2002 m. vasario 6 d. stovėdamas ryžių lauke prie Thai-Binho, Vietname, Paulius Normantas žinojo, kad čia 1954 m. pavasarį per prancūzų ir vietnamiečių karą žuvo vienas geriausių pasaulio fotoreporterių Robertas Capa (Endre Friedmannas). Žinojo, kad jis užlipo ant minos ir išlėkė į orą, apsikabinęs fotoaparatą “Contax”. “Nikonas” buvo nutėkštas kelis metrus į šalį. Kas nutiko buteliui konjako ir termosui su šalta arbata – nerašo niekas. Bet P. Normantas žino, kaip mylėjo gyvenimą drąsusis fotografas, per penkiolika metų nuo pilietinio karo Ispanijoje ne kartą žvelgęs mirčiai į akis. Dabar Paulius rašo, kad tame mirties lauke galvojo apie terorizmą ir ilgą kovą su juo. Bet tai dabar, kai Vengrijoje išėjo knyga “Karai ir taika” su jo fotografijomis iš 14 Rytų šalių (įskaitant ir SSSR rytus), kai įvyko fotoparoda, skirta R. Capai atminti, kuri atkeliavo į Vilnių ir Vengrijos ambasadoriaus buvo iškilmingai atidaryta Rotušėje. Prieš ketverius metus P. Normantas skubėjo rasti dar gyvų įvykių pėdsakų. Ir rado – 86 m. senuką vietnamietį, kuris kartu su partizanais užminavo aną lauką prie Thai-Binho. Iš tamsos išnyra veidas ir įbeda į tave akis: kieno tiesa? Atėjūnų ar vietinių? Tas pats klausimas tvyro virš visos parodos apie nesibaigiančius karus kažkur pasaulyje, jis yra ir čia, su tavim. Ir ne vien todėl, kad pasaulis tapo ankštas, bet ir dėl to, kad jis komunikabilus, atsiliepiantis į visus interneto klausimus. O pradėta buvo nuo fotografijos, ypač didžiojo reportažo epochoje – XX a. viduryje, kai gimė grupė “Magnum”, kurios vienu iš lyderių ir buvo R. Capa, kai E. Hemingway’us savo romanu paklausė garsiai: “Kam skambina varpai?”.

Nemanau, kad P. Normantas į jų dūžius atsiliepė kaip nors demonstratyviai ar net spekuliatyviai. Juk jau 20 metų jis žygiuoja po Rytus savaip matydamas fronto liniją tarp didžiųjų ir mažųjų, grobikų ir užgrobusiųjų, klestinčių ir nykstančių. Didelės idėjos suartina žmones per laiką ir erdvę. Kartais jos išryškėja paprastai. Ką reiškia surengti parodą kam nors atminti? Tokių daug – ir pas mus, ir pasaulyje. Prisiliesti prie R. Capos – kas kita. Jis gimęs Vengrijoje ir išėjęs į didįjį fotografijos pasaulį. P. Normantas gimęs Žemaitijoje ir per Vengriją irgi suradęs kelią į ten, kur pasibaigė R. Capos kelias. Jungtys akivaizdžios. Tačiau ką reiškia pabūti kito laike ir lauke, kaip pajusti jo širdies pulsą ir minties skvarbumą?

Gal taip ir gimsta, pasak filosofo A. Lingio, “nieko bendra neturinčios bendrijos”? JAV medijų teoretikai sako, kad globaliame komunikacijų pasaulyje žmonių ir tautų bendravimas reikalauja kitokių, “švelnių” konfliktų sprendimo būdų. Gal P. Normantas ir yra toks naujųjų laikų taikdarys su fotoaparatu?

Gal be reikalo mes jį vis spaudžiame į “fotomenininko” kostiumą? Gyvenime nesu jo matęs kitaip nei su, regis, nedylančia kareiviška palaidine.

Fotografijos istorikė N. Rosenblum (“World history of photography”) visus “magnininkus” ir jų bendraminčius vadina fotožurnalistais, tačiau nė kiek neabejoja jų dideliu indėliu į fotografijos meno raidą ir įdeda į savo knygą net porą garsiausių R. Capos darbų: “Kario mirtis” ir “Išsilaipinimas Normandijoje”.

