertoje teritorijoje praeities šešėlius metė sienų likučiai, keramikos dirbiniai ir centre stovintis žmogaus su prašmatniais ūsais biustas. Nutrintos ir vos matomos raidės išdavė – Vlad Tepes.

Vėliau kapšą pinigų nusukęs taksistas pripažins, kad Vladas Smeigikas Drakula rumunams yra ne nacionalinį koloritą bjaurojanti personalija, bet puiki reklama šaliai.

Išties Rumunijoje yra sudaryta keliolika įvairiausių Drakulos maršrutų, lankytinų vietų. Viena jų – ir Bukarešte: Drakulos namai.

Tačiau žymiojo XV amžiaus rumuno pėdsakų reikia ieškoti vietovėje, kuri ir yra Rumunijos tramplinas į pasaulio turistų areną – Transilvanijos regione, esančiame Karpatų kalnų masyve.

Rumunai pasakojo, kad grafas Vladas Drakula pravardę Smeigikas gavo dėl kerštingos ir žiaurios širdies. Mat paauglystėje tėvo ir vyresniojo brolio nužudymus išgyvenęs jaunasis Drakula savo neapykantą išdavikams Tirgoviste bajorams ir okupantams turkams išreiškė pačiais žiauriausiais būdais.

Persmeigtųjų miškas

Pavardę Drakula Vladas paveldėjo iš tėvo, kuris priklausė religiniam bei riteriškam Drakono ordinui. Rumunų bajorai drakoną lygino su šėtonu, o rumuniškai žodis „drakul“ ir reiškia šėtoną.

Vladas Drakula pagarsėjo tuo, kad savo priešus gyvus sodindavo ant kuolų. Tarp merdinčių ir pūvančių kūnų grafas mėgdavęs kelti puotas.

Į Europos istoriją Drakula kaip šėtoniškas karvedys įėjo po to, kai neatsilaikydamas prieš turkų-osmanų imperijos kariauną tuometinėje Rumunijos sostinėje pastatė „Persmeigtųjų mišką“.

Tokį pavadinimą gavo net ir žiauriuosius turkus pribloškęs vaizdas – šimtai sugautų turkų, persmeigtų ant ilgo mieto ir pūvančių saulėje.

Nepaisant žiauraus būdo, Drakula yra kontroversiška asmenybė – dalis metraštininkų jį vadina puikiu reformatoriumi, kovotoju su nusikalstamumu. Įvaldęs smeigimo ant kuolo taktiką, Drakula tokią bausmę skirdavo ne tik savo priešams, bet ir paprastiems melagiams, smulkiems vagims ar mokesčių vengėjams.

Gaji ir istorija, kai Drakula centrinėje Tirgoviste miesto aikštėje padėjo auksinę taurę. Grafas buvo labai pasitikintis savo metodu žmogus, ir jis neklydo – istorija byloja, kad aukso taurė taip ir nebuvo pavogta.

Ja galėdavo naudotis ištroškę keliautojai, tačiau Rumuniją bandžiusiems užkariauti turkams Drakula buvo negailestingas – jis užnuodijo visus priešo pakelėje pasitaikiusius šulinius.

Grafas Drakula – mistinis personažas, vampyras, nosferatas bei iki šių laikų populiarus herojus tėra rašytojo Bremo Stoukerio fantazijos vaisius.

Kadangi Transilvanija yra gotikinės, niūrios ir fantaziją aitrinančios gamtos šalis, tokia vieta puikiai tiko romano veiksmui. Manoma, kad vampyrai asocijuotis su Transilvanija galėjo dar ir todėl, kad viduramžiais buvo nepagydoma pasiutligė.

Kadangi minėtame regione gyvena labai daug vilkų, lapių, vietiniai žmonės dažnai būdavo sukandžiojami pasiutusių žvėrių. Pasiutlige sergantis žmogus bijo šviesos, tampa aktyvus sutemus, atsiranda agresyvumas. Tokie simptomai ir galėjo įkvėpti sukurti vampyrų, kuriuos valdė Drakula, personažus.

Taksistai lupikauja

Visame senamiestyje pavyko rasti vos dvi suvenyrų parduotuves, kuriose dominuoja nacionaliniais raštais išmarginti mediniai kiaušiniai, alaus bokalai su Drakulos vaizdu, šalikai bei nedidukės medinės skrynelės su Vladu Tepes. Už tokį niekutį rumunai prašo apie 35 litus.

Nacionalinius ypatumus norinčiam pažinti turistui kelią pastoja tai, kad Bukarešto senamiestyje su žiburiu tenka ieškoti rumuniškų patiekalų kavinės. Viešojo maitinimo įstaigų sostinės centre apskritai vos keletas.

Rumunai ankstyvą rytą kirminą pilve numalšina ypač populiariais riestainiais – jų kepyklėlių prisagstytas visas miesto centras. Į darbą einantys gyventojai vienoje rankoje laiko lagaminą, o kitoje – ant virvutės suvertus riestainius, apibertus aguonomis.

Stebina ir tai, kad Bukarešte kiaurą parą yra piko metas – pasak vietinių, sostinės gatvėmis važinėja 2 mln. automobilių, kurie miestą išmetamosiomis dujomis sušildo iki 6 laipsnių šilumos gruodžio viduryje.

Keliaudamas tokiomis gatvėmis suvoki, kam reikalingas garso signalas, nes rumunai – labai nepakantūs vairuotojai. O keliauti taksi Bukarešte – tikra prabanga.

Už tą patį atstumą nuo miesto centro iki žurnalistų viešbučio vietoje 15 lėjų, sumokėtų ryte, gatvėje „pagautu“ taksi automobiliu teko pakloti 47 lėjas (apie 47 litus), nors vienas rumunas mielai siūlėsi pavėžinti už 100 lėjų.

„O todėl taip brangu, kad benzinas brangus. Už vieną litrą mes mokame 4 lėjas, dyzelinas – dar brangesnis. Matote, koks pragaras gatvėse verda. Bukarešte žmogus vidutiniškai uždirba 700 lėjų“, – angliškai ėmė pasakoti žvitriaakis rumunas ir 1,7 lėjos už kilometrą taksi tarifą, skirtą vietiniams, greitai perjungė į 7,6 lėjos už kilometrą užsieniečiams.

Taksistas pasakojo, kad patys dažniausi turistai Bukarešte – italai, vokiečiai, graikai, ispanai, kurie taikosi į neturtingas, tačiau gražias juodaplaukes rumunes.

Čigonai, kurių, skirtingais duomenimis, Rumunijoje gyvena 1,9 arba 8-10 proc., nemėgsta ir patys rumunai. „Gerai, kad jie aktyviai emigruoja į Vakarų Europą. Ko? Vogti, ko gi daugiau“, – atkerta taksi vairuotojas.

Grįžtant didmiestis buvo apjuostas žibančiomis kalėdinėmis girliandomis, tačiau prisiminimuose taip ir liko senamiestis „sugedusiais dantimis“: apgriuvę pastatai, šiukšlės ir nuostabios architektūros salelės.

Keliautojai muštųsi kumščiu į krūtinę ir tikintų, kad Rumunijos provincijoje, kalnuose, pilnuose pasakų pilaičių, viduramžių vienuolynų bei miestų, įspūdžių kraitis būtų visai kitoks. Ir tai – tiesa. Tačiau Bukareštui turizmo sąvoka tokia pat svetima kaip ir Drakulai…

Views All Time
Views All Time
4851
Views Today
Views Today
1
0 0