Literatūra

Juozuks džiaugės išsprukęs ant gatvės. Jis nebėgo greitai, kaip jam prisakė kelissyk ir grūmojo jo šeimininkas Kuzma Petrovičius, valdytojas ne per didelės batų dirbtuvėlės. Juozukas keliavo sau iš palengvo, jausdamas tikru ponu čionai ant savęs. Laikas nuo laiko jis užsižiopsodavo kur ilgiau, jei pamatydavo ką įdomesnio. O praeidamas pro šalį keptuvės ar kitos kokios krautuvės valgio, Juozuks neiškentėdavo, kad neužsilaikius ir nepastovėjus gerą valandžiukę; lyg traukte traukė kas prie lango. Ir jis, įbedęs smalsiai savo užmiegotas ar užraudotas akeles į tą užžavėtą langą, ilgai, ilgai žiūrėdavo ir lyg visas persikeisdavo;

Kaip tik tuo metu atvykai tu. Tau, žinoma, neliko nieko vertesnio, kaip "ugningai įsimylėti" šią merginą. Kažkodėl tada ėmusią ir pasivadinusią Viva. Kiek žinome, jaunoms mergičkoms nėra uždrausta vadintis Vivomis, jei jos ir vadintųsi Vieromis. Jei tik joms tai patinka. Mandagiai kalbant, man buvo keista ir koktu žiūrėti, kaip Viva tave vedžiojo už nosies. Aš neturėjau tiek širdies tave atgrasyti. Antra, tai nebūtų nė gelbėję. Jūs buvot mat kaip pritapę prie vienas antro. Abudu meno ir scenos žmonės. Jei ne ji tada būtų gavusi viršų, šiandien judu tikriausiai būtumėte kurios mažiau garbingos varjetė vaidilos, nuolat besipešą, be pinigų ir ant primuso makaronus beverdą.

Kapitonas Burba buvo pasiųstas Jūrių ministerijos ypatinga misija į svetimą sostinę uosto pagilinimo ir tranzito reikalais. Jam buvo pavesta, nuodugniai ištyrus dalyką vietoje, sušaukt šiuo reikalu konferenciją. Konferencija turėjo būti sušaukta kuo greičiausiai. Kapitonas Burba, pirmas atvykęs į svetimą šalį ir miestą, pradėjo ne tik dairytis po svetimą miestą, bet ir dirbti; o darbo buvo ik valiai. Diena dažniausiai praeidavo prie rašomojo stalo, kuris jam pakankamai palaužydavo strėnas. Neminint vizitų, kurių jis turėjo daugel. Toks darbas kapitonui nebuvo įprastas, ir jis jį pakankamai kankino. Kai jau viskas buvo prirengta, delegacija, kas blogiausia, nė nemanė judintis iš vietos.

Eglyne sėdėjo jaunas studentas ir jauna princesė batisto baltais rūbais, gan gražiai pasiūtais. Kunigo šeimininkė turėjo ypatingai gražią ranką - stebuklas mūsų eglynuose, stebuklas Paryžiaus langų parodose - ta grakšti parafino rankutė su mėlynomis gyslomis ir mėlynu krauju. Liepsna palietė jos širdį, ji nesiorientavo, bučiavo jį savo lanksčiomis rankomis, glaudė jo gaurinuotą galvą-kudlas prie savo krūtinės ir prašė nieko nesakyti. Per veidus nužėrėjo du skaistūs žemčiūgai. Studentas pratarė: - Bėkim iš čia - toks dabar metas! Pasigirdo kunigo-šeimininko šauksmas, ji suvirpėjo, pašoko, palytėjo jo galvą rankomis, pabučiavo į kaktą ir verkdama nubėgo per girią.

Einu prie ežero. Aplink šilta, šviesu ir tuščia. Sugalvoju išsimaudyti. Vanduo maloniai gaivina. Girdžiu kaip kitame krante šūkaloja vaikinai. Išgirstu kaip kažkuris sako - “pagauk”. Ir pamatau, kad vienas vaikinas plaukia link manęs. Jo šviesios garbanos ir akys spindi ežero paviršiuje. Pasineriu į tą žaidimą. Paplaukiojusi ratais nuo jo, “pasiduodu” - jis paliečia mano petį - “Vitalijus”. “Violė” - prisistatau ir aš. Vandenyje linksma, bet Vitalijus ima mano ranką ir aš paklūstu jo norui žengti žeme. Jis atidaro raudonos mašinos duris. Atsisėdu. O paskui, staiga, iš abiejų šonų užsėda vaikinai. Jų akys žiba velniukais. Raudona mašina lekia beprotišku greičiu,o mano kūnu bėga šiurpas, nežadantis nieko gera.

