Kaip jau minėjome, tiek Dievo, tiek ir jo Sūnaus Jėzaus Vardas turi labai gilią prasmę. Kalbėdami apie “Dievą”, mes tuo pačiu paliečiame Jo visus nuostabius ketinimus, kupinus meilės ir tiesos. Todėl Dievo Vardas neturi būti naudojamas tuščiai, kaip koks švelnus keiksmažodis ar jaustukas susierzinimui išreikšti. Taip darydamas žmogus labai įžeidžia savo sutvėtrėją. Dėl šios priežasties kiekvienas, gerbiantis Dievą ir norintis Jam patikti turi visaip stengtis nenaudoti Dievo Vardo be reikalo. Daugelyje visuomeniu visame pasaulyje šitoks piktžodžiavimas yra tapęs normine šiuolaikinės kalbos dalimi; nėra lengva pakeisti visą gyvenimą ugdytą įprotį. Nuoširdi malda su pagalbos prašymu šiam dalykui pasiekti tikrai neliks Dievo nepastebėta. Visiems, esantiems mūsų kontrolės ir įtakos sferoje, pvz. vaikams, turėtų būti primenamas šio piktžodžiavimo rimtumas: “Nes nepsiliks be bausmės, kas imtų jo (Viešpaties) vardą dėl tuščio dalyko.” (Įst 5:11)

Teisingas šių dalykų supratimas padės mums suvokti Dievo pažadų tvirtumą. Skeptikai neteisingai kaltino pirmuosius krikščionių pamokslautojus tuo, kad jie nepateikia įtikinančių įrodymų. Atsakydamas į tai Paulius paaiškino, kad Dievo pažadus savo mirtimi patvirtino Kristus, todėl viltis, apie kurią jie kalba, neturėtų kelti abejonių, nes tai yra tikrai tvirtas pasiūlymas: “Kaip Dievas ištikimas, mūsų žodis (skelbiamas) jums nebuvo ‘taip’ ir ‘ne’. Nes Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kurį jums paskelbėme… nebuvo ‘taip’ ir ‘ne’, bet Jame buvo ‘taip’. Nes visi Dievo pažadai Jame yra ‘taip’ ir Jame ‘amen'” (2 Kor 1:17-20).

Taigi “Dievas yra” Jo savybės. Bet vien tik paprasčiausiai perskaičius “Dievas yra meilė”, visiškai neprotinga būtų teigti, kad tokia abstrakti savybė kaip meilė yra “Dievas”. Mes galime ką nors vadinti “pačiu gerumu”, bet tai nereiškia, kad tas asmuo neegzistuoja kūniškai; juk būtent jo kūniškas egzistavimas ir atskleidžia mums tą gerumą. Dvasia – tai Dievo energija, todėl daugelyje vietų skaitome, kaip Dievas siunčia arba nukreipia savo Dvasią ir šitaip pasiekia vienokį ar kitokį tikslą, atitinkantį Jo valią ir charakterį. Netgi rašoma, kad Jis sutvėrė dvasią (Am 4:13; hebrajiškas žodis, išverstas “vėjas”, gali būti verčiamas ir kaip “dvasia”). Todėl teiginys, kad Dievas – tai Jo Dvasia vien tik tiesiogine prasme, yra tautologiškas ir praktiškai atmeta Dievo egzistavimą.

