Kasmet Jungtinėse Amerikos Valstijose miršta 2,5 milijono žmonių. Jų mirtys paliečia dar maždaug keturis kitus artimuosius. Daugelis jų, išgyvenę didelį skausmą ir kančią, gali gyventi toliau, išgyvenimai jų nepaveikia taip, kad jie nustotų visavertiškai gyventi. Tačiau daliai, maždaug 15 %, kančios taip ir nesibaigia. Šiuos žmones sielvartas uždaro, kaip pasakytų Kolumbijos universiteto psichiatrijos profesorė M. Katherine Shear, į „uždarą ratą“. Gyvenimas jiems tampa beprasmis.

Ekstremali sielvarto forma, vadinama giliu sielvartu (complicated grief), pastaruoju metu susilaukia daug dėmesio. Kai kurie ekspertai teigia, kad gilus sielvartas neturėtų būti laikomas atskira sutrikimo rūšimi, bet turėtų būti traktuojamas kaip jau egzistuojančių – tokių kaip depresija ar potrauminis stresas – sutrikimų dalis. Kiti teigia priešingai – įrodymų, kad ypač gilų sielvartą galima laikyti atskira sutrikimo rūšimi, pakanka.

Nors formalus gilaus sielvarto apibrėžimas neegzistuoja, tyrėjai jį apibūdina kaip ypač skausmingą išgyvenimą, užtrunkantį šešis ar daugiau mėnesių. Pagrindinis tokio sielvarto simptomas – kai žmogus taip sielvartauja dėl mylimo žmogaus netekties, jog atsisako visų kitų savo troškimų ir norų. Gyvenimas netenka prasmės, jam atrodo, kad nėra jokio pagrindo pozityviems jausmams. Kiti medikų išskiriami gilaus sielvarto simptomai: įkyrios mintys apie mirtį, nekontroliuojami liūdnumo priepuoliai, kaltė, savigrauža ir kitos neigiamos emocijos. Žmogaus niekas nedomina, išskyrus mirusį mylimąjį. Giliai sielvartaująs žmogus gali imti gerti, bandyti žudytis. „Trumpai tariant, gilus sielvartas gali sugriauti žmogaus gyvenimą“, – sako prof. M. K. Shear.

„Visą laiką jaučiausi kalta, kalta, kad gyvenu“, – pasakojo 48 metų Stephanie Muldberg, praradusi savo 13-metį sūnų Eriką. Erikas mirė nuo Ewingo sarkomos, t. y. kaulų vežio. Po viso to „negalėjau nueiti į skanėstų parduotuvę, nes Erikas to negalėjo, negalėjau leisti sau žaisti golfo, nes Erikas to negalėjo. Mano gyvenimas virto pragaru.“

Po 16 savaičių terapijos ir dalyvavimo paramos grupėse Stephanie ėmė gyventi normaliau. Ji išmoko žaisti bridžą, išvažiavo atostogauti su šeima, perskaitė knygą ne apie mirtį.

Esminė terapijos fazė, pasiskolinta iš kognityvinės bihevioristinės terapijos potrauminiam stresui gydyti, buvo tokia: pacientas turėjo detaliai pasakoti apie artimojo mirtį ir išgyvenimus, susijusius su šiuo įvykiu. Tuo tarpu gydytojas pasakojimą įrašydavo į magnetofono kasetę. Grįžęs namo pacientas turėdavo kasdien ją perklausyti. Atėjus laikui, kasetė buvo sunaikinama. Metodo tikslas – parodyti, kad sielvartingi išgyvenimai gali būti sukaupti (kaip įrašas kasetėje) ir jų galima atsisakyti.

„Iki tol negalėjau atsiminimų palikti ramybėje, bijojau, kad pamiršiu tai, kas buvo, o pamiršusi, –- prarasiu Eriką.“

Kai kuriems pacientams viskas vyko visai priešingai. Štai 66 metų Virginija Eskridge 20 metų kaip įmanydama vengė prisiminimų apie savo mirusį vyrą. „Aš beveik negyvenau, tai buvo mano paskutinis šansas grįžti į gyvenimą“, – pasakojo ji.

Pacientai terapijos metu buvo mokomi siekti naujų tikslų. V. Eskridge, iki išėjimo į pensiją dirbusiai vienos teisės mokyklos bibliotekininke, šis naujas tikslas buvo grįžimas į studentų miestelį, kuriame kadaise dėstė jos vyras. Iš pradžių vietos, kurias lankė Virginija, keldavo jai didžiulį skausmą, „atrodė, tarsi kažkas peiliu durtų į širdį“. Tačiau po terapijos jos savijauta pagerėjo. Ji netgi galėjo įeiti savo vyro kabinetą. „Tai iš tiesų sugrąžino man gyvenimą, sunku patikėti, bet tai tiesa“,– sakė ji.

