„Pakelės šunytyje“ Cz. Milozsas rašė: „Tikriausiai neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo.“ Du „Nemuno“ klausimai Sarai POISSON:

I

– Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtimi, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

II

– O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?


I

Cz. Milozso ištarmė tėra provokacija arba/ir drąsus apsinuoginimas, galbūt jau iš anksto nujaučiant, kad pats privalėsi mesti šalin tą žiūroną ir pažvelgti į viską be šito kūrybinę agresiją stimuliuojančio protezo. Tas Cz. Miloszo aprašytas žiūrėjimo įrankis panašus į kokią nors modernią, seksualinius potyrius sukeliančią mašinėlę: mažai surastume žmonių, kurie, tokią turėdami, padėtų ją matomiausioje vietoje, į svečius atvykus mylimiems ir gerbiamiems draugams ar televizijos žurnalistams. Tai daiktas, kurio jiems gėda ir apie kurį paprastai drovu kalbėti. Arba: tai dar ir mintys, kurių gėdijamės. Tad man iki šiol neaišku, koks yra Cz. Miloszo, šio vieno mėgstamiausių autorių, apsinuoginimo motyvas.

Man artima airių rašytojo Marko Patricko Hedermano mintis, kad Vakarų Europos gyvenimo labirintą mes pastatėme pagal tam tikras pasirinktas pagrindines, daugiausia graikiškos kilmės nuostatas. Remiantis jomis, visuotine manija tapo visa ko lipdymas laikantis vieno viešpatavimo geometrijos principo, pagal kurį vienas valdo daugumą, „toks“ kolonizuoja „kitokį“ ir panašiai. Gyvenant būtent pagal šį principą žmogus priverstas savo viduje nutarti, kad jis turi teisę egzistuoti ir ką nors kitoniško daryti tik tuo atveju, kai yra geresnis už kitus, išskirtinis. Tai, regis, iliustruoja redakcijos pasirinktasis Cz. Miloszo tekstas: kad neverta nė piršto pajudinti, jei nemanai, jog esi kuo nors geresnis, įdomesnis.

Tačiau galima ir nekalbėti, ką apie save mano rašytojas, ar jis drąsiai rašo suvokdamas savo drąsą bei atsakomybę ar nesuvokdamas, ar tiesiog nekreipdamas į tai dėmesio. Drįsiu čia pasakyti, kad gero rašytojo vaidmuo mano mąstymo sistemoje turi sąsajų su galia, artima asmens kultui. Kaip pastebi filosofas Algis Mickūnas, asmens kulto esmė ta, kad netgi pavienis asmuo, skaitydamas autoritariniuose tekstuose esančias pasakas, gali būti jų įkvėptas ir pradėti reikalauti grįžti prie tiesos, raginti griebtis ginklo. Pasak filosofo, galiausiai visi autoritariniai tekstai, kupini nepaparastų pasakojimų, gali būti skaitomi labai įvairiai ir neapibrėžtai, dabartiniam žmogui gali įtaigauti visokiausius simbolius, stebuklus bei pagundą pranašauti. Esą pakako gero profesionalaus vienuolio, Liuterio, kad prasidėtų radikalus sąjūdis ir ilgalaikis „šventasis karas“, turintis klystančią žmoniją nuvesti atgal, prie vienintelės tiesos, nesutampančios su Katalikų Bažnyčios institucija. Anot A. Mickūno, „tiesa glūdi pasakojime, kupiname istorijų, pasakų, alegorijų, stebuklų ir metaforų“. Prie viso šito tepridurčiau, kad kiekvienas geras tekstas yra įtaigus, tai galingas ir užkrečiamas dalykas, todėl savaime turi į jį įtraukiančios bei skatinančios tą tekstą sėti lyg sėklą kuo plačiau, jėgos. Ja ir naudojasi tiek Cz. Miloszas, tiek kiti įtaigieji autoriai.

