Atleidimo svarba mūsų gyvenime

Baigiasi Advento laikas. Kiekvienas turėjome galimybę permąstyti besibaigiančius metus, susikaupti siela ir kūnu, save apvalyti nuo neigiamų, sunkių minčių, nusimesti ar išmesti susikaupusias nuoskaudas, giliai įkvėpti ir pasirengti kalėdiniam atgimimui.

Neveltui sakoma: „Jei norite pabūti laimingi akimirką – keršykite, o jei norite būti laimingi visą laiką – atleiskite.”

Skaičiuodami paskutines šių metų dienas bendraujame su jums gerai pažįstama psichoterapeute Gražina Baniene. Šįkart kalbėsime apie atleidimo svarbą.

Atleidimas – taika ir harmonija su savimi

Visiems mums tam tikromis gyvenimo akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta harmonija, kad galėtume toliau bendrauti vieni su kitais, kad galėtume gyventi taikoje su savimi ir aplinkiniais, kad kerštas ir pagieža nenaikintų ir neardytų mūsų iš vidaus. Pasak G.Banienės, atleidimas reikalingas ne tam, kuris mus įskaudino, pažemino ar nuskriaudė, o būtent mums patiems. Norint suprasti, koks svarbus atleidimas žmonių santykiuose, reikėtų įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Tokiu atveju turėtume nedaug iš ko rinktis – arba keršyti už padarytą skriaudą, arba likti praeityje ir prisiminimuose apie patirtą nuoskaudą, arba gyventi likusį gyvenimą su pagieža. „Mano praktikoje ne kartą teko sutikti žmonių, ilgą laiką besinešiojančių akmenis širdyje buvusių sutuoktinių, tėvų, draugų ar kaimynų atžvilgiu – tų žmonių, kurie juos įskaudino, pažemino, nuvylė ar išdavė”, – patirtimi dalijosi psichoterapeutė.

Specialistė pastebi, kad apie atleidimą kalbėti labai sunku, nes neįmanoma žodžiais perteikti visą atleidimo esmės, stebuklingos, terapinės jo galios. Norėdama kuo išsamiau atskleisti atleidimo prasmę, G.Banienė pateikė pasakojimą apie Alfredą ir Adelę.

Atleidimo stebuklas

Viename ramiame kaimelyje gyveno pasiturinti šeima. Vyras Alfredas buvo mažakalbis, o kai prabildavo, šnekėdavo tik apie darbo vertę arba gyvenimo prasmę. Žmonių jis buvo tiek pat gerbiamas, kiek ir privengiamas. Jo žmona Adelė visada maloniai šypsodavosi ir maloniai kalbėdavo. Žmonės jos draugijoje jautėsi puikiai.

Adelė tyliai kentė gyvendama šalia šykštaus žodžių ir glamonių vyro. Širdyje ji gailėjosi ištekėjusi už šio didžiojo darbininko, kuriuo labai žavėjosi jos tėvas. Be abejo, Alfredas jai davė gerą gyvenimą ir buvo ištikimas, tačiau jis visada buvo pasinėręs į darbą ir artumui likdavo labai mažai laiko.

Vieną dieną Alfredas anksčiau baigė darbus ir grįžęs namo buvo didžiai apstulbintas, nes užklupo žmoną svetimaujant su kaimynu. Adelė sutrikusi puolė vyrui į kojas maldaudama atleisti, o jis liko sustingęs kaip statula, išbalęs iš pasipiktinimo pamėlusiomis nuo pykčio lūpomis. Suvokimas, kad yra apgautas, jam sužadino jausmus nuo pažeminimo iki įsiūčio – būdamas ir taip neiškalbus, nežinojo, ką sakyti. Tačiau vyras greitai suprato, kad jo tylėjimas suteiks Adelei kur kas didesnę kančią, negu bet koks žodis ar prievartos poelgis.

Kaime pasklido kalbos, kad Alfredas reikalaus skyrybų, bet, visų nuostabai, vieną sekmadienį Alfredas iškelta galva pasirodė bažnyčioje drauge su Adele, nors namuose jis ir toliau kurstė savo apmaudą, pasireiškiantį tyla ir paniekos kupinais žvilgsniais. Tačiau dangus nesileidžia apgaunamas išorinės dorybės, ir padėties gelbėti buvo atsiųstas angelas. Kai tik Alfredas įsmeigdavo į Adelę kietą tamsų žvilgsnį, angelas jam širdin įmesdavo sagos didumo akmenį, kuris sukeldavo dilgtelėjimą. Alfredo širdis vis sunkėjo, teko susilenkus vaikščioti ir skaudžiai tiesti kaklą, norint geriau matyti kelią.