2005 metais prof. M. K. Shear pristatė savo studiją, kurioje pateikė įrodymų, kad gydymas anksčiau minėtu metodu yra dvigubai veiksmingesnis ir greitesnis nei tradicinė interpersonalinė terapija, kuria paprastai gydoma depresija. Studija taip pat patvirtino ankstesnes prielaidas, kad gilus sielvartas gali skirtis ne tik nuo normalaus sielvarto, bet ir nuo potrauminio streso ar gilios depresijos.

2008 metais Neuroimage žurnale buvo išspausdinta studija apie žmonių, išgyvenančių gilų sielvartą, smegenų veiklą. Naudojant magnetinį rezonansą Kalifornijos universiteto psichiatrijos profesorė Mary-Francis O’connor nustatė, kad kai išgyvenantys gilų sielvartą žmonės žvelgia į savo mylimųjų nuotraukas, jų smegenyse aktyvuojasi požievinis smegenų branduolys (nucleus accumbens). Ši smegenų dalis atsakingą už motyvaciją, pasitenkinimą ir priklausomybę. Buvo pastebėta, kad toks požievinio smegenų branduolio suaktyvėjimas buvo gerokai mažiau būdingas žmonėms, kurie išgyvendavo nuosaikesnes sielvarto formas.

„Smegenys tarsi sakė, taip, aš laukiu šito žmogaus, tačiau niekada daugiau jo nebepamatysiu, – aiškino prof. O’connor. – Šis neatitikimas yra labai skausmingas.“ 

Požievinis smegenų audinys yra atsakingas ir už kitokius troškimus – alkoholiui ir narkotikams – ir yra sudėtingesnis neuromediatorius nei serotoninas. Čia kyla du įdomūs klausimai: galbūt mylimojo prisiminimas kai kuriems žmonėms turi priklausomybės charakteristikas? Ar yra veiksmingesnis būdas sielvarto kančioms gydyti, nei įprasti antidepresentai, kurių taikinys – serotoninas?

Kai kurie ekspertai abejoja, jog gilų sielvartą reikėtų išskirti kaip atskirą sutrikimą. Jie mano, kad tokiam teiginiui įrodyti nepakanka tyrimų. „Reikia išnagrinėti šeimos istoriją, taip pat ištirti sutrikimo eigą. Reikia išsiaiškinti, ar toks sutrikimas kartą išgydytas negali pasikartoti, kaip būna su depresija“, – sako dr. Paula J. Clayton iš Amerikos savižudybių prevencijos centro. Dr. George A. Bonanno, klinikinės psichologijos profesorius Kolumbijos universitete, iš pradžių buvęs skeptiškas, susipažinęs su atliktais tyrimais, pakeitė savo nuomonę.

Kad ir kaip klasifikuotume gilų sielvartą, diskusija išryškina esminę problemą: labiau niuansuoto požiūrio į gilų artimųjų netekusių žmonių sielvartą reikalingumą. Dar viena problema – profesionalų, kurie galėtų gydyti gilų sielvartą, trūkumas. 

Daugelis studijų rodo, kad artimųjų netekusių žmonių terapija nėra labai veiksminga. Tačiau dr. Bonnano teigia, kad visos šios studijos yra „nevykusios“. Į šias studijas, sakė jis, buvo įtraukti žmonių, „kuriems nereikėjo gydymo“, bet kurie „primygtinai spaudžiami artimųjų ar suklaidintų profesionalų“ jo prašė, tyrimo rezultatai.

„Ar užsitęsę sielvarto simptomai skatina savižudybes, aukštesnį savęs žalojimo lygį, cigarečių ir alkoholio vartojimo išaugimą?“ – klausia Harvardo medicinos mokyklos profesorė Holly G. Prigerson. Ir pati atsako: „Taip, taip ir dar kartą taip, be viso to, dar ir depresija.“

Giliai sielvartaujantys žmonės vengia kalbėti apie savo jausenas, o kai bando tai daryti, juos žeidžia tokių terminų kaip „sutrikimas“ ar „priklausomybė“ vartojimas. Sielvartas pagaliau yra taurus jausmas – gilios meilės tarp tėvų ir vaikų, vyro ir moters, netgi draugų, emblema. Mūsų sielvartai, pasak poetų, daro mus žmonėmis; ar tinkama terapija prieštarauja Tennysono „In Memoriam”?

Diagnozuojat gilų sielvartą, vis dėlto nenorima jo iš žmogaus atimti. „Taikydami tokį gydymą, nenorime atsikratyti sielvarto, – sako dr. Shear, – Mes tik padedame žmonėms greičiau susitaikyti su praradimu.“

„Jei tai atsitiktų man, – tęsė ji, – aš norėčiau tokios pagalbos.“

Pagal New York Times Health skyriuje išspausdintą straipsnį parengė Zigmas Vitkus

Views All Time
Views All Time
761
Views Today
Views Today
1
0 0