Pavasaris – toks metas, kai visos žuvys gerai kimba. Tačiau kai kurių žuvų gaudyti negalima, nes jas saugo draudimai. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, šamai, nenori kibti, nes joms pernelyg šalta.

Yra ir tokia žuvis vėgėlė, kuriai balandį jau darosi per šilta ir ji dėl to nebenori kibti.

O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti?

Pradžia

Kada lynai pabunda? Jei bent kartą bandėte diskutuoti šia tema, turėjote susidurti su itin prieštaringomis nuomonėmis. Vieni žvejai, gaudantys lynus, gali teigti, kad šių žuvų žūklę jie pradeda labai anksti, net kovą, kiti tvirtins, kad nei kovo, nei balandžio mėnesiais lynai nekimba. Viskas prasideda vėliau. Svarbiausia, kad prieštaringas nuomones išsakys ne vien tie, kurie lynus gaudo kartą per metus, bet ir tie žvejai, kurie nuolat užsiima lynų žūkle.

Kurie teisūs? Ir vieni, ir kiti. Mano manymu, lynų gaudytojai kitaip nei kokie nors spiningautojai ar šiaip universalūs žvejai, gaudantys įvairiais būdais įvairias žuvis, yra labai prisirišę prie savo žūklės vietų. Žinau tokių žvejų, kurie tuose pačiuose vandens telkiniuose lynus gaudo daugiau nei 10 metų ir turbūt gaudys tol, kol ten bus lynų. Štai čia viskas ir pakasta: iš skirtingų vandens telkinių atkeliavusi patirtis gali būti labai skirtinga, nes įvairiuose vandens telkiniuose gyvenančių lynų elgsena gali akivaizdžiai skirtis. Vasarą tie skirtumai nėra tokie pastebimi, tačiau pavasarį, kai gamta bunda, kai vienuose ežeruose susidaro vienokios sąlygos, kituose – kitokios, lynų elgsenos skirtumai labai akivaizdūs.

Populiacija ir žvejai

Nors yra ežerų tipas, kurį mokslininkai vadina „lydekiniu–lyniniu“, nors žvejai tik užmetę akį į nedidelį, seklų, gausiai vandens augalais apaugusį ežerėlį jau įsivaizduoja, kiek daug jame gali būti lynų, tačiau lynai gyvena visokio tipo vandens telkiniuose. Aišku, vienur jų yra daugiau, kitur mažiau, tačiau bendras įspūdis toks, kad lynų tikrai nemažėja, o daugėja, kad jie užkariauja vis naujas teritorijas, ir jei ne brakonierių tinklai, linų paplitimas būtų kur kas platesnis, o populiacija gerokai didesnė. Daug lynų patenka į tinklus, nes ši žuvis labai nuspėjama, tad kiekvienas brakonierius žino, kur statyti tinklą, kad pagautų lyną. O meškeriotojams lynas yra sunkiai perprantama žuvis – bent jau toks susidaro įspūdis klausant žvejų minčių apie šią žuvį.

Iš esmės lynas yra kur kas lengviau perprantamas nei didelė ežero kuoja, kur kas lengviau aptinkamas nei karšis. Lynų žūklė specifinė, tačiau būtent tai nuo tokios žūklės atbaido cholerikus, nekantriuosius, nenustygstančius vietoje, nuolat norinčius kažkur bėgti. Prie lynų žūklės vietų lieka ramesni, niekur neskubantys, stabilios nervų sistemos žvejai. Jų gerokai mažiau nei pirmųjų, be to, jie mažiau šneka, o daugiau tyli. Štai taip ir atsiranda visokios pasakos apie lynus, neva tai kaprizinga, sunkiai perprantama žuvis.

