Realybė 6
Violeta grįžta iš darbo. Atsirakina duris. įeina. Nusivelka striukę, nusiauna batus. Kaip visuomet tyliai eina į savo kambarį. Nustebina namų tyla. Ar ji jau vėl išmoko nematyti ir negirdėti daiktų, žmonių? Ar namuose tikrai nieko nėra? Atidaro savo kambario duris. Ant lovos guli vaikinas, žiūri į ją kerinčiai ir šypsosi. “Nieko sau, kas tau …”. “Tavo mama mane įleido”- šypsosi jis toliau. “Ką ji sau galvoja, lyg aš pati negalėčiau susirasti draugo, gal man jo paprasčiausiai nereikia!”.”Tau patinka moterys?”- šypsosi jis nekalto vaiko šypsena. “Ne! Man patinka vienatvė”. ”Netikiu, pažiūrėk man į akis, tau juk reikia vyro, kuris tave glostytų, glamonėtų, mylėtų…”- jo nesibaigianti šypsena ir žibančios akys ima ją erzinti. “O man patinka pas tave. Taip tuščia. Tavo mama negali suprasti, kaip tu gali gyventi tuščiame kambaryje.