Literatūra

Vagys įšliaužė į bažnyčią. Tai įvyko ne be didesnių jiems kliūčių ir vargo. Iš pradžių saugiai reikėjo išlaužti bažnyčios langą, nusileisti virve į vargonus, o iš ten, įsikibus vien rankomis į laiptų paramą, nusileisti apačion į bažnyčią, nes pačių laiptų protarpyje buvo dvejos užrakintos durelės, ir jų laužti nebuvo prasmės. Nusileidę žemyn vagys pasijuto atlikę svarbesniąją dalį darbo. Eidami geru papročiu ir prilygdami darbininkams, jie susėdo bobinčiuje ir užsirūkė pypkes. Bažnyčią jie seniai tykojo, buvo kaip ir įvargę; tad verčiau pypkę užrūkyti tokioje saugioje vietoje kaip čia, bet ne bažnytkiemio neatsargioje aikštelėje ar viensėdžio laukuose.

Tetos Rozalijos atkviesta, Jadvyga važiavo sostapilin, kur turėjo praleisti žiemą. Teta Rozalija, susodinus ją salone, glamonėjo ir sakė: - Tu būk čia kaip namie, tau nieko čia nestokos! Tetos Rozalijos "salonas" buvo apydidelis kambarys, kurio ryškiausiame kampe stovėjo įsenęs fortepijonas, taip iškleręs, kad nebe dantims susopinti pradėjus juo skambinti. Ties fortepijonu stovėjo dažytos palmės, padarytos iš samanų, karnų ir balanų. Pas tetą Jadvyga galėjo praleisti laiką kaip tinkamai. Grįžti namon Jadvyga negalėjo, vienuolyno bijojo. Miestan Jadvyga išeidavo tik pavakariais - ji bijojo miesto bokštų ir žmonių. Atvežti iš namų batukai pradėjo kiurti. Vieną kartą atsilankęs, vis dažniau pradėjo į tetą lankytis vienas jaunikis, penkiasdešimt metų, nuolat surdutu bevilkįs, su keliais plaukais - brangenybe, begailestingai vegitalio drėgninama.

Kitą dieną Violeta išbėgo dalinti savo Meilės į gatvę. Atsistojo žmonių būryje ir sušuko -“žmonės, aš jus visus labai myliu !”. žmonių juoką palaikė padėka. Nieko bloga neįžvelgė ir keiksmuose. Tie žmonės labai nelaimingi. Jie nemoka džiaugtis. Nemoka dalintis Meile. Tų žmonių jai tiesiog buvo gaila. Todėl dar labiau degė Meile jiems. Juk Meilės jiems reikia daug daugiau nei kitiems. Daug daug Meilės, užgesinančios pyktį ir skausmą širdyje. Pagaliau ji pavargo šūkauti. Meilę reikėjo dalinti kažkaip kitaip. Violeta prisiminė “Meilės Kelio” vadovo žodžius - “pasidalinkite savo Meile, apsikeiskite teigiama energija”. “Meilės Kelio “ nariai dalinosi Meile vienas su kitu.

Arnas (germ.) arba Arūnas (liet.) - erelis. Pamatei jį skraidantį draugų būryje. Išstypęs jaunuolis laibu ilgu kaklu. Pilkšvi ereliški plaukai plaikstėsi vėjyje. Didelės žalios akys iššokusios ir nustebusios. Smalsiu erelišku žvilgsniu peržvelgia Tave kiaurai ir lengvu žingsniu nuplevena. Erelis eina be garso pasišokčiodamas. Šokteli į orą ir, rodosi, nuskris. Jam tarsi negalioja traukos dėsniai. Bėga dar lengviau. Vieni niekai aplenkti draugus, kai turi sparnus. Tu žavėjaisi tokiu jo lengvumu ir dar stipriau jautei savo kojų sunkumą. Tau bėgant trumpas distancijas susipindavo kojos, pritrūkdavo oro. Parėjusi namo greičiau puldavai jas ištiesti. O erelis… Jis – paukštis.