Galbūt vis dėlto Cz. Miloszas drąsesnis už daugelį: jis apsinuogina, demaskuoja save, kartu išlaisvindamas visus, kurie to nebūtų drįsę padaryti. Tai – vėliavnešys ir vadas. Ir auka tuo pačiu metu. Tas, kuris mažiausiai bijo žengti pirmas ir kuris nebijo, net jei tai reikštų mirtį. Po to, ką pasakė Cz. Miloszas, man ar kam kitam telieka prisipažinti, kad ir iš paskos: na, žinoma, juk ir man teko patirti, kad į priekį vedė vien tai, jog man pavyko suvokti savo pranašumą arba bent prasmingą kitoniškumą, kurį galėjau suformuoti į tekstą, neštiną viešumon kaip galbūt prasmingą viso kultūros paveldo papildymą ar bent kūrybingą atnaujinimą. Vis dėlto čia mielasis Nobelio literatūros premijos laureatas pats pasirašo sau gana žiaurų nuosprendį. Šalia to, kas pasakyta, reikėtų išdrįsti tarti, kad Cz. Miloszas čia apsinuogina kaip tikras europietis ar net europocentristas, kuriam konkurencija, agresyvi savo vertybių ekspansija yra tiesiogiai susijusios su galia, kokybe, kūrybingumu. Kova ir karu. Nelygybe ir lyginimu. Štai ko visada norėjau išvengti. Štai kur pajausdavau žaizdą, kai klasėje mane pagerbdavo kaip geriausią mokinę ar tariamai geriausio rašinėlio autorę.

Visuose žmogaus veiksmuose ar tradicijose, kuriose vienas žmogus buvo lyginamas su kitu, jaučiau kažką skausminga. Tebejaučiu tai iki šiol. Laimėjusi nesijuntu geresnė, o pralaimėjusi – blogesnė ar mažiau įdomi. Abiem atvejais jaučiuosi pakliuvusi į kažkokią žvėrišką, žiaurią mėsmalę, kurioje sumaitota viena svarbiausių mano idėjų: kad visi žmonės lygūs, kad kiekvienas kitas yra kitas „aš“, kad „aš“ lygu „tu“. Kad verta dėmesio mintis, jog kiekvienas mylėtinas lygiai taip pat kaip ir kuris kitas. Ir kad svarbiausia žiūrėti iš ten, kur visa yra savo vietose, visa susiję, vienas kitam reikalinga, visa skamba lyg vienas muzikos kūrinys ar gali būti perskaityta kaip vienas nuostabus tekstas. Šiame skambėjime nėra nei konkurencijos, nei autorystės. Tai idėja, kuri mane įkvepia ir traukia į save kaip į nepalyginamai geresnę būtį nei toji, kurioje kas nors su kuo nors lyginama, kurioje reikia rinktis, ką mylėti labiau, o ką mažiau. Mano idėja – nuolat ir vis iš naujo tapti „Sara, kuri myli visus“. Eiti ten, gyventi tuo, nepaisant nesėkmių. Nepasiduoti. Tai kažkas daugiau nei kūryba ar tekstas.

Manau, tai, ką dabar kalbu, taip pat turi bendrą vardiklį su Bartheso pasakymu, kad visa kalba yra fašistiška, ir su A. Mickūno įžvalga, kad iš esmės visi diskursai turi būti traktuojami kaip magija, nes jie turi ne signifikuoti kokią nors esybę, o ją pagaminti. Tai antroji pusė to, ką pasakiau apie tekstą, kuris man nėra vien literatūrinės kūrybos ar kultūrinė funkcija, tačiau egzistuoja ir kaip meilės tekstas, pati meilė arba patsai gyvenimas. Abiem atvejais esu užsimojusi ir prisiimu atsakomybę kurti daugiau nei literatūros kūrinį.

Na, o atsakant į klausimą, kas yra kūrybinė drąsa, vertėtų paklausti, o kas gi man ar ne tik man yra kūryba. Dar prieš tai – atsakyti į klausimą, kas esu aš pati ir kam man reikalinga ką nors veikti šiame pasaulyje, į kurį patekau lyg ir ne savo pačios valia.

