Literatūra

Griausmingai staugia vėjas. Pilkais kunkulais besirisdamas, šliaužia jisai tamsiomis gatvėmis ir kaukia drebėdamas tarp tylių juodų namų. Tartum žvėris apgalėtas, o baisiai mušamas cypia iš skausmo – kirčių ir raitos, vingiuojas. Ir tas vėjas staugiantis tai stabdė mane, įsispyręs į krūtinę man savo geležinėmis rankomis, tai vėl, išsibėgęs iš užpakalio, drūčiai stumtelėdavo – tartum parversti norėjo. Bėgau. Plakiau į plytas akmenines, vėjas garsiai nešė žingsnius tyliomis gatvėmis. Priešaky kažkieno uždegti keli žibintuvai – platūs, minkšti spindulių skriduliai, pasupami vėjo, susvyruoja ir numeta bailiai kelis spindulius ant žalių sunkių sienų.

Ar gali būti geriau, kaip sėdėti ištisą dieną ir tapyti gėlių pundą. Dėti spalvą prie spalvos, gražinti, gėrėtis. Kankintis. Ligi gims tikras gėlių vaizdas, gražesnis negu gamtoje. Mano dienos jaunos. Diena savaime praeina, nešdama kupinomis rieškučiomis džiaugsmą. Anksti rytą atsibudus ir akyse, ir mintyse vien piešiamasis paveikslas. Paprastos kambario eglinių rąstų sienos gardžiai kvepia.. Ant stalo stiklinėje vasilkų pundas ir tik viena geltona rožė. Kai ją priglaudi prie veido, kas kitas taip gali nuraminti. O jos kvapas argi neprimena kito, skaistesnio pasaulio ir mums, žmonėms, neapsakomos žemės mistikos.

Eimučio “folfvarke” dobilai jau prinokę. Juos pjauna kumetis Kazimieras. Tai tikra šienapjūtė. Kumetis Kazimieras buvo gulstelėjęs perpiečio patvoryje ir dabar taip drūčiai knarkė, lyg geležiniu grėbliu kas sode takelių žvyrus žarstė. Tik plonytėlė fleita atsiliepdavo, jam dūsuojant. Eimutis mandagumo dėlei, kad nenustotų savo, šeimininko, prestižo, prikėlė Kazimierą, o pats nukeliavo į sodą iš miesto parsineštų laikraščių pasiskaityti. Bet šiandien jam laikraščių nesisekė skaityti. Atskleidęs pirmąjį laikraščio puslapį, jis tenai pamatė sodietės veidą. Jis net krūptelėjo, kas šiandien čia do prajovai, kad jis toks opus. Ar nebus ko suvalgęs kenksminga?

Kaip gerai turėti savo namas. Savo namas, šiluma. Pilna troba žmonių, pančius vejančių. U ta ta, šilta, gerai! – Taip gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos. Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo riSami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip kunigams įkaitintais virbalais padus svilino. Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė. – Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas… Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais. Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo.

Einu gatve. Mane sudomina senas aplūžęs namelis tarp naujų daugiaaukščių. Praveriu girgždančias duris, įslenku į vidų. Pirmame aukšte didelis šiukšlynas. Grindys apipuvę , nubyrėjęs sienų tinkas. Mane patraukia per vidurį kambario kylantys mediniai laiptai. Keista, jų turėklai visai nauji ir tik ką nulakuoti. Brūkšteliu ranka per slidų turėklą ir kopiu į viršų. Laiptai vis sukais ir sukasi. Ir aš kopdama jais sukuosi. Sukuosi, sukuosi, kol ima suktis galva. Pagaliau, atsidūriau viršuje. Ilgame siaurame koridoriuje. Jo sienos, grindys ir lubos išmuštos violetiniu aksomu. švelnus violetas apgaubia ir, rodos, skverbiasi į vidų. Einu koridoriumi.

Atsirakinu duris, atidarau jas ir išsigąstu prieš save išvydusi motinos veidą. Ji stovi priešais mane ir šypsosi kaip maža mergaitė, tik ką iškrėtusi pokštą. Paskui sako-“ užeik, jis tavęs laukia”, o pati išeina iš buto ir užtrenkia duris. Nustembu. Kokia kvailystė. O jokio Jo nesimato. Nusivelku striukę, nusiaunu batus, einu į vonią nusiprausti rankų. Atidarau vonios duris, o ten…pilnoje vandens ir baltų putų vonioje sėdi tas minėtas Jis ir kerinčiai šypsosi. “Nieko sau, kas tau leido?!”.”Tavo mama”- šypsosi jis toliau nekalto vaiko šypsena.

Tai būta už dvejetos kilometrų. Tas “mėgina” mums ne visai patiko. Mes buvome labai išalkę ir apšalę. Namų šeimininkė, krėsna boba, vaišino kuo išmanydama. Ji klausėsi kalbos apie viską, kas lietė tokį svečią. – Mama, jis žvaigždes nori skaityti. Juo labiau šildė arbatos žmogų ir juo pasiteiravimai buvo intymiškesni, aš mačiau, “mama” darėsi vis šaltesnė. Daugiausia pasitenkindama vis savo: – Hm? Ar taip? Dangus? Tamsta tuo tarpu jokios vietos neturi. Ir niekur į mokslus neini? Ji buvo įsitikinusi, aš koks šposininkas ar nesveiko proto žmogus. Dėmesio nevertas. Apžvelgusi mano batus, ji iškart suprato, koks aš per paukštis. Ji nutarė, aš būsiu gavęs karštligės.

Ją apipylė šaltas prakaitas, širdį pervėrė šiurpis. Jau tuom ir užsibaigtų viskas!.. Ir Dievas ją prie to prileistų?.. Puolė ant kelių. Pradėjo kalbėti poterius. Šią valandą jinai visa kūnijos kažin kokioj šventoj, tylioj ir audringoj maldoj ir taip nepaprastai, širdingai meldės, kaip turbūt niekuomet dar iki šiol. Degte degė. O meldė sau malonės, palengvinimo vargo. O, jinai jau nebgali. Jis juk – Visagalis. – Susimylėk, Dieve… Dieve! Duok jau kantrybės, galės. Meldė tvirtai, neabejodama nė kiek, tartum Jis čia Pats buvo ir dėjo jai ant galvos savo raminančią šventą ranką. Bet pati nepajuto, kaip pamažėle atsitolino nuo maldos – mintis blaškėsi ir jau vėl papuolė į tinklą baisių jos dabarties šmėklų..

Platus vandenynas. Laivą supa aprimusios vilnys. Tik dangus. Jūra ir dar kai kas laive. Antrajame laivo gale, priešais mane, sėdi moteris. Vėjas pataršė jos plaukus; vėjas suspėjo jau išpašioti iš kasų jos plaukus ir pažaisti jais. Jos plaukai dega nuo vėjo ir nuo saulės kaip tikras auksas. Ji tiek pat kantri ir miela man kaip ši saulė ir jūra. Ji žiūri, kaip ir aš, į jūrų tolį. Bronzinės kasos. Ji pažiūri gudriai į mane kaip tikra moteris. Aš paimu jos ranką ir prispaudžiu prie savęs. Taip pat jūros vėjo nuglamonėtą jos veidą ir saulės nudažytas karmino lūpas. Moters akys išsigandusios: – Ką darai? Žmonės pamatys! – Žmonės?..- aplinkui vien plačioji jūra.