Jam aštuoniolika. Sėdi parke vienas bei vienišas. Užsisklendęs savyje ir nematantis nieko, tik savo vidų, savo jausmus. Nereikia jam šios sumautos realybės. Netrokšta joje gyventi, neketina ja mėgautis. Vidinis pasaulis spalvotas bei ramus… gera… Pro šalį eina žmonės, važiuoja mašinos, bet šiam vienišam žmogui nerūpi niekas. Kitoks. Jis turi savo pasaulį, kuriame jam linksma ir gera. Galvoje viena mintis…Kodėl aš čia? Už ką aš čia?… Vienišas žmogus, kuris niekam nereikalingas, kurio niekas nemėgsta. Gal tai mano paties kaltė? Gal pasauliui būtų lengviau, jei...
Saulelė visumet vienoj pusėj teka, antroj leidžias; kožną dieną vienodai rieta per dangų iš rytmečių į vakarus. Mėnuo teipogi vienodai mainos: sykį vakaruose pasirodo plonutelis, kas kartas storėdamas užauga į apskritą ritinį, - tumet šviečia per naktį, - ir vėl kas kartas dyla; sudilęs pasirodo rytmečiuose vėl plonuteliu pjautuveliu. Šviesus mėneselis persimainė jau dešimtimis sykių, o spindinti saulelė leidos ir tekėjo tūkstantėms sykių nuo to laiko, kada pirmą sykį ant šio balto svieto suvirkęs Sutkų Jonelis pradžiugino tėvus ir senučius. Nors per tą...
Man septyniolika. Savo vardo aš nesakysiu. Turiu labai daug rūpesčių, nenoriu turėti jų dar daugiau. Ir vėl aš jums papasakosiu apie savo didžiausią problemą, apie didžiausią savo bėdą. Sunku man apie tai šnekėti... labai sunku... bet teks... Jei neišsipasakosiu, sprogsiu, sprogs mano širdis, sprogs mano širdis sveikame kūne. Taigi ir pradėsiu labai skausmingą ir niūrių pasakojimą... bet man sunku... negaliu to išsakyti žmogui į akis, todėl viską išdėstau šiame tuščiame, švariame lape. Nekreipk į šias blevyzgas labai daug dėmesio... bet... bet perskaityk... pasakoju......
Pavasarelyj gražus ir tykus oras. Saulelė netol laidos lėdvesniai jau bešildo; šviesa jos, teipogi lengvesniai apšvietusi įkypai miškus, tarytum pasilenkusi pro pakočias, žiūri į skleidžiančius lapelius, sprogstančius pumpurelius ir ant žemės klestančias žoleles. Pirmutinės balos didžiavos pranokusios kitas žoleles; apgožė kiminus, paslėpė po savo lapų skujus ir rudenį nubirusius lapus. Džiaugės savo užaugiu, pastiepusios ilgus sprandelius; baltuosius veidelius atgręžusios į saulelę, tarytum dėkavojo už pirmutinį išauklėjimą. Garbanojos, baltavo, žaliavo, klestėjo apsiautusios kelmelį, kožną kuitynelį. Kur tik miške progumelė, ten būrelis, kitur būrelis; o...
Na, o dabar jaučiuosi suknistai. Po galais, sugrioviau kažkieno pasaulį. Man bloga. Aš turiu kam nors ką nors pasakyti. Ji ir jis. Mano draugai. Sugriauti gyvenimai prieš mano akis. – Tu neliūdėk, tu čia nekaltas. – Bet taip nėra. Aš blogas, aš angelas su nulaužtais sparnais ir kruvina aureole. Nekenčiu savęs už tai, ką padariau. Kodėl nekaltini manęs? Nesuprantu. Noriu kankinti save, noriu išniekint save, noriu... bet juk mano norai nieko verti... po galais, ką aš padariau ? Jaučiuosi kaltas, bet dabar jau...
