Vargu ar praeito šimtmečio literatūroje rastume kitą rašytoją, taip tiesiogiai susijusį su muzika. Hermannas Hesse (1877–1962) – vienas iš nedaugelio, kurio rašymo stiliui ypač stiprią įtaką darė muzika. Romanuose “Stiklo karoliukų žaidimas”, “Stepių vilkas” ir “Gertrūda” ji tampa net sudedamąja temos dalimi. Nors beveik kiekviename rašytojo romane figūruoja dailininko ar muziko personažas, vis dėlto kūrinio, kuriame muzika būtų centrinė pasakojimo tema (pavyzdžiui, kaip Thomo Manno “Daktaras Faustas”), nerasime. Skausminga ankstyvųjų jaunojo Hesse’s opusų palaima, romantiškas sielos šauksmas (pavyzdžiui, “Peteryje Kamencinde”, “Po ratu”, “Knulpe” ar “Hermane Laušeryje”) sukuria liaudies dainų aliuziją prozoje. Savo recenzijose, laiškuose, pamąstymuose ar eilėraščiuose rašytojas vis iš naujų perspektyvų pažvelgdavo į muzikos, kompozitorių ir atlikėjų (neretai artimų draugų) vietą savo gyvenime.

“Jeigu gyvenimo akumuliatorius bus įkrautas, prasiverš daug tikrų dalykų. Jei ne tik kibirkščiuos”, – tikina poetas, eseistas ir vertėjas Vladas Braziūnas. Pačiam rašytojui kūrybinių proveržių netrūksta, per šiųmetį “Poetinį Druskininkų rudenį” jis tapo Jotvingių premijos laureatu, laimėjo dar du anoniminius konkursus – geriausio eilėraščio ir geriausio eilėraščio vandens tema. Pastaraisiais metais akylesnis žmogus gali matyti, kaip per sambūrius – “Druskininkų rudenį”, “Poezijos pavasarį”, literatų susitikimus – poetas Vladas Braziūnas nepastebimai išsitraukia fotoaparatą ir nukreipia objektyvą į kolegas. Ne poezija, o fotografija buvo pirmoji jį suviliojusi mūza. “Mano, kaip fotografo, stažas – bent penkeriais metais ilgesnis, – sako Braziūnas, prisimindamas nuotrauką, 1969 metais išspausdintą “Moksleivio” žurnalo viršelyje. – Tada buvau paskutinės klasės mokinys”.