Tipiškas H. Murakami knygų herojus - tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet dažniausiai neturi darbo ir pinigų. Toks jaunuolis paprastai mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytom slyvom ir svogūno laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte...), itin mėgsta džiazą, važineti po miestą automobiliu... Ir kuo gi stebuklingas toks personažas, pasakytumėte... Tačiau H. Murakami savo personažus paprastai kažkuo būtinai „pagardina“. Veikėjas dar gali turėti ir „nekaltą hobį“. Pavyzdžiui, knygoje „Avies medžioklė“ vaikinas ieško merginos su neįprastos formos ausimis......
Poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas Česlavas Milošas 1980 metais gavo Nobelio literatūros premiją. Jis yra Kalifornijos universiteto Berkeley mieste profesorius emeritas, Slavų kalbų ir literatūros fakulteto narys nuo 1960-ųjų metų. Česlavas Milošas gimė Šeteniuose, kukliame mamos Veronikos tėvų Zigmanto ir Juzefos (Sirutytės) Kunatų dvare 1911 m. birželio 30 d., ir buvo pakrikštytas šalia Šetenių esančioje Šventybrasčio bažnyčioje. To paties miestelio kapinėse yra palaidoti jo seneliai iš motinos pusės (Siručiai). Poeto tėvas Aleksandras Miłoszas, kilęs iš netolimo Serbinų dvaro ir baigęs Rygos politechnikos institutą,...
Kalbėtis su keturių poezijos knygų autoriumi Stasiu Stacevičiumi “Vorutos ” žurnalistams teko dar pernai, kai jis Trakų Salos pilies menėje gavo fondo “Į Laisvę” premiją. Šis fondas buvo įkurtas 1960 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip nepelno visuomeninė, kultūrinė organizacija. Fondo tikslai – leisti ir skatinti įvairias studijas bei knygas istorine, filosofine tematika, remti kultūrinę ir patriotinę veiklą išeivijoje, o atkūrus nepriklausomybę, ir Lietuvoje. 1990 metais Lietuvoje buvo įkurtas “Į Laisvę” fondo filialas, kuris ėmė rūpintis leidyba, organizuoti istorinių ir politinių studijų savaites bei...
Literatūros kelio pasirinkimas įsitvirtino ne iš karto. Vaikystėje ir jaunuose metuose, be pradinių bandymų rašyti eilėraščius, su meile muzikavau, savo gimtuosiuose Kuršėnuose net vadovavau orkestrėliui smuikuodamas, o be to dar mėgau piešti. Poezija labiau užvaldė karo metais, atsidūrus toli nuo gimtinės, kai eilėraščiais buvo galima išsakyti to rūstaus meto išgyvenimus, mintis, nuotaikas. Tėvynės ilgesio posmuose organiškai vyravo gimtinės, Ventos, Virvytės, molėtos žemaičių žemės motyvai. Konkretaus literatūrinio krikštatėvio lyg ir nėra. Mokykloje rašyti skatino mokytojai, vėliau nemažai padėjo bendravimas su plunksnos broliais rašytojais. Pirmiausia...
Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 dėsto Vilniaus Universitete. 1989 nuo Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas(1998). Eilėraščių rinktinėse Balandžio sniegas (1992), Debesų lieptais (1966), Saulės grąža (1969) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 - 1970 lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė "Poezijos pavasario" renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje ir...
B.Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Stebeikėlių kaime, netoli Pumpėnų, Biržų apskrityje. 1908 m. šeima emigravo į JAV, bet 1914 m. vėl grįžo į Lietuvą. Pradžios mokyklą Brazdžionis lankė Žadeikiuose ir Pasvalyje. 1921-1929 m. mokėsi Biržų gimnazijoje. Nuo 1924 m. Brazdžionis pradėjo rašyti ir spausdinti savo eilėraščius. 1929-1934 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat pedagogiką Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Čia B.Brazdžioniui atsivėrė plati dirva literatūriniam darbui. Jis dalyvavo studentų ateitininkų Šatrijos" meno draugijoje, studentų humanitarų draugijos literatūros sekcijoje,...
Keistas dalykas – Lietuvoje iki šiol tebuvo išleista vos pora apžvalginių knygų, skirtų vaikų literatūrai. O juk tikrai turime kuo pasidžiaugti – Vytė Nemunėlis, Anzelmas Matutis, Kostas Kubilinskas, Vytautė Žilinskaitė – tai tik keletas vardų, kuriuos žinome tikrai kiekvienas. Tiesa, paskutiniu metu rašančių vaikams visai nesigirdi, gal todėl, kad tai atrodo “nerimta”, “neįdomu”, o gal tiesiog mūsų rašytojai nebeturi ką pasakyti vaikams? Tačiau galima pasidžiaugti, kad, nepaisant sumažėjusio dėmesio vaikų literatūrai, beveik prieš metus pasirodė knyga “Po girią vaikščiojo poetas”, skirta vaikų poetui...
Jonas Juškaitis yra mano draugas. Tuo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Susipažinome 1953 metais, kai įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Buvome viename kurse ir vienoje akademinėje grupėje. Ne per toliausiai viena nuo kitos ir mūsų gimtinės. J.Juškaitis gimė Kuturiuose, netoli Jurbarko, prie Imsrės ir Nemuno. Apie 30 km į šiaurę nuo Kuturių, už Vadžgirio, už Bebirvos ir Šaltuonos, buvo mano gimtasis kaimas – Kalupiai. Mūsų vaikystės laikais pasiekti Jurbarką arkliais buvo ne taip jau lengva, bet vis tiek kartais atvažiuodavom čionai į Šv. Petro...
Sausio 7-ą dieną minėjome gražią lietuvių literatūrinio gyvenimo sukaktį – 80-ąsias vaikų poeto Anzelmo Matučio (tikr. Matulevičius) gimimo metines. Per visą savo gyvenimą produktyviausiu lietuvių vaikų poetu pripažintas A.Matutis parašė daugiau nei trisdešimt knygų knygelių, kurių centre – spalvinga įvairiomis nuotaikomis blykčiojantį mažąjį “kodėlčiuką” supanti aplinka, spinduliuojanti meilę Dievo sukurtam pasauliui, stebuklinga ribų tarp to, kas tikra, realu, ir to, kas išgalvota, fantastiška, nepaisymu: realusis pasaulis vaizduojamas lygiagrečiai su vaizduotės, fantazijos karalyste, iš mažąjį vabalėlį supančios aplinkos nesunkiai nusikeliama į “karštąją Sacharą”, kosmoso...
“Pasaulyje, matote, gerbiamasis, yra trys rūšys niekšų: naivieji niekšai, tai yra tokie, kurie įsitikinę, kad jų niekšiškumas yra visų didžiausias kilnumas, drovieji niekšai, tai yra tokie, kurie savo niekšiškumo drovisi, bet kai veikimo planui būtinai reikalinga, vis dėlto jį parodo, ir pagaliau tiesiog niekšai, grynakraujai niekšai”. Ši plataus užmojo mintis-išvada, mintis-pranašystė priklauso F.Dostojevskiui, ir išversta ji M.Miškinio plunksna. Vienas rašytojas – rašytojas, kitas – vertėjas. Jeigu žmogaus vardą reikėtų rašyti didžiąja raide, abu jie nusipelnė tos raidės. Frankfurto knygų mugės metu pats laikas...