Gimė jis prieš devyniolika metų. Niekuo neypatingais 1982 metais. Atėjimas į pasaulį buvo sunkus ir skausmingas. Skausmingas ne tiek jam, kiek jo motinai… Skaudėjo, aišku, ir jam… Tai ir buvo pirmosios priežastys, kodėl jis kitoks… Kitoks nė visi aplinkiniai… jis buvo išskirtinis. …Anarchistas… Pirmuosius keturiolika metų gyveno tarsi po kauke, bet vis dėlto maištingos sielos krašteliai karts nuo karto išlįsdavo pro kaukės kraštus… Nemėgo jo… Nemėgo aplinkiniai žmonės, nemėgo giminės bei artimieji, nemėgo jo niekas. Kaip galima pakęsti kažkokį išsišokėlį? Nepatiko jis niekam....
Net nežinau, kaip pradėti. Sunku ką nors pasakyti ir nepasikartoti. Aš jau negaliu. Galbūt kiekvienam taip atsitinka. O jei taip? Baimė. Tai kodėl niekas neaprašo šito? Tada aš žinočiau, ką man daryti, kaip man elgtis. O dabar man sunku. Aš išsisėmiau. Tuščia siela, tuščia galva. Jokių naujų minčių. Vien tos pačios sukasi ratu. Ir šitą jau kažkada rašiau. Sunku išlikti. Sunku iškilti. Turbūt jau išsakiau viską. Išliejau visas savo mintis. Galbūt dabar beliko laukti jūsų įvertinimo. Labai įdomu. Be galo sunku susitvardyti. Dvidešimt...
Ir vien tik liūdesys užvaldė mano sielą… Vakar… Šiandien… Rytoj… Jis nepalieka manęs. Jis nekaip neatsitraukia nuo manęs. O aš negaliu suprasti. Kodėl, po galais, aš liūdžiu? Juk saulė skaisčiai šviečia, juk taip gražiai sužėlusi žolė. Bet širdyje vis vien man liūdna. Ir pakeisti aš nieko negaliu. O gal tiesiog nenoriu? Bet aš norėčiau nusišypsot. Norėčiau, kad nusišypsotų ne vien mano lūpos, bet ir širdis. Deja, to nebus… Nesuprantu, kodėl man liūdna. Tiek daug mylimų bei mylinčių žmonių supa mane. Tačiau jie negali...
Tačiau eidamas per pasaulį dideliais žingsniais aš suprantu, kad tai nesitęs amžinai. Viskas prasideda, viskas ir baigiasi. Nenoriu mirti jaunas, nenoriu parduoti savo sielos. Aš noriu mirti – laimingas. Mirsiu… Mirsiu – noriu aš to ar nenoriu. Jam nusispjaut į mano mintis ir į mano norus. Jis žvelgia į mane ir šypsosi kairiu lūpų krašteliu… Noriu atitrūkti nuo savo kūno ir pažvelgti į viską iš viršaus, iš paukščio skrydžio. Tikrai pamatyčiau, kas tu ir kas jie… Tikiu, kad vaizdas man nepatiktų… Matyti žmones...
Violeta prisiminė, kad Adonis prašė paskambinti. Surinko telefono numerį: 26-11-36. “Klausau”- atsiliepė vyriškas balsas. “Adoni, čia tu?”. “Taip, aš”- patvirtino. “čia Violeta skambina, nepamiršau”. “Kokia Violeta, aš nepažįstu jokios Violetos?”- vyriškas balsas nustebo. Tik dabar Violeta suvokė, kad sapną palaikė realybe. Adonį ir jo telefono numerį ji susapnavo. Viskas atrodė nerealu. Tai, kad ji taip gerai atsiminė skaičius, o dar labiau tai, kad telefono numeris iš tiesų buvo Adonio. Kokia kvailystė? Violeta įsijungė televizorių. Lietuvių astronomas kalbėjo apie pasirodžiusią kometą. Violeta gana pasyviai...