Turbūt nieko nauja nepasakysiu ir nepasirodysiu labai originali prisipažindama, kad save suvokiu kaip mikrokosmą ir lygiai taip pat matau kiekvieną žmogų. Savąją mikrokosminę struktūrą galėčiau apibūdinti kaip pilnavidurę veidrodinę sferą (rutulį), gebančią ne tik savo paviršiumi atspindėti visą kosmosą, bet ir atkartojančią savyje visą kosmoso struktūrą ir savybes. Šis mikrokosmas nėra mano pačios sukurtas. Mano užduotis – tausoti jį taip pat kaip ir kosmosą ir kaip kiekvieną kitą mikrokosmą. Tuo pat metu su nuolankumu priimant visa, kas mums regisi kaip kosmoso ar mikrokosmo nepajėgumas, ydingumas, nekomfortabilumas. Tarti sau drąsiai ir valingai: tai, kas juntama kaip nepatogumas, tėra nesusipratimas, sąmoningumo ir skaidrumo, nuolankumo stoka, staiga į paviršių išplaukusi maišto idėja – nelyginant pernykštis trūnėsis, rudens lapas, šalutinis vidinės apykaitos produktas. Parodykite man nors vieną gyvą organizmą, kuris gyvuotų be minėto šalinamojo produkto. Jūsų nuostabioji mylimoji ar mylimasis, karalius, karalienė ar Šventasis Tėvas taip pat tuštinasi, tiesiogine ir perkeltine prasme. Jūs jau man atleiskite, bet taip pat ir Cz. Miloszas. Dar ir šiandien mes su jo užaugintais deimantais ar išsijotu auksu esame paveldėję ir jo vidinės apykaitos šalutinių produktų. Tai, ką dabar sakau, yra dalinis atsakymas, kaip žiūriu į paveldą: būdama sfera ir mikrokosmas, esu pilna paveldo ir to, ką budistas pavadintų nesavastingumu (tai, kas esu, iš ko esu sudėta, niekas nėra mano pačios sukurta), kontempliuoju tai su nuolankumu ir meile, bet nebūtinai šlovinimo santykiu. Nepaisant to, kad aukščiausias kūrybos lygmuo man atrodo sietinas su šlovinimu ar šlovinimo ekstaze – tuo pakiliu sūkuriu, kuriame sukasi juokas ir rauda. Jei norite, veskite paralelę tarp seksualinio orgazmo, kuriame malonumas žengia į kančios sritį, o gyvybingumas – į mirties sritį. Tai labai adekvatu mano sferinės būties sampratai, kurios neketinu iškeisti į nė vieną, kad ir pačią įstabiausią, gražiausią ar man didžiausią sėkmę (Cz. Miloszo minėtąjį „pranašumą“), kurią galėtų užtikrinti linijinis mąstymo būdas.

Trumpai tariant, tai, ką kiti galbūt pavadintų kūrybiniu gyvenimu ar kūrybine drąsa, aš vadinu intensyvia savivoka, drąsa būti ir pasirodyti, egzistencine drąsa. Drįstu atsisakyti kūrybą vertinti vien tik kaip tam tikrą tarnybinę-socialinę funkciją.