Kartą dirbdamas Alfredas pamatė angelą, kuris jam pasakė, jog jis atrodo labai prislėgtas ir kad kerštas jį slegia. Alfredas prisipažino angelui, jog negali iš galvos išmesti minties, kaip žmona jį – tokį ištikimą ir kilnų vyrą – galėjo apgauti. Esą jis niekada negalės ištrinti iš atminties to, kas buvo. Angelas sutiko su Alfredu, kad praeities niekas negali pakeisti, tačiau pasakė, kad jis turi galimybę į tai, kas atsitiko, pažvelgti ir kitaip, t.y., pripažinti sau, kad yra sužeistas, priimti savo pyktį ir pažeminimą. Angelas patarė ir į Adelę pradėti keisti žvilgsnį, pamąstyti, ar kalta tik ji viena, patarė Alfredui prisiminti ir savo abejingumą žmonai, matyti ne tik blogą žmoną, bet ir moterį, kuriai reikėjo švelnumo ir šilumos. Angelas pažadėjo už kiekvieną naują Alfredo žvilgsnį į Adelę nuimti po akmenį nuo širdies. Kai Alfredas pabandė pažvelgti į žmoną naujomis akimis, po truputį jo skausmas atlėgo, atrodė, kad ir Adelė keičiasi: iš neištikimos moters tapo mylinti ir švelni.

Vieną vakarą Alfredas verkdamas ir nesakydamas nė žodžio apkabino Adelę. Atleidimo stebuklas įvyko.

Pagieža ir kerštas – psichosomatinių ligų priežastis

Psichoterapeutė pastebi, kad daug žmonių kenčia dėl gyvenimo, apkartinto pagieža: „Konsultuojant dažnai tenka girdėti apie puoselėjamą pagiežą buvusiems sutuoktiniams netgi praėjus daug metų po skyrybų. Pagieža ir priešiškumas gali ilgam įsišaknyti mumyse ir sukelti įvairias psichosomatines ligas. Pagiežos sukurtas stresas gali paveikti ir imuninę sistemą.”

Pasakojimas apie Adelę ir Alfredą labai ryškiai atsispindi pagiežos poveikį – Alfredas jusdavo širdies dilgtelėjimus, vaikščiojo susilenkęs, būdavo sunku ištiesti kaklą. G.Banienė pateikia duomenų apie atliktus tyrimus dėl negatyvių emocinių būsenų ir vėžio atsiradimo priežastinio ryšio ir įrodymų, jog atleidimas – geriausia priemonė iš vidaus griaunančiai pagiežai įveikti. Tie, kurie pasinaudojo šiuo metodu, pastebėjo didelį streso sumažėjimą bei pasijuto galį geriau kovoti su liga.

„Kerštas yra instinktyvus, spontaniškas atsakymas į užgaulę. Keršto instinktas apakina tą, kuris jam pasiduoda. Kaip galime tiksliai įvertinti kančią, kad kaltininkui jos tektų lygiai tiek pat?” – patirtimi dalijasi specialistė ir kaip keršto pavyzdį primena korsikietišką vendetą, kur žmonių žudynės eina iš kartos į kartą, o bandymas keršyti savo skriaudikui stumia auką ir budelį į besikartojančias situacijas. Atpildo manija niekuo neprisideda prie įžeistojo žaizdos užgydymo, greičiau priešingai – ji ją apnuodija. Taip, kaip ir pasakojime – Alfredo kerštas buvo nesikalbėjimas su žmona, tačiau šis subtilus kerštas sunkiai slėgė ir jį patį.

Kelyje į atleidimą sprendimas nekeršyti nereiškia atleidimo, bet labai svarbus ir reikšmingas žingsnis.

Atleidimas nėra užmiršimas

„Kai kurios vertybės mūsų visuomenėje neretai interpretuojamos primityviai. Deja, to neišvengia ir atleidimas, – pastebi pašnekovė. – Psichoterapijos metu tenka girdėti: „Negaliu atleisti, nes negaliu užmiršti.” Ir patys, norėdami paguosti kitus, sakome: „Pamiršk visa tai, viskas bus gerai” arba „Nesilaikyk įsikibęs to įžeidimo, gyvenk toliau”, arba „Užversk seną ir atversk naują gyvenimo puslapį.” Tačiau tokios kalbos niekur neveda ir mažai paguodžia. Beje, ką tuomet turėtų daryti žmogus, apdovanotas puikia atmintimi? Tokiu atveju galima manyti, kad geros atminties žmogui atleidimas tampa nepasiekiamas. Vis dėlto klaidinga įskaudinimo ar pažeminimo užmiršimą laikyti atleidimo įrodymu.”

