Užgriuvus savaitgaliui jau kuris laikas nuoširdžiai tinginiauju. Mentalinė prievolė kažką veikti spaudžia smegenis, tačiau veltėdžiavimo malonumas neleidžia užsimiršti – dirbi, kad gyventum, o ne gyveni, kad dirbtum.

Nors su neveiklumu siejama daug blogybių (prarasti pinigai, ekonominis nuosmukis, žuvusieji keliuose ir t. t.), tačiau, sutikite, tykus sėdėjimas ant upės kranto nežinia kur lekiančiame pasaulyje yra keistokas, bet žavus. Išoriškai tinginiavimas gali būti painiojamas su rytiečių dvasinėmis praktikomis, tačiau tai tik pirmas įspūdis. Kad ir ką kalbėtų visokio plauko jogai, tai chi mėgėjai ir Rytų kovos menų praktikuotojai, tačiau jų užsiėmimai visada turi tikslą. Tinginystei jo nereikia. Ji pati yra tikslas. Dzen meistras niekada nebus tinginys, užtat prakilnus tinginiautojas tapti dzen meistru gali be didelių pastangų.

Metafiziniu požiūriu pozityvi tinginystė yra pauzės atitikmuo. Nieko nėra geriau už mąslų „durniaus voliojimą“. Tinkamai tinginiaujant išsivaduojama iš rutinos despotizmo ir kasdieniniai darbai paleidžia iš savo gniaužtų vargšą pilkybės nukamuotą žmogų. Patinginiavus žvilgsnis aštrėja, nuvalomos dulkės nuo dvasinių jutiklių ir pasaulis nušvinta kitomis spalvomis.

Tačiau reikia būti budriems – tinginystė nuolat veržiasi tapti griaunančia jėga. Beprasmis dėbsojimas spoksant į televizorių su gėralo skardine rankoje nėra pozityvioji tinginystė. Jos esmių esmė – virsti kuriančiuoju gyvenimo vektoriumi, kurio smaigalys rodo asmens tobulėjimo kryptį. Dažniausiai kasdienybės sraute besivoliojantys tinginiai dorai tinginiauti nė nemoka. Tai ne jų nosiai.

Įdomu ir tai, kad tinginystė visiškai nedera su kūryba. Su meile kuriantis žmogus praranda tinginystės dovaną. Žavaus veltėdžiavimo privalumais galima pasinaudoti tik ieškant savo vietos po saule. Jei randi mylimą užsiėmimą ir jei jis tampa tavo darbu – garbė Viešpačiui! Tai geriau negu pozityvus tinginiavimas, nes kūryba daro žmogų laimingą, o tinginystė yra tik vienas iš būdų tokiam tapti.

Madinga savirealizacijos sąvoka taip pat paranki aptariant tinginystės temą. Juk ji – savirealizacija – nepasiekiama dirbant be atilsio. Veikiau priešingai, nes beprotišku darbu galima „pasiekti“ skrandžio opą ir šokinėjantį kraujospūdį. Tik glamour garbintojai sakosi esą laimingi neturėdami švelniu tinginystės angelo sparnu palytėtų savaitgalių. Tik beprotis gali teigti, kad save realizavo dirbdamas iki nukritimo. Tarp asmenybės ir funkcijos nevalia dėti lygybės ženklo, nes dūmais apsipylęs lėktuvas ir rožės krūmo lapas yra skirtingi dalykai. Manding, neretai abiem tenka atsiplėšti nuo žemės. Tinginystė nėra vienintelis būdas save realizuoti, tai – tik vienas iš kelių.

Pozityvusis gebėjimas nieko neveikti nesukant dėl to sau galvos neatskiriamas nuo improvizacijos teikiamų malonumų. Jei moki gražiai tinginiauti, vadinasi esi atviras pasauliui, kažko iš jo lauki ir tikiesi. Jei tinginiavimo malonumas tau dėl kokių nors priežasčių išpreparuotas, tada keisk pasaulį, gamink, dirbk (pirk ir mirk).

Tinginystė, kaip dauguma gerų dalykų pasaulyje, turi prasmę tik tada, kai yra saikinga. Alaus bokaliukas vakarop yra neabejotinas gėris, tačiau kas nutinka išgėrus kibirą šio gėrimo, aiškinti nebūtina.

Pabaigoje pasaka. „Gyveno trys broliai – du protingi ir vienas kvailys. Išėjo jie į pasaulį laimės ieškoti ir sutiko…“ (Kuo viskas baigėsi, žino visi, tad toliau nebetęsiu.)

Atspėkite, kuris iš brolių buvo tinginiavimo virtuozas?

Views All Time
Views All Time
1164
Views Today
Views Today
1
0 0