Akauzalinė sinchronizacija. Viename Europos kampe keltai airiai, irzlūs ir pavydūs, melancholiški karštakošiai kaip ir lietuviai, balsuoja prieš savo interesus, grauždami nagus, dantimis grieždami; kitame kampe tą pačią lemiamąją spalio 19-ąją ant Gedimino kapo kalno įšventinamas Lietuvos pagonių krivis. Po šešių šimtų metų pagonys atidaro naują laiko skaičiavimą Lietuvoje, ir ta nauja pagoniška epocha chronologiškai startuoja kaip ir mestas druidų palikuonių balsas, abu balsai krenta tą metą, kai mes jau galime pradėti skaičiuotę iki Europos.

Europa ir pagonybė. Keltai airių pavidalu, baltai lietuvių pavidalu. Abi genčių grupės kadaise nudengusios savo masyvais po pusę Europos, abi nesukūrusios istorinių karalysčių nei imperijų, susitraukusios,– keltai iki Velso ir Airijos, Bretanės, baltai iki miniatiūrinių Latvijos ir Lietuvos plotelių. Bet ir vieni, ir kiti, nepaisydami savo mažumo, sugeba atsidurti dėmesio centre ir spręsti kontinentų likimus.

Ne žaidimas Europos panoramoje yra ir Krivio šventinimas. Gavo krivūlę, lenktą lazdą apvytą medinio žalčio, įšventintas kaip keltų vyresnysis druidas. Viskas gerai, Europa tęsiasi. Šaknys ir branduoliai, gelminės struktūros susisiekia ir labai nenoromis eina į Europą, bet Europa šiandien yra ta vieta, kurioje gali susitikti šios abi keistos ir pablūdusiai nuoširdžios krikščionybės tautos. Druidų ir krivių alsavimo įkvėptos, paliestos krikščionybės. Nacijos, tebeburiančios, magų ir burtininkų, aršių katalikų nacijos, tebetikinčios, radikaliai tebetikinčios, skurdžios, ir einančios į priekį būsimų tigrų žingsniais.

Į ES su Kriviu? Žinoma, kitaip ten sudraskys mus. Yra pumos ir hienos, bet yra vidiniai procesai, kurie telkia Europą. Yra Atėnai, Jeruzalė, Roma, yra plienas ir anglis, ir Šiaurės nafta, italai ir norvegai, lietuviai ir ispanai, tautos, kurios vienijasi ant graikų ir romėnų paveldo, demokratijos ir justicijos paveldo, savo ruožtu rymančio ant Egipto išminties ir Babilonijos mokytumo, Aleksandrijos ir Jeruzalės gnozės ir tikėjimo. Bet visas šias gentis, visas valstybes, tas gentis, permalusias nesumalusias, jungia gilus bendras sluoksnis, pajėgumas laisvei. Buklaus, alchemijai, medicinai ir astronomijai pajėgaus barbaro, doro savo laisve, kurį tiek imperijų mėgino paversti vergu, bet nepavyko niekam, nei frankams, kurie apskritai sukūrė vieną laisviausių imperijų drauge su kitame kampe išsiplėtusiais lietuviais, nei Romai, kuri paliko barbarams administraciją ir justiciją ir buvo barbarų įsiurbta it žąsies kiaušinis, gaivinantis po Ravenos ar Brindizijaus šturmo pagiringą girulio ar langobardo kario rytą. Tokią galingą laisvę tegalėjo pažaboti galinga justicija, – vartoju lotynišką terminą, nes teisė lietuviškame žodyje pernelyg arti teisingumo, o teisingumas tai bausmė, mums tai įsikirtę per visų imperijų metus. Justicija sutvarkė barbarų bruzdesį, jis iki šiol ne visur pažabotas politinio korektiškumo apinasriu. Barbaras supranta, kas yra sąranga ir dėmenų atitikmenys joje, kas yra dermė, kurios pažeidimas ardo sąrangą ir todėl neleistinas, o didžiausia laisvė pasiekiama dermėje su aplinka.

Krivio įšventinimą norint galima pašiepti, tai bus lengva ir modernu, postmodernu ir demokratiška. Tačiau ta akauzalinė sinchronizacija… Ji esminė. Jei Europoje nenorime būti sumurkdyti, sutrypti ir permaišyti, mums reikia stotis ant bendro pamato su mažomis šalimis, su šalimis, kurios dar gyvos, ir kurių likę ne vien pavadinimai, o Airija – viena iš tokių valstybių. Mūsų lietuviškų pagonių gal du tūkstančiai. Prijaučiančių neskaičiuosime, neprijaučiančių daug daugiau. Bet tas sutapimas laike yra nuoroda, kaip ir visi sutapimai, nuoroda į tai, kad mūsų ateities jėga yra daug, daugybė smulkių, nedidelių stipraus stuburo grupių. Vienijamų ne vien ekonominio korupcinio intereso. Nežinau, gal tokios nacionalinės korupcinės grupės neišvengiamos ir kaip realija jos užtikrina pragyvenimą sau ir savo vaikams, studijas, darbą, ryšius su užsieniu, ir gal (??) jų interesai kaip kokių feodalinių kunigaikščių grupelių vis dėlto lieka ten, kur jų šaknys, tai yra Lietuvoje. Tokios grupės nebūtų pavojingos tiek, kiek internacionalizuoti bajorų, vadinamojo elito klanai, kurie susipintų interesais su globaliniu kapitalu ir ne tik pačios pražūtų Lietuvai, bet ir klampintų ją į vis gilesnes balas.