Ankstyvas pavasaris

Grįžkime prie lynų žūklės plūdine meškere. Nors teigiama, kad lynus galima žvejoti labai anksti, vos nutirpus ledui, tačiau lynas nėra šaltą vandenį mėgstanti žuvis. Lynai neršia vėlai – birželį ar net liepą, kai vanduo įšyla iki 19–20 °C. Jie neršia tada, kai dauguma kitų žuvų jau būna išneršusios, vadinasi, lynas labai mėgsta šiltą vandenį. Ką lynas veikia žiemą, mes nežinome. Tuo metu su juo neturime jokių kontaktų. Vienas ar kitas žiemos pabaigoje kur nors nuo ledo pagautas lynukas nesiskaito. Nors būdavo metų, kai lietuviškų žūklės žurnalų didžiausios žuvies konkursuose puikuodavosi ne vienas dičkis lynas, pagautas nuo paskutinio ledo, tačiau lyno kibimą žiemą laikome išimtimi, ir nėra ko šia tema daug kalbėti. Tačiau kai nutirpsta ledas, lynas privalo maitintis – juk negali visą žiemą aktyvumo nerodžiusi žuvis laukti gegužės, kai bus gan šilta.

Tiesa, iš visų pavasario mėnesių pats geriausias mėnuo lynų žūklei ir yra gegužė, tačiau lynas pabunda kur kas anksčiau. Bet ką veikia pabudęs, sunku supaisyti. Greičiausiai jis esti atokiau nuo krantų, nuo tų fantastinių seklių vietų prie pat kranto, kur mes juos gaudome, kažkuo maitinasi ir po truputį bando susivokti situacijoje. Kai lynas pačioje pavasario pradžioje yra toliau nuo krantų, galime jį bandyti pagauti, bet realesnis bus bandymas pagauti bet kokią žuvį. Pavasario pradžioje situacija yra palankesnė mažame sekliame ežerėlyje – čia tikrai galime tikslingai paieškoti lynų. Ieškodami lynų galbūt aptiksime karosų, bet tai nėra blogas variantas. Kaip mažos upės lengviau „perskaitomos“ už dideles, taip ir seklių mažų ežerėlių gyvenimas lengviau perprantamas nei gilesnių ir didesnių stovinčio vandens telkinių. Taigi jei norite lynus pradėti žvejoti labai anksti, rinkitės nedidelius ežerėlius.

Nuomonės ir teorijos

Jei kalbame apie lynų žūklės laiką, tai galime sakyti taip: lynas pradeda maitintis kovą, o jei žiema užsitęsusi – balandį, ir baigia maitintis spalio pradžioje, jei tuo metu dar gana šilta. Tačiau kai kuriuose vandens telkiniuose labai anksti pavasarį lyno nepagausime – būna, kad tokiuose telkiniuose žvejai lynus pradeda žvejoti gerokai vėliau nei kitur. Skirtingai vertinami ir du vasaros mėnesiai – liepa ir rugpjūtis. Gal ir yra žvejų, teigiančių, kad lynai liepą labai gerai kimba, tačiau kur kas daugiau sutiksime tokių, kurie sakys, kad būtent liepą ir iš dalies rugpjūtį stebimas lynų aktyvumo mažėjimas.

Teorija sako taip: – maisto lynai pradeda ieškoti tuomet, kai vanduo įšyla iki 10–12 °C. Senesnėse knygose, kurių autoriai kiekvienos žuvies kibimą siedavo su gamtos ženklais (tai dabar daroma vis rečiau – tai nedovanotina klaida), perskaitysime, kad tikrasis lynų kibimas prasideda tik po pirmos perkūnijos ir kai varlės baigia švęsti vestuves. Kada bus ta pirma perkūnija, niekas nežino, tad jos gal nelaukime. Su varlėmis irgi būna visaip, nes turime keturias skirtingas varlių rūšis, kurios neršia skirtingu metu: kūdrinės varlės neršia gegužę arba birželį, kai vandens temperatūra pakyla iki 20–22 °C, ežerinės varlės, kurių yra mažiau nei kūdrinių, neršia gegužės antroje pusėje iki birželio pabaigos, pievinės varlės, kurių Lietuvoje yra daugiausia, neršia labai anksti, kai vandens temperatūra yra 10–12 °C, smailiasnukių varlių, kurių taip pat yra labai daug ir kurios panašios į pievines, nerštas prasideda tuomet, kai vandens temperatūra yra 12–15 °C. Tai ką tuomet turėjo omeny senoliai sakydami, kad tikrasis lynų kibimas prasideda tada, kai varlės baigia švęsti vestuves? Ar tik ne birželio antrąją pusę, laiką prieš lynų nerštą, kai visos keturios varlių rūšys jau būna išneršusios, o lynai išties gerai kimba? Ar tik nebus taip, kad mūsų senoliai manė, jog visas pavasaris lynų žūklei yra niekam tikęs.