Mano drąsą skatina daugybė autorių, autoritetų ir bičiulių, gyvų ir mirusių. Vienas tokių – britų poetas Richardas Burnsas, kuris šiuo metu, apmąstydamas aibę poezijos ir šlovės santykio aspektų, užsidegęs formuluoja nepaprastai įkvepiantį manifestą. Jo manymu, šlovė nutinka (ištinka, apsireiškia, patiriama) briaunų, ribų zonose, pasieniuose, ir tai pasakytina tiek apie erdvės, tiek apie laiko pereinamąsias būtis, tarp sustingusio ir sraunaus arba gryno ir niuansuoto, tarp fizinės (apčiuopiamos, juntamos, matomos, savybingos ir pan.) realybės ir užuominų ar metafizinės (neapčiuopiamos, nejuntamos, transcendentinės ir pan.) realybės suvokimo. Jis taip pat sako, kad rašymas kur kas labiau pririštas prie linijiškumo nei kalba, todėl iš esmės rašytinis tekstas yra linkęs apriboti šlovės galimybę. Tik vienintelis rašytinis tekstas iš prigimties yra ne linijinis: tai – poezija. Poetinis tekstas siekia to, kas neįmanoma, nenusakoma, griaudamas visas linijines mąstymo ir kalbos struktūras, šuoliuodamas, nevengdamas zigzagų ar švytinčio spinduliavimo (tai, manau, labai artima mano pilnavidurės veidrodinės sferos vizijai), verždamasis į žvilgsniu neaprėpiamas nenusakomo grožio, skaidrumo ir aiškumo panoramas.

Labai panašiai apie tai sako M. P. Hedermanas: vienintelis tikras sąlytis su būtimi, vienintelė kalba ją apdainuoti – tai metafizinė poezija, kuri, anot jo, apsiima leisti tarti žodį būčiai, kai „išsprūsta keletas garsų, panašių į raudą“. Kartu su M. P. Hedermanu prisiminkime, ką apie poetus sakė R. M. Rilke: jie – to, kas nematoma, bitės, nematomo medaus nešėjos. Įdomu, kad M. P. Hedermanas metafizinės poezijos kūrimą lygina su „mylėjimusi“: jis neįvyksta, jei neprisideda kruopelė nežinomybės, kurios esama kiekvienoje gyvenimiškoje patirtyje ir kurios mums kartais nesinori pastebėti, nes tai apsunkina linijinį mąstymą, pastangas į gyvenimą žiūrėti kaip į aiškią kompiuterinę programą.

Tad gal būtų galima šiuos samprotavimus baigti tariant, kad kūrybinė drąsa man yra drąsa žengti į nežinomybę, taip pat ir su savo tekstu, pripažįstant ir kuriant jo atvirumą, puoselėjant šio teksto vidinį priešinimąsi tapti negyva, užbaigta struktūra.

II

Linijinio mąstymo ir iš esmės patriarchalinių santykių aplinka, kuria gali pasigirti ir Lietuva, yra priešiška laisvai kūrybos ir atviro teksto dvasiai. Be to, nuo pat sąmoningos vaikystės mane lydi baimė būti nesuprastai ir nepatikti, baimė savo atviru gyvenimu įžeisti artimą, pernelyg įtempti ar net sutraukyti socialinius ryšius. Tai egzistencinė vienatvės baimė. Šitoji pilnavidurės veidrodinės sferos pavidalo būtis, be viso kito, yra ir vienatviška, nes nuolat gyvena baigtumo ir išsipildymo dvasia. Nuo pat vaikystės išgyvenau konfliktą dėl to, kad mane traukdavo vienatvė, tačiau visas auklėjimas buvo pagrįstas visiems žinomu socialiniu mokymu, kad žmogus kokybiškas tik tada, kai turi daug draugų, kurie jam reikalingi ir kuris reikalingas jiems. Labai anksti savo neprieraišumą suvokiau kaip negalią, kurią ilgą laiką bandžiau išsigydyti. Tebejaučiu šio gydymo ir savigydos pasekmes. Vis dar bijau, kad šitas nenusakomo ir neaprėpiamo siekis tam tikru būdu iki šiol žeidžia mano mylimuosius, kuriuos labai dažnai norėčiau atspindėti ne kaip visą pasaulį atspindinti ir visu pasauliu gyvenanti sfera, bet kaip aprėpiamas magiškas žaislas, tobulai atspindintis kitą sferą – mylimąjį, kuris dažnai nepajėgus įžvelgti savojo ar manojo sferiškumo. Vietoje rašymo juk galima savo artimam nuplauti kojas atsižadant bet kokio teksto, kuris toks rizikingas. Palyginčiau tai su baime būti tokiam kaip Dievas ir mylėti kaip Dievas, kurį mums visiems dažnai labai sunku mylėti, nes Jis neperprantamas, nesuvokiamas.

