Poeto Braziūno kūrybos proveržiai

„Jeigu gyvenimo akumuliatorius bus įkrautas, prasiverš daug tikrų dalykų. Jei ne tik kibirkščiuos”, – tikina poetas, eseistas ir vertėjas Vladas Braziūnas. Pačiam rašytojui kūrybinių proveržių netrūksta, per šiųmetį „Poetinį Druskininkų rudenį” jis tapo Jotvingių premijos laureatu, laimėjo dar du anoniminius konkursus – geriausio eilėraščio ir geriausio eilėraščio vandens tema.

Pastaraisiais metais akylesnis žmogus gali matyti, kaip per sambūrius – „Druskininkų rudenį”, „Poezijos pavasarį”, literatų susitikimus – poetas Vladas Braziūnas nepastebimai išsitraukia fotoaparatą ir nukreipia objektyvą į kolegas.

Alchemija

Straipsniai 1 reklama

Ne poezija, o fotografija buvo pirmoji jį suviliojusi mūza. „Mano, kaip fotografo, stažas – bent penkeriais metais ilgesnis, – sako Braziūnas, prisimindamas nuotrauką, 1969 metais išspausdintą „Moksleivio” žurnalo viršelyje. – Tada buvau paskutinės klasės mokinys”.

Fotografuoti pradėjęs dar mokykloje, tai darė ir studijuodamas Vilniaus universitete. „Esu unikumas, nes pabėgau iš žurnalistikos į lituanistiką – taip niekas nėra daręs, visi atvirkščiai elgiasi”, juokauja poetas.

Kai studijavo žurnalistiką, reikėjo mokytis fotografijos. Braziūnas entuziastingai darė nuotraukas ne tik sau, bet ir kurso draugams – visi sėkmingai gavo įskaitas.
Pašnekovas sako, kad anais metais fotografija buvusi lyg alchemija: naktį tamsoje tekdavo ryškinti nuotraukas, rankas mirkyti chemikaluose.

Poetas Vladas Braziūnas rašo eiles, eseistiką, verčia iš kitų kalbų, randa laiko ir fotografijai.

Paslaptis
„Poezija visada greta ruseno, į ją ėjau lėtai”, – prisipažįsta Braziūnas. – Galų gale taip išsirutuliojo – poezijai many stiprėjant, pradėjo slopti fotografija. Suvokiau paprastą dalyką: nepersiplėši, reikia ką nors rinktis”. Todėl kelioms dešimtims metų fotoaparatą jis buvo padėjęs į šalį.

„Įkvėpimas – nemadingas žodis, – teigia Braziūnas. – Vis dėlto sielos sukvirbėjimas, rašant pirmą eilutę, panašus į stebuklą. Pradedi jausti kūrinio formą. Toliau eini nesikankindamas. Tai paslaptingas dalykas. Kai tos paslapties nebejausiu, duok Dieve suprast, kad rašyti nebereikia”.

Rašytojas yra išleidęs 11 poezijos knygų. Neseniai buvo pristatytas dvikalbis (lietuvių ir prancūzų kalbomis) eilėraščių rinkinys „Būtasis nebaigtinis / Imparfait”. Išleisti 222 knygos egzemplioriai, kuriems prireikė daug rankų darbo – popieriaus lapams plėšyti, autografams rašyti. Anot Braziūno, jam pasisekė su leidėju Petru Kalibatu, dailininke Sigute Chlebinskaite ir vertėja Genovaite Dručkute. Jiems knygos „Būtasis nebaigtinis / Imparfait” leidimas buvo ne tik darbas, bet ir didelis malonumas. „Esu laimingas, kad ties šia knyga susitiko tokie žmonės”, – sako poetas.

Kuosa…

Žinyne „Kas yra kas” rašoma: Braziūno pomėgis Kuosos priežiūra. Kuosa belgų aviganė, poeto eilių herojė. Daugiau kaip prieš aštuonerius metus į namus batų dėžutėje atnešta kalytė labai priminė paukštelį juodai sidabrine galvele, todėl ir buvo taip pavadinta. Deja, daugiau kaip prieš mėnesį Kuosos nebeliko. „Labai liūdna. Mes, namiškiai, dabar pratinamės gyventi be jos”, – liūdnai taria poetas.
… ir kiti paukščiai

Iki Kuosos namai buvo pilni įvairiausių paukščių nuo amadinų, kanarėlių iki sniegenų. Juos parnešdavo Braziūnas. „Namiškiai į tai žiūrėdavo kaip į neišvengiamą dalyką”, – sako paukščius mylintis poetas.

Kadaise jis norėjo tapti ornitologu. „Dar paauglystėje po miškus laksčiau. Iškėliau šimtus inkilų. Baigdamas mokyklą žinojau, kad stosiu į biologiją. Lankiau chemijos ir fizikos būrelius. Stojamiesiems egzaminams buvau kaip reikiant pasiruošęs”, – prisimena Braziūnas. Kai tvirtai viską buvo nutaręs, per vieną nemigos naktį ėmė ir persigalvojo. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja vos neapsiverkė sužinojusi, kad Braziūnas filologiją sumanė studijuoti. Bet pasakė: „Tik ne lituanistiką, nes bus kaip man…” Esą vargins nesibaigianti mokyklos rutina.