Aš bastausi gatvėmis. Jos pilnos besiganančių arklių. Arkliai ėda tarp šaligatvių įsiterpusiose gamtos salelėse žolę ir prunkščia pamatę mane. O aš negaliu ramiai eiti gatve, nes kelią vis užkerta arkliai ir turiu kiekvieną arklį apeiti. Pareinu namo. Mano kambario balkone stovi trys mergaitės, dar ne merginos, bet ir ne visai mažos - paauglės, gal 12-kos metų. Viena jų sako kitoms -“atsiminkit, aš kraujuoju, mes turime nuspręsti, ką daryti. Ji šioje žemėje nebereikalinga, ji čia nieko gero neveikia ir net nenori ką nors veikti, ignoruoja dovanotą kūną”. Aš tik nustembu tokia jų šneka ir einu miegoti.

Bet aš pasiilgau namų. Tai buvo prieškalėdiniais laikais. Suėmęs savo algos likučius avansu (jau tuomet manyje, matyti, pasireiškė tikro valdininko pašaukimas), turėjau progos pasisiūdinti naują kostiumą ir nusipirkti kaubojišką skrybėlę. Tiksiančią turbūt būsimam artistui. Laiko tebuvo tiek - suskubti Kūčioms namo. Per tas apgudintas ir mano atlietuvintas sritis. Lengvu sūrmaišeliu, kuprinę užsimetęs ant pečių, keliavau. Toliau laimės ieškoti, vienoje vietoje užbaigęs darbą. Žiema lyg tyčia buvo palaida, net lytinga, visai nepritaikinta mano miestiškiems batams, tikriau - numintų batų likučiams. Keliai visur buvo pabliusę, veik nepraktikuojami.

Mažas kambarėlis. Tamsu. Trošku. Guli viena Marutė, baisiai kentėdama ir kūnu, ir dvasia. Kambaryje visai tylu. Tik už krosnies be paliovos čirškia svirplys. Lauke baisiai pusto. Už sienos, kitame kambaryje, girdėti, kaip šneka žmonės. Girdėti, kaip veja pančius, kaip brūžuoja juos apie vagį, kad išbirtų spaliai. Senis piemuo kažką įdomaus pasakoja apie senovę, apie savo baudžiavą. Marutė klausos, ir sopuliai lyg nustoja. Tiek daug tas senis pripasakoja per ištisus vakarus apie ponus, apie baudžiavą, apie lenkmetį ir rusų kariuomenę. Pasakodamas jis lyg atgyja, atsimena savo gyvenimą, savo pažįstamus, ir liūdna jam darosi gyventi su nauja karta, kuri jo jau nebesupranta.

Mudu atsitiktinai susidūrėme Monte Karle. Susėdę vienoje judrioje kavinėje, mes dairėmės po žmones, jūrą ir, patys jais gėrėdamies, ilsėjomės. Pavakarys. Mudu buvome du senu draugu. Žmonės ėjo pro šalį po vieną, porelėmis ir būriais. Retkarčiais išblaškydami mūsų mintis ir atitraukdami mus nuo mūsų vermuto stiklo. Neturėdami nieko doresnio veikti, mes traukėme savo gėrimą, tik kartkartėmis pratardami vieną antrą žodį, nes džiaugėmės gražia žmonija ir gamta. - Tai jau per dvidešimt metų, kaip mes besimatėme? Aš nustebau, išgirdęs šitokią draugo pastabą. Juk tai buvo absurdiška. Nors tai buvo ir visai panašu į tiesą.

Pavasaris baigė žengti į pasaulį. Pripumpuravusi obelies šaka būdavo iš ryto apšarmojusi šiltos drėgmės, lyg sidabro pūkų nuberiama. Ji buvo tokia. Vyturiui buvo lengviau gyventi. O mieste, kai saulė tekėdavo, irgi reiškėsi savas gyvenimas. Miesto gatvėmis žingsniavo ankstyvi keleiviai. Jų žingsniai buvo skubūs, veidai šypsenų nukloti. Jiems bekalbant vienui vieniems. Nes tai buvo pavasaris ir linksmumo laikas. Miesto keleiviai, namie skubiai nusiprausę ir neišmiegoję, rengėsi keliauti vėl už miesto, į plačius, saulės nušviestus laukus. Nes tai buvo šventadienis ir linksmybė turėjo reikštis visur kur. Vyturys skrido aukštyn.

Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas. Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė. Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją. Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks žmogaus vargas neišturėtų, bet ne - ji žiūri įstabiai savo tamsiomis akimis, ir jos kaitriausias palytėjimas nėra palyginamas su jos akių žvilgsniu.