Žmonijos istorijai besivystant po Adomo ir Ievos, žmonės darėsi vis labiau sugedę. Įvykiai klostėsi taip, kad civilizacija pasiekė tokią moralinės degradacijos stadiją, jog Dievas nusprendė sunaikinti visą gyvybę žemės paviršiuje išskyrus Nojų ir jo šeimą (Pr 6:5-8). Dievas liepė Nojui pasistatyti arką kurioje jis su visa savo šeima bei su visų gyvūnų rūšių atstovais galėtų gyventi pasaulinio tvano metu. Tarp kitko, reikia pabrėžti, kad šalia aiškaus aprašymo, pateikto Biblijoje, yra taip pat pakankamai mokslinių duomenų, patvirtnančių, jog šis didžiulis tvanas tikrai įvyko. Atkreipkite dėmesį, kad žemė (t.y. ši planeta tiesiogine prasme) nebuvo sunaikinta. Žuvo tik sugedusi žmonių bendruomenė, kuri gyveno joje: “ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės” (Pr 7:21). Jėzus (Mt 24:37) ir Petras (2 Pt 3:6-12) Nojaus laikais įvykusiame teisme matė prototipą to teismo, kuris įvyks Kristaus antrojo atėjimo metu. Tokiu būdu nepataisomai sugedusi žmonija Nojaus laikais sulyginama su mūsų šiuolaikiniu pasauliu, kuris bus nubaustas sugrįžus Kristui.

Jei angelai galėtų nusidėti, tada Dievas neturėtų galios teisingai tvarkyti mūsų gyvenimus ir pasaulio reikalus, kadangi Jis pats paskelbė veikiąs per savo angelus (Ps 103:19-21). Tą prasme jie yra dvasios, nes Dievas viską daro naudodamas Savo dvasią/jėgą, kuri veikia per angelus. Todėl neįmanoma, kad šie galėtų nepaklusti Dievui. Krikščionis kasdien turėtų maldoje prašyti Dievo Karalystės atėjimo į žemę, kad Dievo valia būtų vykdoma čia, kaip ir danguje (Mt 6:10). Jeigu Dievo angelai danguje turi varžytis su nuodėmingais angelais, tada Jo valia tenai negali būti pilnai įvykdyta, tagi panašiai bus ir būsimojoje Dievo Karalystėje. O gyventi visą amžinybę pasaulyje, kuriame vyks nuolatinė kova tarp nuodėmės ir paklunumo, nėra labai viliojanti perspektyva.

Nuodėmė, žalčio palikuonis, buvo pirmiausia pasmerkta per Kristaus auką ant kryžiaus. Atkreipkite dėmesį, kad aukščiau cituotos eilutės kalba apie Kristaus pergalę prieš nuodėmę būtuoju laiku. Taigi laikina žaizda dėl sužeidimo į kulnį, kurį patyrė Jėzus, reiškia jo trijų dienų mirtį. Jo prisikėlimas pavirtino, kad tai buvo tik laikina žaizda, palyginus ja su mirtinu smūgiu, kurį Jėzus sudavė nuodėmei. Įdomu pažymėti, jog nebibliniai istoriniai duomenys rodo, kad nukryžiavimo aukos būdavo prikalamos prie medinių ramsčių vinimis per kulnus. Tokiu būdu, mirdamas Jėzus buvo “įgeltas į kulnį”. Iz 53:4,5 sako, jog Kristus “buvo sužeistas” Dievo savo mirties ant kryžiaus metu. Tai betarpiškai siejasi su Pr 3:15 pranšyste apie tai, kad Kristui įgels žalčio palikuonis. Tačiau galiausiai juk Dievas veikė naudodamasis blogiu, kurį teko patirti Kristui. Todėl čia ir rašoma, kad tai Jis atiduoda Kristų kančiai (Iz 53:10) bei valdo blogio jėgas, kurios kankina Jo Sūnų. Lygiai taip pat pasinaudodamas blogiu Dievas išbando kiekvieną iš Savo vaikų.