P. Normantas nevaikšto kartu su kariais ar partizanais. Būdingiausi jo motyvai – ilgas žygiavimas į kalnus ir šventyklas. Tose piligrimiškose kelionėse jį žavi ne vien kalnai, vienuolynai ir vienuoliai, bet ir kiekvienas įdomus pakelės žmogus. Ir čia pilkojo, bet esmingo žmogaus būčiai gyvenimo scenos: valgo bandelę, skutasi barzdą, meldžiasi ar stypso prekyvietėje. Šioje gyvenimo tirštumoje išlenda ir vienas kitas diktatorius – Mao Zedongas, Huseinas ar seni mūsiškiai – Leninas su Stalinu. Kartais jų atvaizdai keistai persikreipę, mutavę į kitą rasę, tautą – “Nepalas, Komunistų partija ruošiasi rinkimams. 2000”. Dar pakankamai grėsmingi, kad užmirštume, kas yra karai. Ar ne tas pats pas mus su praeities veidais, ženklais ir simboliais? Išeitų, kad P. Normantas pasaulį apeina tam, kad sugrįžtų namo, kur irgi į duris beldžiasi Rytai. R. Capos darbuose, kurių keletas eksponuojami Rotušėje, kai kurie kelionių motyvai labai artimi. Jis keliavo ir po SSSR – prieš karą ir po karo, viešėjo Vengrijoje, užfiksavo pirmuosius Izraelio valstybės žingsnius. Su operatorium ir fotografu Z. Putilovu ilgam stabtelime prie “socrealistinės” pokarinės kolūkietės. Būtų lyg iš “Tiesos” ar “Jaunimo gretų” – tokia tipiška poza su javų pėdu. Bet ne! Jokio plakatiškumo ar retušo: tokios dirbo, taip dirbo, ir javai nemontuoti. Reta proga pamatyti bent dalį tikrojo R. Capos, kad ir P. Normanto fotografijų apsupą. Iki šiol arčiau pažinojome jo brolį Cornellį, Niujorke 1967 m. įkūrusį Tarptautinį fotografijos centrą. Jis yra lankęsis Lietuvoje sovietmečiui, atsirinkęs nemažai lietuvių fotografijų, rengęs jų parodas savo įkurtame muziejuje Olandijoje. Vėliau muziejus buvo likviduotas, fotografijos grįžo. C. Capa vėl atsidūrė Niujorke ir yra tokio senyvo amžiaus, kad į jokius signalus, pasak P. Normanto, neatsiliepia.

Sutapimas, bet įdomus faktas: per vieną mėnesį surengtos net trys mūsų pagarsėjusių “užsieniečių” parodos: M. Mažvydo bibliotekoje – A. Kezio, fotomenininkų sąjungos galerijose – J. Dovydėno, Rotušėje – P. Normanto. Ką tai rodo? Dar kartą liudija, kad Lietuvos ir iš jos kilusių fotografų kūryba niekada nebuvo uždaryta tarp keturių sienų, netgi tada, kai turėjome kitą valstybinę sieną, o didžiausi fotografų atradimai buvo nuo Žemaitijos iki Dzūkijos. Kiekvienas toliau iškeliavusių ir sugrįžusių eina savais keliais. A. Kezys vis atakuoja Čikagą – nuo realybės iki efemerijos (girdėjau, apsidžiaugė pakviestas nufotografuoti Vilnių). J. Dovydėnas tyrinėja Lietuvą ir Afganistaną kaip istorinį reiškinį, kurio pagrindiniai personažai – gilias šaknis turintys žmonės, atsidūrę istorijos kryžkelėse. P. Normantas vis dar auga į plotį, aprėpdamas naujas Rytų šalis arba naujus jau regėtų kraštų plotus. Žada su jais supažindinti ir kitaip – per Rytų meno muziejų Vilniuje. Ilgėja ir netrukus pasirodysianti jo poezijos ir fotografijų sulankstomoji knyga. “Jau dešimt metrų!” – paskambino kaip visada žvalus Paulius. Šįkart išskrido netoli – į Vengriją. O jo atskraidinta paroda dar galėsime gėrėtis Rotušėje iki lapkričio vidurio.

Views All Time
Views All Time
2668
Views Today
Views Today
1
0 0