Žodžiu „etiketas“ žmonės apibūdina tradicijas arba papročius, kurie lemia visuomenei priimtiną elgesį – pavyzdžiui, aprangos taisykles, manieras ir t.t. Šios srities specialisto, knygų „Protokolo pagrindai: kiekvienam siekiančiam…“ ir „Etiketas kiekvienam“ autoriaus Armino Lydekos paklausėme tiesiai šviesiai:

Kodėl negalima gerti konjako iš butelio?

Pirmiausia – jūs nepajausite konjako skonio, kurį jaučiame šį gėrimą gurkšnodami tik iš specialios taurės. Antra – pademonstruosite savo neišprusimą.

Taisyklės varžo žmonių laisvę. Etiketas taip pat.

Jūsų teiginyje yra tiesos. Bet, tarkim, vasarą labai karšta ir darbe būtų patogu sėdėti nuogiems. Bet mes to nedarome. Kodėl? Todėl, kad yra etiketo normos: į darbą einame apsirengę vienaip, į paplūdimį – kitaip. Žinoma, tai – suvaržymas, bet, antra vertus, santykių nustatymas suteikia galimybę mums vienodai traktuoti ir vertinti tuos pačius dalykus.

Žmonės, kurie įsikibę laikosi normų, vadinami snobais.

Net ir šis jūsų teiginys ne iš piršto laužtas. Bet supraskime, kas yra tikroji etiketo vertybė. Tarkim, „krūtas“ arba „čiotkas bahūrėlis“ šaiposi iš mūsų kalbos. Tuos, kurie gražiai kalba ir taisyklingai kirčiuoja, vadina snobais, o pats sakosi, jog kuo puikiausiai su „chebra“ susišneka ir nesilaikydamas bendrinės lietuvių kalbos taisyklių. Jis teisus. Bet jis viską neigia ir demonstruoja savo neraštingumą.

Kiekvienas normalus, sveikas ir mąstantis žmogus stengiasi būti sveikesnis, laimingesnis, turtingesnis, gražesnis. Niekas to nepaneigs. Tas, kuris teigia, jog nenori būti gražesnis, geresnis ir pan., bando pateisinti savo nesupratimą ir neveiklumą.

Etiketo taisyklės – ne aristokratų išmonė. Tai per šimtmečius išsikristalizavusios normos, kaip tinkamai išreikšti save vienoje ar kitoje situacijoje.

Kada atsirado pirmosios etiketo taisyklės?

Teoretikai teigia, kad pirmoji knyga apie etiketą buvo parašyta 2314 metais prieš Kristų Egipte ir vadinosi „Elgesio instrukcijos“. Bet kiek egzistuoja žmonija, tiek egzistuoja ir santykių tarp žmonių reglamentavimas. Tai neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis. Žmogus – ne tik biologinė būtybė: valganti, einanti, besimylinti. Jis – ir socialinis reiškinys. Tuo jis skiriasi nuo gyvūno.

Geriant arbatą mama liepia iš puodelio ištraukti šaukštelį. Etiketo pagrindus įgyjame šeimoje?

Taip, pirmieji mokytojai – tėvai, ir jų pamokos labai svarbios. Nieko nestebina, kai skiriasi aristokratiškose šeimose augusių vaikų manieros, bendravimas su aplinkiniais.

Nei vidurinėje, nei aukštojoje nesužinojau, ar susitikusi kolegę turiu paspausti jai ranką. Ar etiketui skiriama pakankamai dėmesio švietimo įstaigose?

Per mažai. Vyresnioji karta mokyklas baigė tarybiniais metais. Tarybų valdžia protokolo normas sąmoningai neigė. Visi turėjome būti proletarais. O jei esi turtingas ar kilmingas, turi būti Sibire ar kalėjime, nes esi niekšas. Tokia buvo valstybės ideologija. Mes tai paveldėjome. Todėl dauguma mano, jog elgesio normų mokytis nėra būtina. Ne taip greitai pakeisime tautos mentalitetą. Bet apie tai reikia daug kalbėti, dirbti ir mokytis iš tokių šalių kaip Prancūzija, Belgija, Ispanija, Anglija, kurios turi senas aristokratiškas tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą.

Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete studijavote politologiją. Kodėl susidomėjote etiketu?

Studijavau socialinių mokslų fakultete. Apsigyniau diplomą, o po metų – magistrinį darbą Tarptautinių santykių katedroje. Mano išsilavinimas – tarptautinių santykių politologas. Kitaip tariant, diplomuotas diplomatas. Dirbant šį darbą protokolo išmanymas – ypač svarbus. Juk šalia neatsiras patarėjas, kuris patars, kaip įteikti kortelę, kur sėsti, ką praleisti, į kokią taurę pilti vyną ir pan.

Studijuodamas įgijau daug žinių apie tarnybinio protokolo etiketą. Kad žinios būtų įvairiapusiškesnės, dar studijavau Arkuso, Londono, Amsterdamo universitetuose. Visada norisi sukauptomis žiniomis pasidalyti su kitais. Vedu seminarus, rašau straipsnius. Taip gimė ir knygos.

Tikriausiai apie etiketą viską žinote.

Labai daug ko dar nežinau. Tai tarsi viso gyvenimo įforminimas, visos žmogiškosios veiklos sisteminimas. Neįmanoma to aprėpti, suprasti. Juolab kad viskas kinta, atsiranda naujos sistemos, formos, nauji reikalavimai, tendencijos, net mados.

Paminėkite mados naujovę.

Šiandien etiketas reikalauja, jog darbinė vyro apranga gali turėti tik kelis papuošalus – du žiedus arba auskarą. Prieš kelerius metus joks protokolininkas nebūtų drįsęs ištarti, kad auskaras – protokolinis vyro papuošalas. Atsimenu, prieš kelerius metus tarp Lietuvos politikų atsirado auskaruotų vyrų. Man skambino ir klausė, ar etiketo normos tai leidžia. Esu įsitikinęs, jog po kelerių metų bus kas nors nauja, ko šiandien nesuprantam…

„Ribos yra peržengtos“, – sako etikos mokytoja

„Ne veltui dorinis ugdymas mokykliniame žurnale yra įrašytas pirmuoju numeriu – pamokose sprendžiame tokias problemas, apie kurias reikėtų kalbėti kuo daugiau“, – tvirtina S. Dacho vidurinės mokyklos etikos mokytoja Gražina Jokšienė.

Tačiau Jūs esate vienintelė etikos mokytoja tokioje didžiulėje mokykloje…

Taip. Vieno mokytojo pakanka, nes tai pasirenkamas dalykas, kurio mokomės tik vieną kartą per savaitę. Beje, tikybos pamokas pasirinkę mokiniai, galima sakyti, mokosi to paties, tik su religiniu atspalviu.

Kas tai per disciplina – etika?

Etika – tai mokslas apie dorovę ir moralę. Jis labai reikalingas ir svarbus mokyklai: šiuo žinių bagažu žmogus naudosis visą savo gyvenimą.

Apie ką pamokose kalbėjote šiandien?

Su dešimtokais diskutavome apie savo ir aplinkinių teisę reikšti nuomonę. Vertinome vieni kitus, kalbėjome, kaip reikia reaguoti į kritiką, kada žiūrėti atlaidžiai, o kada – supykti. Su šeštokais kalbėjome apie pyktį, priešiškumą ir pavydą. Vaikai vaidino tam tikras situacijas, o vėliau jas aptarinėjome. Kai prieš akis yra konkreti situacija, lengviau viską suprasti.

Vaikai noriai pasakoja, mažesnieji yra ypač atviri. Sutinka aptarti bet kokį konfliktą ar nesusipratimą, svarsto tuos dalykus. Man, kaip etikos mokytojai, labai svarbu ugdyti toleranciją, nes jos labai trūksta. Esame nepakantūs, negerbiame vienas kito nuomonės. Yra vaikų, kurie susigūžia ir nebendrauja, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jie neturi nuomonės. Jie tiesiog bijo būti išjuokti: „Mane įžeidinėja“, – prisipažįsta. Užtenka žodį ištarti, ir klasėje pasipila replikos: „Tylėk, ko nusišneki…“ Tokį vaiką po to sunku prakalbinti, bet aš stengiuosi. Drąsiai galiu sakyti, kad rezultatas matyti. Kai vėliau pamokose kalbamės, kas pasikeitė, smagu, kai vaikai džiaugiasi: „Manęs jau neužgaulioja, mes jau kitaip bendraujame“.