Tuo metu lietuvių pagonys su dabar jau Lietuvos pagonių kriviu Jonu Trinkūnu yra irgi grupė. Gera, stipri grupė, kuri irgi turi ryšių užsienyje, tačiau tie ryšiai mums fatališkai geri. Jų religinė bendruomenė turi puikius santykius su Islandija, Latvija, Vokietija, Anglija, Velsu, Airija, Škotija ir taip toliau – tenykštės grupės su savo pagoniška jausena ir veikla atitinka mūsiškių pagonių. Tai grupės, kurių interesai išsaugoti tautinę savastį ES katile, ir jos tą daro taikiai, mobilizuodamos įvairius visuomenės sluoksnius, veikdamos greta žaliųjų, ekologinių judėjimų. Tie judėjimai orientuojasi į vieną bendrystę, kuri oficialiuose popieriuose nei raštuose neįrašoma, į tą, kuri yra po Romos, Atėnų, Jeruzalės sluoksniu – į tautų ir genčių, nusėdusių čia po tautų katilo persimaišymo, davusio pradžią tam substratui, kuris būtent ir perėmė ir Atėnus, ir Romą, ir Jeruzalę. Sugebėjo perimti, nes buvo tvirtas, disciplinuotas ir dorybingas. Kitaip jis nebūtų perėmęs nieko, o Europą pavertęs skitų stepe. Tai barbarų Europa, lotynizuota, bizantinta, bet išlaikiusi savo veidą, kurio pagrindu ji ir kuriasi. Tai multikultūrinė Europa, multietninė. Ji niekada kitokia nebuvo. Bet dabar, tektoninio telkimosi metu, ateina laikas prisiminti substratą. Nes būtent ant jo nuguls Europa su visu savo perimetru. Ne Roma tas substratas, Roma tiktai suteikė jam formą.

Yra jėgų, stipresnių net už ekonomiką ir pinigus, ar kurios reiškiasi per ekonomines struktūras. Jos reiškiasi per labai daug ką, bet dabar momentas jas atpažinti ir kabintis į tai, kas Europoje sava ir kas mūsų neužslėgs kaip betono maišas. Krivio įšventinimas tapo ženklu: atėjo laikas spirtis, išlaikyti save visomis formomis ir visomis įmanomomis priemonėmis. Net ir tokiomis, o gal ir visų pirma tokiomis; Europa tampa neišvengiama, ir tai proga (paskutinė istorijoje) imti tvirtinti ir kurti kultūrinį religinį karkasą ir identitetą, galintį apaugti laisvos ir atkaklios tautos raumenynu.

Patetiška, bet tai ir akimirka, nuo kurios trauktis nebėra kur. Gynybinė pozicija nebelaiko.

„Atgimimas“, 2002 m. spalio 25-31 d. Nr. 38 (723)

Views All Time
Views All Time
2774
Views Today
Views Today
1
1 0
Gintaras Beresnevičius

1979–1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. 1986–1989 m. buvo Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedros asistentas. 1990–1999 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas. Humanitarinių mokslų daktaras: 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Pradėjo bendradarbiauti su žymiausiu lietuvių etnologu Vytautu Bagdanavičiumi, įsteigusiu Čikagos lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. 1993 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1995 m. – VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentas. 1996–1997 m. buvo VDU etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Taip pat skaitė paskaitas Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijose. Dėstyti kursai: Religijotyros įvadas, Religijų istorija, Lietuvių religija ir mitologija.

Nuo 1990 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute Baltų kultūros skyriuje, nuo 2004 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius.

Išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių, recenzijų, keliolika novelių literatūrinėje spaudoje.

1997 m. apdovanotas literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos premija, 1997 m. – „Literatūros ir meno“ publicistikos premija, 2000 m. – Druskininkų poetinio rudens premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje), 2000 m. – Kultūros ministerijos premija už eseistiką, 2001 m. – Lietuvos Prezidentūros premija už esė Lietuvos istorijos temomis rinkinį „Ant laiko ašmenų“ (2002 m.). Palaidotas Romainių kapinėse.