Nenusiminkime. Nors kai kuriuose vandens telkiniuose pavasarį lynai pradeda kibti gana vėlai – iki balandžio vidurio ar pabaigos nepavyksta nieko pagauti, tačiau nuo gegužės antrosios savaitės iki liepos pradžios beveik visuose telkiniuose lynai kimba gerai. Taisyklė, kuri neturi išimčių, yra ta, kad patys geriausi lynų žūklės mėnesiai yra gegužė ir birželis.

Kodėl šios žuvys nustoja kibti liepą ir rugpjūtį, sunku pasakyti. Rodos, ir oras, ir vanduo dar šiltas, ir augmenija vešli, tačiau būna, kad lynai ne tik prasčiau kimba, bet ir dingsta, tarytum skradžiai prasmenga.

Rytas, diena ar vakaras?

Jei kalbame apie lynų aktyvumą dienos metu, tai vienos tiesos taip pat nerasime. Taip yra todėl, kad lynų kibimas labiau priklauso nuo oro sąlygų nei nuo to, kelintą valandą rodo laikrodis. Jei gegužė apniukusi, bet diena šilta, su lengvu vėjeliu (kryptis nesvarbu), stabiliu ar nedaug krentančiu slėgiu, tai pats laikas imti meškeres ir važiuoti gaudyti lynų. Tokią dieną lynai maitinsis intensyviai, ir tą darys visą dieną. Jie maisto aktyviai ieškos visame vandens horizonte – nuo dugno iki paviršiaus, o masalą čiups labai agresyviai, jo ilgai neragaus, netampys žvejo nervų.

Nepaisant palankių sąlygų, rytinių žūklės valandų nereikėtų pramiegoti, nes apie pusę visų lynų pagaunama ryte. Nemažai lynų užkimba artėjant vakarui. Vidurdienį, jei šviečia saulė, lynų žūklė seklioje vietoje arti kranto dažnai nėra prasminga. Tuo metu lynai būna pasitraukę šiek tiek toliau. Jei diena apniukusi, nieko blogo.

Dabar dažnai teigiama, kad lynai kaip ir karšiai, karpiai ar karosai gerai kimba naktį. Tačiau šis tvirtinimas turi daugiau priešininkų nei šalininkų. Čia viskas vėl priklauso nuo vandens telkinio. Net kalbant apie naktinį karšių kibimą negalima ką nors tvirtinti – yra ežerų, kuriuose vasarą karšį galima pagauti tik naktį, yra ir tokių, kur naktinės karšių žūklės valandos rezultatais neaplenkia rytinių ir vakarinio laiko. Tačiau nežinau tokio telkinio, kuriame lynai gerai kibtų naktį, t. y. geriau nei ryte. Neabejoju, kad toks yra, tačiau aš ten dar nebuvau.

Kas kabinama ant kabliuko?

