Kasdienybė, ypač tamsiuoju metų laiku, slegia, o depresija labai dažna liga. Kas lemia tokią mūsų savijautą? Asmeninės savybės, charakteris, auklėjimas, nusiteikimas?

Jei tikėsime psichoanalitikais, žmogaus elgesį lemia du instinktai: gyvybinių procesų palaikymo, rūšies dauginimosi (eros) ir mirties, žiaurumo bei agresijos pagrindas (tanatos). Tarp istorikų-etnologų paplitęs toks požiūris, kad tautas galima skirstyti pagal tai, ar jose dominuoja vyriškasis ar moteriškasis pradas. Europoje išlikusios vos kelios moteriškojo prado tautos – keltų palikuonys ir baltai. Kai kurios iš jų (austrai, škotai, airiai) jau praradusios savo kalbą.

Senąją baltų kultūrą dažnai linkstama vadinti matricentrine. Tai lemia moters vaidmuo visuomenėje. Apie tai byloja ir senasis Lietuvos teisynas (statutas), kuriame akcentuojama tai, kad moters skriaudėjui skiriama dvigubai didesnė bausmė nei nuskriaudusiam vyrą. Palyginimui: tuo metu Graikijoje piliečiais tebebuvo laikomi tik vyrai.

Matricentrinė kultūra daugiau kūrybinės energijos kreipia į žmogų, o ne į išorinį pasaulį, todėl ir valstybės kūrimas mums visais laikais buvo sudėtingas dalykas. Prancūzų geografas El. Reclus taikliai pastebėjo, kad lietuviai net neturi tikrojo epo: „Jie neapdainuoja ir nešlovina savo didvyrių žygdarbių, o pasitenkina apverkdami savo žuvusiuosius.“ Mūsų protėviai nestatė piramidžių, ypatingai masyvių didikus ar valdovus šlovinančių tvirtovių ir rūmų. Neturėjo nieko monumentalaus, išoriškai didingo ir puošnaus. Lietuvių liaudies dainose ir pasakose daugiau lyriško liūdesio ir raudų nei džiaugsmingumo. O mirties kultūra Lietuvoje yra bene vienintelė gyva ir klestinti tautiška tradicija, ir ji užima svarbią (jei ne pačią svarbiausią) dalį tautos savimonėje: laidotuvės, kapai ir jų lankymas tapę didžiausiu žmogaus dvasingumo įrodymu. Gal mes gyvename tautoje, kurioje gerokai stipresnis tanatos – pirminis mirties ir susinaikinimo instinktas? Mirties kultūra yra bene vienintelė gyva ir klestinti lietuviška kultūra, ir ji užima svarbią (jei ne pačią svarbiausią) dalį tautos savimonėje: laidotuvės, kapai ir jų lankymas: tampa didžiausiu žmogaus dvasingumo įrodymu.

Verta paminėti ir Lietuvos klimato sąlygas. Meteorologijos centro duomenimis, Lietuvoje per metus būna vidutiniškai 253 saulėtos dienos. Iš jų 54 – grynai saulėtos ir 199 – debesuotos su pragiedruliais. Taigi mums trūksta saulės. Žmogaus nuotaiką nulemia cheminė reakcija. O pastaroji tiesiogiai priklauso nuo sunaudojamo saulės šviesos ir oro kiekio. Šia prasme mažai kuo skiriamės nuo augalų. Padėkite mėgstančią šviesą gėlę į tamsų kambarį ir pamatysite, kad ji ims džiūti.

Vadinasi, lietuviai visai ne dėl asmeninių savybių, o dėl tautinio mentaliteto ir šalies geografinės padėties yra linkę sureikšminti liūdnus dalykus labiau nei džiaugsmingus? Klausimas lieka atviras apmąstymams.

Atrodytų, kad nieko negalime pakeisti (juk tokios mūsų šaknys ir klimatas prastas), tačiau gal slegia ne kasdienybė, o mintys ir požiūris?

Vienos paskaitos metu pranciškonas filosofijos mokslų daktaras Nerijus Čepulis uždavė man klausimą:

— Ką mato bitė pievoje šiltą vasaros dieną?

— Mhm… gėles. Gėlių žiedus, – kiek sutrikusi atsakiau aš.

— O ką mato musė?

— …

— Musė mato mėšlo krūvas.

Taigi, arba esi bitė ir aplink save matai gėlių žiedus, arba – musė ir tave instinktyviai vilioja mėšlo kvapas. Filosofas pataria: „Kartais vertėtų mažiau sureikšminti save, o daugiau stebėti, kas vyksta aplinkui. Juk tiek gražių ir nuostabą keliančių dalykų galima surasti gamtoje ar mene.“ Tęsiant mintį apie stebėjimąsi, iš galvos neišeina vienas A. H. Maslow minėtas save aktualizuojančio žmogaus bruožas – suvokimo naujumas. Kitaip tariant, tai sugebėjimas džiaugtis net pačiais paprasčiausiais įvykiais, pajusti jų naujumą, leisti sau išgyventi malonumą, ekstazę. Psichologas pastebi, kad žmogus, nepraradęs vaikiško smalsumo, retai skundžiasi nuobodžiu gyvenimu, nes jį viskas stebina. Taigi, neprarasdamas gebėjimo stebėtis ir atrasti, žmogus nepraranda savojo eros – traukos gyventi.

Kad ir kiek rastume argumentų už ar prieš vienokį ar kitokį požiūrį, vis tiek mūsų laukia abejonės. Ar kas nors gali pasakyti tiesą: kaip bitė, kaip musė ar kaip kitaip turėtume žiūrėti į savąją „pievą“? Net hebrajiškasis tiesos suvokimas skiriasi nuo mums įprasto graikiškojo. Graikų supratimu, tiesa – tai, kas yra akivaizdu, aiškiai įrodyta. Bet ar tokia tiesa nėra per daug kategoriška?

Brolis Nerijus Čepulis vėl užduoda klausimą: „Argi ginčysiesi su vaiku, kuris sako, kad vaivorykštė yra tiltas į pasakų pasaulį, o lietus – keliauti mėgstantis vanduo? Šiam vaikui pritardamas tu nemeluosi. Ir ne tik vaikui. Visiems, kurie turės kitokią tiesą nei tavoji?“

Šiandien tokia pati diena kaip ir visos, bet galbūt kaip tik šiandien jus nustebino nuo rudens paraudęs vijoklis, jau ne vienerius metus taip apsivijęs jūsų namo sieną, ir kaip tik šiandien jūs pradėjote abejoti: kiek dar kasdienybės liko nepastebėta?..

Views All Time
Views All Time
1244
Views Today
Views Today
1
0 0