Psichologijos moksle plačiai paplitusi streso sąvoka nėra tokia vienareikšmė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 1931 m. kanadiečių mokslininko H. Selje paskelbta streso, kaip organizmo reakcijos į nepalankias ar net pavojingas gyvybei aplinkybes, teorija nuolat tiriama ir plėtojama.Konkrečios priežastys, sukeliančios stresą, dažnai vadinamos stresoriais. Pastarieji gali būti tiek fiziologinio (skausmas, alkis, troškulys, didžiuliai fiziniai krūviai, labai aukšta ar žema temperatūra ir pan.), tiek psichologinio (pavojus, grėsmė, netektis, skriauda, didžiulis informacijos perteklius, milžiniškas psichinis krūvis ir pan.) pobūdžio. Organizmas, reaguodamas į stresorius, sutelkia turimus išteklius (beje, dėl to asmuo streso metu jaučia vidinę įtampą) ir siekia prisitaikyti prie pokyčių savo aplinkoje. Amerikiečių mokslininkai sudarė stresinių situacijų skalę; joje kasdienybės įvykiai išdėstyti pagal tai, kokio stiprumo įtampą sukelia konkretaus žmogaus gyvenime. Aukščiausiu balu (100) pažymėta artimo asmens mirtis, sutuoktinių skyrybos – 75 balais, sunki liga – 53, stambi skola – 31 balu. Įdomu tai, kad į šią skalę patenka tokie svarbūs gyvenimo įvykiai, kaip vestuvės (50 balų), vaiko gimimas (39 balai), paaukštinimas tarnyboje (27 balai), net atostogos (13 balų).

Taigi tenka pripažinti, jog stresas – neatsiejama mūsų taip sparčiai besikeičiančio gyvenimo dalis. Tačiau yra nustatyta, kad žmogus per vienus metus sukaupęs tiek įtampos, jog skaičiuojant pagal nurodytą skalę jos stiprumas yra didesnis nei 300 balų, patiria grėsmę tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Kitaip tariant, individas pajunta pirmuosius patologinio (kartais psichologinėje literatūroje jis dar vadinamas traumuojančiu) streso požymius – nepaaiškinamą dirglumą ir nervingumą bei išsekusių jėgų pojūtį. Tada labai praverčia paties žmogaus susivokimas, kad būtina kuo skubiau atkurti prarastas jėgas gerai pailsint ir „atsijungiant“ nuo nesibaigiančių, rutina tapusių darbų, įsipareigojimų, reikalų ir t. t. Palyginti ne taip retai tokie asmenys kreipiasi psichologinės pagalbos, tikėdamiesi, jog specialistas kokiu nors stebuklingu būdu juos „pakraus“ ir skubiai sugrąžins išsekusias jėgas. Deja, tokius klientus tenka nuraminti, kad psichologijoje dar neišrasta burtų lazdelė ir vienintelis būdas atgauti jėgas – pailsėti.

Patologinis stresas

Jei žmogus nereaguoja į atsiradusius simptomus, stresas darosi patologinis; tokį, beje, sukelia ir labai stiprūs neigiami išgyvenimai, susiję su pavojumi gyvybei. Tokie pavojai iškyla ekstremaliose situacijose, pvz., ištikus stichinei nelaimei ar techninei katastrofai, teroristiniams išpuoliams, karo veiksmams, prievartai, ir kitose pavojingose aplinkybėse. Jie nepažymėti įprastinių stresą sukeliančių įvykių skalėje, tačiau jų sukeliamos vidinės įtampos stiprumas galėtų būti matuojamas šimtais, o gal ir tūkstančiais balų. Skiriami šie tokį stresą sukeliančių traumų požymiai:

A. Žmogus suvokia tai, kas su juo įvyko ir dėl ko pablogėjo jo savijauta;

B. Tos savijautos priežastis – stiprūs neigiami pergyvenimai, atsiradę dėl to, kad žmogus pateko į pavojingas gyvybei aplinkybes;

C. Šie pergyvenimai sutrikdo įprastą žmogaus gyvenimą, visiškai išmuša jį iš vėžių;

D. Pavojingosios aplinkybės sukelia siaubo ir bejėgiškumo pojūtį. Žmogus pasijunta lyg patekęs į aklavietę, kurioje nuo jo jau niekas nebepriklauso.

Psichologinė reakcija į tokius įvykius tęsiasi tam tikrą laiką, todėl galima išskirti tokias jos fazes:

1. Psichologinis šokas. Šioje palyginti trumpoje fazėje sutrinka žmogaus veikla ir orientacija aplinkoje. Tada protas lyg ir neigia tai, kas vyksta (natūrali gynybinė psichikos reakcija), ir žmogus, vėliau tai prisimindamas, dažnai sako: „ Iš pradžių pamaniau, kad tai baisus sapnas“ ir pan.

2. Išreikšta emocinė reakcija į įvykį. Šioje fazėje asmuo išreiškia tokius stiprius jausmus, kaip siaubas, baimė, nerimas, pyktis, įsiūtis, verksmas, kaltinimas ir kt.