Nuo seno pagrindinis lyno masalas yra sliekas. Anksčiau sliekas buvo tikras karalius, o dabar turi nemažai konkurentų. Anglai, belgai ir olandai lynus sėkmingai gaudo baltyminiais kukuliais. Didelė dalis rekordinių lynų tose šalyse jais susiviliojo. Nieko nuostabaus – jie naudoja tokį masalą, juo gaudo ir pagauna. Mes tokio masalo nenaudojame, todėl nepagauname. Kai kurie nenaudoja ir sako, kad lynai baltyminių kukulių neima. Tai jų sąžinės reikalas. Tikiu baltyminių kukulių sėkme, tačiau man labiau patinka lynus gaudyti archajiškais būdais – pakišti masaliuką į akutę tarp žolių 1 m gylyje, gal ant dugno, o gal kažkur tarp dugno ir vandens paviršiaus ir žiūrėti į nedidelę plūdę, kurią nuo mano kojų yra tik keli metrai.

Kalbant apie slieką karalių, tai nuo to laiko, kai sliekus pradėta pardavinėti parduotuvėse (pas mus tai daroma maždaug 25 metus), atsirado teorija, kad savo rankomis iškastas sliekas lynų žūklei tinka labiau. Lenkijoje ši teorija atsirado dar anksčiau, nes ten sliekus parduotuvėse pradėjo pardavinėti anksčiau nei pas mus. Kuo iš žemės ar mėšlo krūvos išluptas sliekas geresnis už pirktinį? Niekas negali pasakyti. Gal jis kitaip raitosi (ne sambos, o valso ritmu), gal kitaip kvepia (ne mėšlina žeme, o žemėtu mėšlu), o gal jis neapipurkštas kokiu nors E12345? Sunku pasakyti, aš žūklei sliekų visada pasikasu pats, todėl neturiu problemų dėl šios teorijos.

Dažnai ant kabliuko kabinu ne slieką, o „sumuštinį“ – vienas kukurūzo grūdas ir vienas sliekas. Kukurūzo grūdą galima pamirkyti į vanilės kvapniąją substanciją DIPą. Jei nekimba, galima pabandyti riebesnį „sumuštinį“ – vienas kukurūzas, vienas sliekas ir trys geltonai dažytos musės lervos.

Anksčiau lynus būdavo patariama gaudyti stambesniu bulvės gabaliuku. Galbūt anksčiau lynai buvo mažiau išrankesni, nes mažiau žvejų juos gaudydavo. Dabar bulvė nėra taip giriamas masalas kaip anksčiau.

Senesnėje literatūroje galima pasiskaityti apie tai, kad žvejojant lynus viso slieko kabinti neverta, nes tokį masalą lynas labai ilgai čiulpia. Atseit slieką reikia nugnybti, kad styrotų tik mažas jo gabaliukas, tada lynas jį greičiau prarys. Manau, kad jei lynas norės žaisti su masalu, tai lygiai taip pat ilgai žais ir su visu slieku. Lyno žaidimas su masalu priklauso nuo jo nuotaikos, o pastaroji – nuo oro, vandens telkinio, saulės šviesos ir dar velniai žino ko. Būna, kad lynas pusę valandos dirgina meškeriotojo nervus ir čiulpia masalą. Bet būna, kad jis kimba ryžtingai, gana agresyviai. Yra vandens telkinių, kur lynai dažniausiai kimba paprastai, tarsi norėdami paneigti, kad apie juos žvejai netiesą rašo.

Tęsiant masalų temą būtina paminėti dar du masalus – vėžių uodegėles ir kūdrinukės mėsą. Tai du delikatesai lynams. Pirmasis masalas labai gerai „dirba“ tuose vandens telkiniuose, kur yra vėžių, antrasis – moliuskas, visada esti tose vietose, kur žvejojame lynus. Lynai jį mėgsta, tik prisirankioti ne visada yra laiko ir galimybių.

