Niekas nedarė jokių sociologinių tyrimų, tačiau sparčioji peržiūra paprastojo stebėjimo būdu leidžia apytikriai spėti, kad lietuviškame interneto dienoraštyne populiariausias gyventojas – liūdna, vieniša ir romantiška -niolikmetė.

Įdomi būtų ir interneto dienoraštyno (galima, pavyzdžiui, pabandyti čia įdaiginti sąvoką „blogija“) žodyno studija. Jos irgi niekas neatliko, bet paviršinis pačiupinėjimas, tai yra palpacija, leistų sakyti, kad žodynas guli padėtas ant tokių kertinių prasminių plytų: „tai va štai ir aš“, „šiandien aš jo nenoriu matyti“, „lyja lietus ir pučia vėjas“, „kodėl mes gyvename?“. Maždaug tokiuose semantiniuose plotuose guli ir visa kita „blogijos“ literatūra.

Pasišlaistę po anglakalbių dienoraštyną ir, kad išlaikytume pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų, paganę akis po rusų internetinius dienoraščius, jau galime palyginti. Lyginimo rezultatas toks: taip, internetas Lietuvoje prasiskverbė į mokyklas (pagrindines, gimnazijas, aukštąsias ir kitas). Ten ir liko. Laisvo ir gyvo, bet brandaus gyvos minties sūkuriavimo lietuviškame internete kol kas nerasta. Ir technologinės priežastys čia ne tokios svarbios, kiek kultūrinės ir visuomeninės – yra jau tų kompiuterių, yra, turbūt dabar bemaž visi raštingi žmonės savo tekstus renka ne spausdinimo mašinėlėmis.

Galbūt kruvinasis Vladimiro Putino režimas (arba nelabai kruvinasis, bet vis tiek prozakiškai makdonaldiškai kokakoliškas George’o W. Busho režimas) iš tikrųjų apčiuopiamai padeda laisvai ir drąsiai žmonijos kūrybinės dvasios raiškai. Taip kaip kitados sunkia betono plyta lietuvių kūrybines galias prislėgęs Leonido Brežnevo stagnacijos dangtis labai sėkmingai padėjo fermentuotis Sigito Gedos ar Vytauto Bložės poetikai, iš kurių vėliau gimė Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis ir kiti klasikai, net Liudvikas Jakimavičius. Tai tas pats dangtis nukreipė Vytauto V. Landsbergio akis į Daniilą Charmsą, iš to gimė rudnosiukai ir visi kiti visiškai skaitomi tekstai vaikams.

Kruvinasis V. Putino režimas (cit. iš „Vladimir Vladimirovich“, beje, šiųjų opusų šaknys – vis tas pats D. Charmsas) arba makdonaldiškai kokakoliškas G. W. Busho režimas (iš niekur necituojama) verčia pabėgti į interneto erdves ne tik ilgesingai dūsaujančias jaunuoles ir jaunuolius, kurių popierinė ar transliuojamoji žiniasklaida niekur neįsileidžia, bet ir gerokai gyvenimo pamačiusius, pamąsčiusius ir pramokusius rašyti žmones. Jie, turėdami pakankamai žavių patirčių, patys jau daugiau nebenori nieko bendra turėti su popierine arba transliuojama žiniasklaida. Todėl išeina ten, kur gali kurti savo džiaugsmui, bendrauti su tais, su kuriais nori, nebendrauti su tais, su kuriais nenori.

Lietuvoje dabar padėtis įdomi tuo, kad daugiau ar mažiau oficiali žiniasklaida (tai yra ta, kuri turi tiražus ir GRP) jau galutinai visiems atsibodo ir nuobodžio ženklų apstu: Arvydo Juozaičio knyga, Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“, Gintaro Beresnevičiaus romanas. Tačiau kol kas pasaulio pamatę, pamąstę ir parašantys žmonės (tokie kaip Gintaras Beresnevičius, Almantas Samalavičius, Rytas Staselis, Artūras Račas ar Virginijus Savukynas ir daugelis kitų) vis dar turi šiokios tokios erdvės popierinėje ar transliuojamoje žiniasklaidoje pasisakyti už honorarą, o tai truputėlį patogiau negu atvirkščiai. Jie nespėja rašyti į dienraščių puslapius ir rimtuosius naujienų portalus, tai kur dar rasi laiko prisėsti prie viešos skelbimų lentos.

Ir dar – Vytauto Landsbergio, Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko (pasirodymo scenoje tvarka) sukurtas viešasis gyvenimas yra toks amorfiškas ir toks ideologiškai „joks“, kad čia vis dar galime džiaugtis visų rūšių pašnekesio pliuralizmais (kai reikalas neliečia kokios nors privatizacijos).

Ir problemą mes turime kokybiškai kitokią nei kolegos mąstantieji JAV ar Rusijoje: šitoje drebutienoje, kurioje nėra jokio terpės pasipriešinimo (vėlgi kai šnekame ne apie privatizaciją), idėjos negimsta.

Views All Time
Views All Time
399
Views Today
Views Today
1
0 0