Jurgis Savickis “Marutės vargai” II dalis
– Pašėlusi tamsuma… Pats ilgauodegis galėtų kojas išsisukinti…- kažkas tyliai murmėjo tamsume ant aukšto ir graibė ranka paliepio sienas, turbūt norėdamas surasti duris. Pagalios girdėti buvo šiuršėjimas rankos palei duris ir klibinimas durų rankelės. Uždaryta. – Ei, Marute… Marut. Aš čia… Leisk!..- Tyla. Nė žodelio.- Na, juk nemiegi, žinau… Atidaryk… Bet niekas neatsakė. Netrukus vėl girdėti buvo, kaip pamažu baldė duris. – Na, atidaryk, tu mano gražioji gėlele… – Kas ten? – tyliai užklausė iš paliepio. – Aš. Aš… Ponaitis… Kazimieras… – Ko tamstai reikia nuo manęs? – atsiliepė Marutė iš anapus durų drebančiu balsu.