3. Susivokimas. Užuot stipriai jaudinantis, pamažu pradedama svarstyti: „O kas būtų buvę, jei…“ bei skausmingai suvokti tai, kas iš tikrųjų įvyko ar vyksta. Žmogus palengva supranta, kad įvykio padariniai jau neatšaukiami ir kad jis šioje situacijoje yra bejėgis. Aišku, gali save kaltinti, bet tai visai nekeičia tragiškos padėties, į kurią pateko ar patyrė. Ši fazė labai svarbi tuo, kad būtent jai pasibaigus turi sekti natūralus žmogaus atsitiesimas, išgijimas. Pirmieji sveikimo požymiai – jo gebėjimas priimti tokią tikrovę, kokia ji yra, ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių. Praėjus maždaug 4 savaitėms po įvykio, neretai taip ir atsitinka. Juk dažnas savo aplinkoje rastume žmonių (pvz., mūsų tautos politiniai kaliniai, tremtiniai), kurie praeityje yra patyrę siaubingų dalykų. Tačiau ta patirtis jų nepalaužė, nesužalojo, dažnai atvirkščiai – jie netgi tapo turtingesni vidumi, šventesni.

Potrauminis streso sindromas

Vis dėlto pasitaiko žmonių, kurie neigiamoje patirtyje lyg įstringa, jų gyvenimas sustoja, nes jie susitelkia prie neigiamo juos ištikusio įvykio. Pagal sukauptą ir apibendrintą psichologų patirtį pagelbstint tokio tipo asmenimis nustatyta, kad pastariesiems būdingas potrauminis streso sindromas, kuris kaip psichikos sutrikimas 1980 m. buvo įtrauktas į bendrąją psichinių sutrikimų klasifikaciją. Be to, pastebėta, jog per kiekvieną didžiulį sukrėtimą (karo veiksmus, atominės elektrinės avariją, žemės drebėjimą ir kitokias didžiules stichines nelaimes) kai kurių žmonių psichika pažeidžiama taip stipriai, kad jie iš viso praranda galimybę sugrįžti į normalų gyvenimą. Tuomet jau kalbama apie potrauminį asmenybės sutrikimo sindromą. Kaip rodo tyrimai, šį sutrikimą turi maždaug pusė dalyvavusių karo veiksmuose ar buvusių tų veiksmų liudytojais.

Tad kas būdinga tokiems asmenims? Nors traumuojantis įvykis būna praėjęs, jie išlieka labai priešiški juos supančiai aplinkai. Be to, linkę izoliuoti save nuo kitų žmonių, t. y. laikosi nuošalyje, vengia bendrauti su kitais, išskyrus pačius artimiausius. Tokie žmonės nuolat jaučia vidinę tuštumą ir bejėgiškumą, pasidaro labai pasyvūs, todėl dažnai priklausomi nuo kitų. Iš kitos pusės, aplinkiniai pastebi jų dirglumą ir nervingumą, vidinę įtampą, kurią dažnai linkę slopinti alkoholiu, psichotropinėmis medžiagomis (Holivudo filmų personažas – prasigėręs Vietnamo karo veteranas – buvo realus tų dienų herojus). Kai kuriems iš jų būdinga „išgyvenusiojo kaltė“, dažnai neapleidžianti visą gyvenimą dėl to, kad baisiose aplinkybėse liko gyvi, ypač jei žuvo artimieji ar draugai.

Toks asmuo jaučiasi labai vienišas ir svetimas aplinkiniams, kaltina juos naivumu, kvailumu, tuščiu laiko leidimu. Aplinkiniai, aišku, tokios laikysenos žmogaus pradeda vengti, ir jis išties tampa socialinės atskirties auka. Savo patirtį laiko itin unikalia bei nepakartojama, tad mano, jog kiti nesugebės jo suprasti ir priimti. Kaip tik todėl panašią patirtį išgyvenusieji siekia burtis ir plėsti tarpusavio bendravimą (pvz., Afganistane tarnavusių karių draugija ir pan.). Tai, kas anksčiau teikdavo džiaugsmą, tokiam žmogui dabar atrodo beprasmiška (pvz., bendrauti su vaikais ar žvejoti laisvalaikiu). Jis jaučiasi svetimas šalia vykstančiam gyvenimui. Dažnai mintimis grįžta į traumuojančius įvykius ir kaskart iš naujo patiria stiprius, prisiminimų keliamus neigiamus išgyvenimus. Pradeda kankinti įkyrios, dabartinį gyvenimą apsunkinančios mintys. Neretai kamuoja košmariški sapnai, kuriuose atgyja patirti nemalonūs įvykiai. Dėl tokių asmenybės pakitimų kenčia ne tik pats asmuo, bet ir jo artimieji. Bendraudamas su jais nevengia būti skeptiškas, šiurkštus, net agresyvus. Kartais žmogus būna linkęs nesąmoningai modeliuoti naujas grėsmingas savo gyvenimo aplinkybes, kad sužadintų neigiamus praeities išgyvenimus (mėgsta rizikuoti gyvybe ar veltis į muštynes ir pan.). Kitaip sakant, nebesugebama savo patirties pritaikyti tolesniame gyvenime, prisitaikyti ir atrasti prasmės bei džiaugsmo gyventi.

Aptarėme bendriausius potrauminio streso sutrikimo požymius, kurie konkretaus asmens gyvenime gali pasireikšti labai savitai, individualiai. Norėjosi tik atkreipti dėmesį į tai, kad visi esame labai trapūs ir pažeidžiami. Ir niekas, jokia patirtis nepraeina be pėdsakų. Jei taip atsitinka, kad tie padariniai nesiliauja ardę ir griovę mūsų gyvenimo – kreipkimės pagalbos į specialistus. Nekankinkime savęs ir artimųjų. O jei žmogus savanoriškai sutinka dalyvauti karo veiksmuose, net kaip samdomas karys, jis turi žinoti riziką ir kainą, kurią gali tekti sumokėti dažnai už labai patrauklų uždarbį.

„Artuma“, 2008 Nr. 10

Views All Time
Views All Time
1807
Views Today
Views Today
1
0 0