Prieš Naujuosius metus man teko įsikišti į dviejų klasių konfliktą. Mano auklėtiniai, penktokai, nelabai sutarė su kita penktąja klase. Susitikome, išsiaiškinome, ir dabar jau bėga pas mane pasigirti: „Auklėtoja, mes jau pasisveikinome… Jau pamojavome toms mergaitėms“. Tai maži perliukai, bet jie labai svarbūs.

Dirbate panašiai kaip psichologė?

Šiame darbe be galo daug psichologijos.

Ar sutiktumėte su garsaus prancūzų etikos teoretiko E. Levino mintimi: „Aš galiu pakeisti visus, bet niekas negali pakeisti manęs“?

Turėtų būti užsispyręs žmogus, jei gali taip drąsiai teigti. Aš atvirkščiai pasakyčiau: mane gali kiti pakeisti, nes aplinkinių žmonių požiūris yra labai svarbus. Jei tu sau patinki toks, koks esi, ir tai netrukdo kitiems, tada, žinoma, keistis nereikia. Bet jei turi bendravimo sunkumų, jei tavęs kiti nepriima, vengia, – vadinasi, problema tavo. Su vaikais aptariame dabar populiarių realybės šou situacijas. Atmenate, „Baro“ dalyvė Daiva nenorėjo keistis, primygtinai laikėsi savo. Analizavome, kas teisus. Kartais keistis yra būtina, antraip gyvenime bus labai sunku.

O kaip pakeisti žmogų, jei jis nenori?

Priklauso nuo to, kaip tu prie jo prieisi. Jei rėši tiesą į akis, tik atstumsi, priversi gintis. Aš vaikams taip sakau: kiekvienas turime pasistengti suprasti, ką negerai darome, kodėl skaudiname kitą žmogų, nepaisome jo nuomonės.

Kokių namų darbų mokiniams duodate?

Didžiausias namų darbas – stebėti savo elgesį. Jie turi stengtis elgtis geriau. Būna, kad ir visiems mokslo metams duodu uždavinį: pavyzdžiui, paprašau berniukų pro duris pirmas praleisti mergaites. Aišku, vieni praleidžia tik į etikos klasę eidami, o kiti pradeda moralizuoti: „Aš jos niekada nepraleisiu, nes ji mane negražiai pavadino“. Būna visko…

Ar nemanote, kad mūsų visuomenėje dorovė jau nebe vertybė?

Turbūt taip ir yra. Tam labai didelę įtaką daro televizija. Gimiau ne pokario metais, tarp mano ir šio laikmečio ne toks jau didelis atstumas, bet sakau vaikams, kad mes augome geresni. Kraupstu nuo filmukų, kuriuos žiūri mūsų vaikai. Visur smurtas, smurtas, smurtas… Pati auginu du mažus vaikus ir matau, kaip tai atsiliepia jų elgesiui. Nesugebu jiems paaiškinti, kodėl Tomas ir Džeris visada mušasi. Laidų vedėjų žargoną girdžiu vaikų lūpose… Ko tada galime iš jų reikalauti? Ar jie gali elgtis kitaip? Vaikai – kaip dulkių surbliai, viską traukia. Jie dar neatskiria, kas gerai, o kas – ne. Išrauti, kas bloga, yra be galo sunku. Nežinau, ar įmanoma televizijoje įvesti cenzūrą, o reikėtų, nes ribos yra peržengtos.

Mokiniai man sako: „Jūsų vaikai turbūt labai išauklėti“. Atsakau, kad kol kas – taip, o kaip bus ateityje, nežinau. Bendraujant su bendraamžiais keičiasi autoritetai, požiūris… Norėtųsi vieno – kad šalia jų būtų kuo daugiau gerų žmonių.

Kalbino Auksė BOGUŽAITĖ

Views All Time
Views All Time
2177
Views Today
Views Today
1
0 0