Iš Pasvalio į Vilnių atvykęs Braziūnas visą dieną blaškėsi po Vilniaus universitetą – į filologiją dokumentus paduoda, ats Šima, neša į žurnalistiką, persigalvoja, vėl atgal pas filologus grįžta. Galų gale popierius paliko Žurnalistikos katedroje. Vis dėlto pasimokęs trejus metus Braziūnas perėjo studijuoti filologijos. „Ornitologija liko kaip pomėgis”, sako poetas, kurio eilėraščiuose „paukščiai skraido”.

Rašytojas Juozas Erlickas.

Niežuliukas

Maždaug prieš dvejus metus poetas prisiminė fotografiją. „Kažkas pradėjo kirbėti. Pajutau niežuliuką pirštų pagalvėlėse, – juokiasi Braziūnas, aiškindamas, kodėl vėl pradėjo fotografuoti. Pradžioje poetas spragsėjo „muiline”, bet per 50-ąjį gimtadienį ją pavogė. Tada įsigijo „Nikon” kamerą. Iki šiol tebeturi ir fotoaparatą „Zenit” – jį iš tuometinės Fotomeno draugijos pirmininko Antano Sutkaus gavo kaip prizą už geriausią metų rašinį apie fotografiją.

Rašytojas Arūnas Spraunius.

Vienas kitas kadras

Anot Braziūno, eilėraščių rašymas – labai nepelningas darbas. Bet tokiai kūrybai užtenka rašiklio ir popieriaus. Norint užs Šimti fotografija, reikia nemažai pinigų turėti – fotoaparatui įsigyti, juostelėms pirkti, reikia mokėti už nuotraukų ryškinimą ir darymą. „Grynas nuostolis, negaliu švaistytis. Paprastai per kokį nors sambūrį ar literatūrinį susitikimą fotoaparato mygtuką paspaudžiu kartą kitą”, – sako poetas. Dažniausiai jis fotografuoja meno žmones.

Mieli veidai

Braziūnas teigia, kad fotografuojamieji nepyksta. „Poetas Arūnas Spraunius poilsio namely (tokių interjeras – kaip pirties) fotografuotas. Per vieną Poetų placdarmo sambūrį prie Girulių gyvenome tame pačiame kambarėlyje. Nutraukiau, kai jis apsimiegojęs pusplikis kėlėsi iš lovos. Visiems patiko kadras, kuriame užfiksuotas rašytojas Juozas Erlickas su buteliu. Geriau jo nenufotografuosiu, nors esame kaimynai ir galėčiau Erlicką pleškinti dieną naktį. Tą nuotrauką įrėminau ir padovanojau jam per jubiliejų”, – pasakoja poetas. Anot Braziūno, nuotraukose matyti, kad jis gerbia žmones, kuriuos fotografuoja, vertina jų autoironiją. Nuotraukų ciklas, pavadintas „Tiesiog mieli veidai”, eksponuotas ir šiuo metu eksponuojamas Lietuvoje bei Lenkijoje.

Per viešbučio langą

„Vis dėlto esu fotografuojantis poetas, o ne atvirkščiai. Fotografija tėra viena iš mano raiškų, – teigia Braziūnas. – Jei turėčiau kokį fondą, gal bandyčiau kurį laiką rimčiau padirbėti. Bet ką primityviomis priemonėmis padarysi? Pagaliau laiko gaila…”

Tačiau idėjoms stabdžių nėra. Braziūnas yra sugalvojęs „Atsisveikinimo kadro” ciklą. Pašnekovas įsivaizduoja esąs pakankamai sėslus žmogus, nors jam ir keliauti tenka nemažai. „Gan judrus tas gyvenimėlis”, – sako poetas. Jis yra buvęs ir toli nuo Lietuvos: JAV, Egipte, Rusijos Krasnojarsko srityje.

Keliaujant tenka apsistoti viešbučiuose. Kiekvieną kartą palikdamas viešbutį Braziūnas ketina nufotografuoti vaizdą pro langą. Įamžinti būtų galima įvairius vaizdus – priešais esančio modernaus lango blyksnį, gražų peizažą, natiurmortą… Poetas mano, kad fotoaparato mygtuką užtektų paspausti vieną kartą. Pavyks kadras – gerai, ne – tai ne.

Rašytojas Jurgis Kunčinas.

„Nesu vampyras”

Kaip Braziūnas jaučiasi, kai jį patį fotografuoja? „Neprašau fotografų pasitraukti, nieko baisaus, juk nesikandžioja. Sakoma, fotografija – nelyginant vampyras, atima dalį tavęs. Nesu to pajutęs. Regis, ir pats nesu vampyras. Net tie, kurie stengiasi neprisileisti fotografų, neprieštarauja, kad aš juos fotografuočiau. Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės ką tik išleistoje knygoje „Placebas” išspausdinta maniškė nuotrauka”, – pasigiria poetas.

Autoportretas

Autoportreto žanro Braziūnas beveik nėra bandęs. Sako, užtenka, kad kiti jo veidelį pleškina… Paprašytas žodžiais save „nufotografuoti” pašnekovas nusišypso į ūsą ir sako: „Širmi plaukai ir barzda. Išilgos kaktos raukšlės. Pustamsiai akiniai. Nosis it kreiva skelta bulvė. Kai ūsai pakirpti, matyti postorės lūpos. Kartais jos visai pasislepia. Ausų galiukai kyšo… Va ir visas portretas”. Braziūnas prisipažįsta, kad dirbdamas dažnai būna susiraukęs, bet kai keliasi nuo stalo, jo veide pradeda skleistis šypsena.

Rasa PAKALKIENĖ

Views All Time
Views All Time
3034
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

11 − = 7