Jaukas

Gegužę lynus reikia jaukinti, tačiau jauko neturi būti daug. Pirmoje gegužės pusėje prie krantų, seklumose, kur ganosi lynai, smulkmės, kuri surytų jauką, dar mažai, todėl lynų nereikia jaukinti gausiai. Šios žuvys nemėgsta labai drastiškų pasikeitimų aplinkoje, o gausus jaukinimas ir būtų toks pasikeitimas. Kilogramo jauko „Lynas–karosas“, dėžutės konservuotų kukurūzų ir saujos kapotų sliekų bus per akis visai žūklės dienai. Be abejo, tie, kurie nuolat važiuoja gaudyti lynus, turi savo jauko receptus ir jaukinimo taktiką. Tokių žvejų jaukas gali labai skirtis nuo to, kurį paminėjau. Tačiau lynų žūklės pradžia neturėtų būti susijusi su komplikuotų jaukų gamyba. Žvejys turi žiūrėti ne į kibirą, o į vandenį, nes lynas arti, čia pat, jį galima pamatyti, o tiems, kuriems trūksta įžvalgos, jis pats duoda ženklą – „čmaukš“.

Nusipirkus birų jauką „Lynas–karosas“, jį reikia sudrėkinti, o po to jauko rutulius suspausti taip, kad jauko rutulys subyrėtų atsitrenkęs į vandens paviršių. Tada jauko dalelytės nusileis ant dugno ir skleis kvapą, tačiau lynas to jauko nesurankios ir nepasisotins.

Jei vis tik norisi elgtis originaliau, galima paimti saują kukurūzų, juos sumalti arba sutrinti, pridėti sukapotų sliekų, pusę saujos sveikų kukurūzų grūdų ir viską sumaišyti su žemėmis. Jaukas pigesnis nei pirmu atveju, bet tikrai ne blogesnis.

Bet kuriuos atveju reikia atsiminti vieną dalyką – negalima jaukinti be saiko. Žūklės pradžioje reikia įmesti porą nedidelių jauko rutulių ir akylai stebint vandenį bandyti atspėti lynų reakciją.

Keli niuansai

Ar lynas yra ypač atsargi ir baikšti žuvis, ūmiai reaguojanti į triukšmą ir chaotiškus meškeriotojo judesius ant kranto? Ir taip, ir ne. Didelis lynas – ypač atsargi ir baikšti žuvis, labai didelis lynas —du kartus baikštesnis. Mažas lynas – smalsi žuvis, todėl ne taip jautriai reaguoja į triukšmą, o jei ir sureaguoja, tai greitai tai pamiršta.

Vis tik lynus reikia žvejoti tyliose vietose, kur nesilanko blizges mėtantys spiningautojai, kokie nors smalsaujantys „kaip kimba“ arba ant kranto mėgstantys kepti šašlykus. Kiekvieno žvejo tikslas – didelis kaip paršas lynas.

Kaip jau minėjau, geriausia lynus gaudyti nedideliuose apžėlusiuose vandens telkiniuose. Jei žvejojame didesniame ežere, tai gali būti įlanka. Kai kuriuose ežeruose vienas ežero galas būna seklus ir apžėlęs – idealus lynams maitintis. Man tokie ežerai patinka labiausiai. Visų pirma labai aišku, kur lynai yra, antra, tose vietose susirenka tik ramūs žmonės, kurie turi kantrybės lynus gaudyti. O jei ežeras nėra didelis – 20–30 ha, lynų populiacija jame bus labai įspūdinga.

Labai svarbus yra žūklės vietos gylis. Jis negali būti didesnis nei 2 m. Kartais užtenka, kad gylis tik 1 m ar net dar mažesnis. Reikia atkreipti dėmesį ir į geografinę pasirinktos vietos padėtį. Lynas mėgsta šiltą vandenį, todėl, kol dar neprasidėjo vasara, tūnos ten, kur šilčiausia. Taigi pasirinkdami vietą įvertinkime, ar gerai jos vandenį įšildo saulė.

Views All Time
Views All Time
4970
Views Today
Views Today
1
0 0