Jeigu Dievas egzistuoja, tai logiška manyti, kad Jis yra sukūręs kažkokį būdą pranešti mums apie Save. Mes tikime Bibliją esant Dievo apreiškimu žmonėms, kuriame randame atskleistą Dievo asmenybę. Štai kodėl Dievo žodis yra vadinamas Jo “sėkla” (1 Pt 1:23). Juk šiam žodžiui sąveikaujant su mūsų protu, mumyse užgimsta naujas žmogus, turintis Dievo bruožų (Jok 1:18; 2 Kor 5:17). Todėl kuo daugiau mes užsiimsime Dievo žodžiu ir mokysimės iš jo, tuo labiau tapsime panašūs “į jo Sūnaus pavidalą” (Rom 8:29), o šis savo charakteriu buvo tobulas Dievo atvaizdas (Kol 1:15). Netgi ir istorinių Biblijos knygų nagrinėjimas duoda daug naudos; iš jose pateiktų įvykių aprašymų mes sužinome, kaip Dievas elgėsi su žmonėmis ir tautomis, ir pastebime, kad visada būdavo demonstuojami iš esmės tie patys Jo asmenybės bruožai.

Taigi, jau esame pakankamai smulkiai aptarę Dievo esmę ir Jo darbus. Mes išsiaiškinome gana daug labai sunkių klausimų. Dabar pasistengsime objektyviai išnagrinėti tai, ką “Viešpats pažadėjo Jį mylintiems” (Jok 1:12; 2:5) už Jo įstatymų laikymąsi (Jn 14:15). Dievo pažadai Senajame Testamente ir yra tai, kas sudaro tikrąją krikščionišką viltį. Pačiu atsakingiausiu momentu, kai teisme buvo sprendžiamas jo likimas, Paulius kalbėjo apie būsimą apdovanojimą, dėl kurio jis buvo pasiruošęs prarasti viską savo gyvenime: “Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų tėvams – dėl šitos vilties esu kaltinamas” (Apd 26:6,7). Didelę dalį savo gyvenimo jis praleido skelbdamas “gerą naujieną apie protėviams duotą pažadą”, kurį “Dievas įvykdė – prikeldamas Jėzų” (Apd 13:32). Paulius paaiškino, kad tikėjimas Dievo pažadais suteikė jam prisikėlimo iš numirusių viltį (Apd 26:6-8 plg. 23:8), o taip pat žinių apie antrąjį Jėzaus atėjimą, apie teismą ir Dievo Karalystės įkūrimą (Apd 24:25; 28:20,31).

Biblijoje randame didingą ir šlovingą mokymą apie tai, kad Dievas yra realus ir apčiuopiamas asmuo su kūnu, išoriškai panašiu į mūsų pačių kūną. Taip pat viena esminių krikščionybės dogmų yra teiginys, kad Jėzus – Dievo Sūnus. Jeigu Dievas neegzistuotų fiziškai, tai Jis negalėtų turėti sūnaus, kuris būtų “jo esybės paveikslas” (Žyd 1:3). Dar daugiau, tampa sunku užmegzti su “Dievu” gyvus asmeninius santykius, jeigu “Dievas” – tik kažkokia idėja mūsų galvoje, arba tiesiog dvasios dvelksmas kažkur kosmoso platybėse. Tragiška yra tai, kad dauguma religijų turi kaip tik tokį nerealų ir neapčiuopiamą Dievo suvokimą.

Šis papildymas pirmiausia yra skirtas gyvenantiems Afrikoje ir kitose pasaulio dalyse, kur kerėjimas – plačiai paplitęs kasdieninio gyvenimo reiškinys. Visi, kas rimtai studijuoja Bibliją, pripažįsta, kad besilaikantiems tiesos nedera kreiptis į kerėtojus, burtininkus, šamanus ir kitus panašius asmenis. Bet aš tikrai suprantu jų patrauklumo priežastis: kerėtojų ir burtininkų paslaugos pigesnės ir prieinamesnės už tikrų gydytojų, be to jų siūlomas gydymas lyg ir duoda neblogus rezultatus. Mes turime panagrinėti šią problemą logiškai, remdamiesi Biblija. Tai vienintelis būdas įgauti jėgos, kuri leistų pasipriešinti pagundai kreiptis pagalbos į šiuos žmones.