Šiurpoka rudens diena. Didžmiestis. Berašydamas numeruotus raštinės laiškus, pro langą pamatau juodą katafalką. Ne juodą katafalką, bet juodo arklio snukį ir juodą vežėją. Arklys ypatingas. Tai kumelinga, dideliu tabaluojančiu pilvu kumelė švariai išdulkytu kailiu, nušveistomis kanopomis, kaip pridera į šitokią kelionę išvestam arkliui. Ji laiko įsispyrusi pirmutinėmis kojomis, paskutinėmis raižydama grindinio akmenis, nuo kalnelio besileisdama, ir tą katafalką, ir tą rimtai sėdintį juodą vežėją (šiaip jau nebe tokį rimtą, kaip kad ją šeria ir duoda jai avižų), ir gulintį padėtą ant katafalko gelsvo lakeruoto medžio padarą, žmonių karstu vadinamą, kuris ypatingai yra šiandien sunkus.

- Pasiutęs miestelis! Pasiutusi kaitra. Nėra žmonių! Ko tik čia aš atvažiavau... Taip sakyti niekas kitas negalėjo kaip tik Jonas Grauža. Dulkinas, alkanas, iš kelionės išalkęs, ką tik atvykęs iš didmiesčio, iš užsienio, ir nei iš šio, nei iš to patekęs į šį nuskurdusį Pietų Lietuvos miestelį, visu savo laukų nuogumu prisišliejusį prie tos plačiosios ir supramonintos Prūsijos. Savo laukų tyrumais miestelis taip arti buvo nuo Vokietijos, kad ranką per sieną ištiesus galima buvo su kuriuo prūsu pasisveikinti. Bet šiaip jau miesteliukas, suspėjęs laikraščiuose pasireklamuoti savo didele pažanga. Tiesa, čia kitados veikė mūsų pirmieji patriotai, pramušdami sunkius, Lietuvą tuomet užgulusius rūkus.

Ruduo. Kiemas sugruodijęs nuo šalčio. Lapai nukritę. Kryžius šalia beržo - viskas kaip tvarkingame ūkyje. Kazimieras nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Jam gaila "niekais švaistomo turto". Jis turi galvoje šeimininko ūkininkavimo sistemą. Jis vis atrodo toks pat pikčiurna ir senas diedas kerėbla. Žmona apsuka visą "tereną". Viskas tvarkoje. Tik iš naujos jaujos kamino kūliais virsta dūmai. - Kas ten dabar galėtų būti? - stebisi žmona ir užeina pažiūrėti jaujos. Jaujoje, ant žemos kėdės, sėdi Kazimieras ir kūrena jaujos krosnį. Krosnis senais papročiais akmeninė. Tarytum koks taikiklis sunkiajai patrankai.

Stačiu lakeliu į aukštą kalną lipo jaunikis, plačiu juodu apsiaustu apsisupęs. Buvo tamsu. Krapnojo lietus. Ūpas gamtoje buvo kaip prieš saulės užtemimą ar amžiną priešvakarį. Žolė buvo drėgna ir šalta kaip ledas. Ant upės kranto gulėjo viensėdžiai, tarytum vaikų žaisleliai, netyčia išmėtyti. Mažučiai ir pasakingi. Iš sodybų skrisdavo balsai. Dažniausiai: - Suvaryk bandą! - Ar klojimo durys paremtos? Apačioj žemai plasnojo upė, visai baltytėlė gyvatė ir erzino akmenis dugne. Užstojus ankstybai sambrėškai, nuo žolės nesiskyrė nei pūkų geltoni žiedai, nei mėlynos kampanelės. Viskas buvo pilka. Jadvyga įėjo eglynan, pabaidė voveraitę. Klausė savo kraujo ir širdies plasnojimo.