Grįžkime prie Alfredo, kuris angelui taip pat pripažino, jog negali išmesti iš galvos minties, jog buvo apgautas toks ištikimas ir kilnus vyras. Atleidimas, anot G.Banienės, padeda atminčiai išgyti, palengvina prisiminimus apie patirtą skausmą. Sveiką protą rodo žmonės, kurie sako: „Aš atleidžiu, bet neužmirštu.” Mažai tikėtina, kad kada nors sugebėsite pamiršti, jei visą gyvenimą buvote mušamas ar prieš jus ilgą laiką buvo naudojamas smurtas ar prievarta. Tačiau jei nesugebėsite atleisti skriaudėjams, jūsų skausmas bus gyvas visą gyvenimą. Taigi atleidimas sunaikina ne prisiminimus, o skausmą.

Atleisti nėra neigti

Pripažinkime, kad po skaudaus smūgio dažniausiai tarsi apaugame šarvais, kurie mus saugo nuo kentėjimo ir, emocijų. Ši gynybinė reakcija dažnai įgauna nuoskaudos neigimo formą. „Įskaudintas žmogus jaus nuolatinį stresą, bus tarsi sustingęs ir kol nepripažins įžeidimo, atleidimas bus bevaisis. Kad atleistume, pirmiausia turime gerbti savo emocijas, rasti būdą išlieti savo pyktį ar gėdą, – pataria psichoterapeutė. – Kad būtų lengviau suvokti, grįžkime prie pasakojimo, kur angelas Alfredui siūlo pripažinti, kad jis esąs sužeistas, skatina priimti pyktį ir pažeminimą, o tik vėliau pamažu keisti savo žvilgsnį į Adelę. Taigi, kad atleistume, pirmiausia turime gerbti savo emocijas, rasti būdą išlieti savo pyktį ar gėdą.

Atleidimas per prievartą neįmanomas

Pasak psichoterapeutės, neretai atleidimas supaprastinamas ir manoma, kad galima atleisti, pasitelkiant savo valią, tikimasi, kad tokiu būdu galima išspręsti visus nesusipratimus: „Prisiminkime vaikystę. Juk dažnai nutikdavo taip, kai susikivirčydavome ar susipešdavome. Tuomet tėvai ar mokytojai versdavo tuojau pat vienas kito atsiprašyti. Lūpos tardavo atsiprašymo žodžius, tačiau širdis to nejausdavo. Akivaizdu, kad per prievartą atleisti negalima – arba atleidžiama laisva valia, arba atleidimas apskritai neegzistuoja. Bet savo gyvenime dažnai girdime ir sakome: „Reikia atleisti”, „Privalome atleisti”, „Reikia mylėti priešus”, tačiau girdint tokius žodžius, atsiranda vidinė kova – noras atleisti kertasi su išgyvenamais jausmais ir emocijomis. Todėl labai svarbu atleidimo nesupaprastinti iki moralinės pareigos.”

Atleidimas – tai ne buvusių santykių atkūrimas ar savo teisių atsisakymas

G.Banienė pastebi, kad žmonės linkę atleidimą painioti su susitaikymu, tarsi atleidimas reikštų atkūrimą tų pačių santykių, buvusių iki įžeidimo, išdavystės ar įskaudinimo: „Patyrus neteisybę, atgal sugrįžti nebeįmanoma, tačiau galima nauja santykių kokybė, t.y., santykius užmezgus iš naujo atsiranda galimybė padėti naują ir tvirtesnį pagrindą. Taip nutiko ir Alfredui su Adele, įvykus atleidimo stebuklui. Alfredas jautėsi visiškai pasikeitęs, o Adelė, patyrusi palengvėjimą, pajuto pasikeitimą. Santykiai šeimoje pakito, tačiau jie jau ne tokie, kokie buvo anksčiau.”

Dažnai žmones jaudina atleidimo ir teisingumo santykis. Kaip atleisti nusikaltėliams? Ar atleidimas nepaskatina jų kartoti klaidas? Įžeisto ir nuskriausto žmogaus teisių atstatymu rūpinasi teisingumo institucijos, o atleidimas yra nesavanaudiškas geranoriškumo aktas ir nereiškia, jog atleisdami atsisakome vykdyti teisingumą.

Baigdama adventinio savaitgalio susikaupimui ir apmąstymams skirtą temą mūsų viešnia primena, kad kelias į atleidimą – ilgas, reikalaujantis didelės drąsos. Pirmas žingsnis šiame kelyje – apsisprendimas nekeršyti, nes atleidimas pasireiškia nereikalavimu atsilyginti, o sprendimas nekeršyti yra tikro atleidimo išeities taškas.

Beldžiantis į visų namus vienai gražiausių metų švenčių, G.Banienė palinkėjo, kad kiekvienas iš mūsų prie Kūčių stalo sėstų su tyra ir atvira širdimi, kad kiekvienas šv. Kalėdas sutiktų pajutę atleidimo stebuklą.