Na, o tai, kad poetinį tekstą tegaliu kurti tik lietuvių, tai yra savo motinos kalba, prisideda prie bendro nekomunikabilumo, kuriam mūsų visuomenėje oponuoja komunikabilumas, dažniausiai projektuojamas į linijinius ryšius. Kai tris savaites gyvenau Danijoje ir man teko kalbėtis tik angliškai, buvo skausminga. Šiek tiek mažiau skaudu, kai neseniai dvi dienas ar beveik dvi paras teko bendrauti vien tik rusiškai, nes rusiškai kalbu truputį geriau. Pastaruoju atveju savo kalbėseną suvokiau kaip šlubavimą. Kita vertus, lygiai taip pat mano teksto ar net viso gyvenimo šokis, kuriame tekstu pasakoma daugiau, nei kiekvienas paskiras žodis aiškinamas žodynuose, mano mylimiesiems gali atrodyti kaip darkytas, liguistas, šiurpą keliantis šv. Vito šokis. Esu tai ne sykį patyrusi: jiems gali būti paprasčiausiai baisu to, ką rašau. Lygiai kaip baisūs kai kam anksčiau atrodė M. K. Čiurlionio paveikslai – jie buvo nesuprantami, nesuvokiami linijinio mąstymo atmosferoje. Šitai man yra realus skausmas, kurio kartais imu bijoti dar jam neprasidėjus. Taip pat galima sakyti, kad manęs netenkina mano prozos tekstai (ir šis tekstas taip pat), nes dėl savo linijiškumo jie nepasako to, ką aš norėčiau pasakyti. O mano metafizinė poezija kartais pernelyg nekomunikabili, ir ji taip pat manęs dažnai netenkina. Taip suprantu savo kūrybos baimę. Sykiu ir gyvenimo ar gyvenimo kūrybos baimę.

Dar verta sugrįžti prie teksto magijos, kalbos fašistiškumo temos. Būtent ta magija ar įvairiai pavadinama galia yra vienas iš paveikios literatūros (o tai šiandien yra geros literatūros sinonimas) aspektas, galbūt net pagrindinis. Tai esu senokai supratusi. Sakykime, man, kaip tai, kuri bandytų tapatintis su rašytojos tapatybe, teliktų dvi problemos: sukurti sau sąlygas tokiam paveikiam, magiškam tekstui kurti ir kaip nors išlaviruoti sąžinės neužgraužtai (čia randu bendrą vardiklį su tuo, ką minėtoje programinėje citatoje Cz. Miloszas įvardijo kaip skriaudą). Išlikti sveikai, nors kažką mano tekstai gali įkvėpti kokiai nors destrukcijai, erezijai, mazochistinio pobūdžio vidinei kančiai, kuri galbūt pakeis kokį nors dabartinį visiškai jaukų pusinių dalykų komfortą.

Kartais rypaudavau dėl mane smaugiančio gyvenimo režimo – neva tai visada trukdė man kaip reikiant atskleisti savo talentą ir parašyti tikrai įtaigų tekstą. Buvau ir esu priversta galvoti, kaip uždirbti pinigų savo šeimai, ir niekada negalėjau drįsti būti tik rašytoja. Tačiau neretai išgyvendavau ir dėkingumą šioms varžančioms aplinkybėms, nes kartais man būdavo baisu likti vien su vis didesnės galios įgyjančiu tekstu, kuris grasindavo mane pasiglemžti kaip fizinę ir socialią būtybę: jaučiau ir tebejaučiu to magiško ir mano geidžiamo teksto reikalavimą jam visiškai pasiaukoti, atsižadėti savęs. Tad galiu tarti, kad ir šiandien tebegyvenu šios įvairiapusės baimės gniaužtuose.

Views All Time
Views All Time
1535
Views Today
Views Today
1
0 0