Iš privilegijų kyla atsakomybė

„Masinės informacijos cenzūra yra draudžiama. Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių”.
Lietuvos Konstitucija, III skirsnis, Visuomenė ir valstybė, 44 straipsnis

„Kongresas neišleis įstatymo… apribojančio kalbos ar spaudos laisvę…

Teisės terminai, nusakantys svarbiausius ryšius tarp žmonių, yra dažnai kartojami, bet mažai suprantami. Juos dažnai vartoja tie, kurių tikslas yra iškreipti, išnaudoti ar net panaikinti tauriai skambančius žodžius: žmogaus teisės, žodžio laisvė, spaudos laisvė, tikėjimo laisvė ir pan. Juos nuolatos kartoja ciniški politikai, ypač tie, kurie kaip tik nusižengia tiems principams.

Lietuvos kaip ir Amerikos konstitucija pasisako už laisvo žodžio, laisvos spaudos principus. (Pačioje JAV konstitucijoje tų terminų nėra, bet jie buvo įdėti į pirmąjį jos priedą po kelerių metų.) Tarp Lietuvos ir Amerikos konstitucijų garantuotų teisių nėra, yra tik panašumų. Vis dėlto mūsų politikai kalba apie pagarbą spaudai (žiniasklaidai), ir jų žodžiuose tos teisės užima švenčiausią vietą (tarp ateistų šventesnių turbūt nėra).

Nevienodos teisės

Pagrindinis skirtumas tarp JAV ir Lietuvos spaudos teisių yra tas, kad pirmasis Amerikos konstitucijos priedas draudžia valdžiai riboti šias teises, o Lietuvos Konstitucija suteikia valdžioms teisę įstatymais šią laisvę apibrėžti. Tokie įstatymai iš esmės ir suteikia teisę riboti spaudos laisvę.

Kodėl ši tema turėtų būti svarbi ne teisininkams? Šiuo metu?

Todėl, kad kaip tik prieš Prezidento rinkimus spaudos teisės ir laisvės ir iš to kylanti atsakomybė yra pagrindas, kuriuo turi remtis piliečiai prieš apsispręsdami, už ką balsuos.

Kuo daugiau teisių ar privilegijų, tuo didesnė atsakomybė prieš tautą. Tos didžiulės privilegijos suteiktos žiniasklaidai dėl to, kad piliečiai turi teisę būti informuoti apie valdžią, jos žmones ir tuos, kurie pretenduoja į privilegiją vadovauti kraštui!

Tad dabar kaip tik kyla klausimas, ar mūsų žiniasklaida iki šiol atliko ir ar dabar atlieka pagrindinę savo pareigą – visapusiškai informuoti piliečius, kad jie galėtų sąmoningai nuspręsti, kas ir kaip juos valdys. Demokratiškoje visuomenėje tik piliečiai turi teisę nuspręsti, kaip ir kas juos valdys.

Dažnai sakoma, kad kraštas yra vertas tokių politikų, kokius piliečiai išsirinko. Bet ar tauta yra kalta, jei išsirinko netinkamus politikus, nes žiniasklaida neatliko savo šventos pareigos? Jeigu šlubuoja demokratijos vystymasis? Jei oligarchija plečiasi, žmonės skursta, teisėtvarka taikosi prie turtingųjų ir didžiųjų valdžios ponų?

Ar tauta kalta?

Kas dėl viso to kaltas? Ar tie, kurie iš to užsidirba? Ar tie, kurie skaito tai, kas jiems padėta po nosimi, rodoma per TV ar transliuojama per radiją?

Iš dalies kalti patys žmonės, nes toleruoja subjektyvią žiniasklaidą. Jie yra kalti, nes tenkinasi užsakytos spaudos metodika. Tačiau padėtis nėra paprasta nei Lietuvoje, nei kur nors kitur.

Nedaug laiko prabėgo po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje, kol buvę „žurnalistai” bei saugumiečiai perėmė pagrindinius laikraščius ir vietas TV ir radijo laidose. Lietuvoje šlubuoja netgi laikraščių ir žurnalų platinimas. Skubiai buvo sudaryta sistema, pritaikyta laisvą žodį riboti, o ne plėtoti. „Monopolis” Lietuvoje yra blogas žodis, ypač jeigu kalbama apie vakariečių prekybą ar dešiniųjų politikų veiksmus. Tačiau žiniasklaidoje monopolis yra visiškai priimtinas.

Kur dingo dalis spaudos?

Kodėl šiandien Lietuvoje nėra dešiniųjų spaudos? Ar tik dėl to, kad jie nemokėjo administruoti leidyklų? TV bei radijo laidų? O gal yra ir kitų priežasčių?

Kiek įtakos spaudai turi tiesioginiai užsakymai iš valdžios ar ministerijų, kurios turi specialų biudžetą spaudai? Kiek pinigų sumoka ministrai leidėjams, kad apie juos nebūtų rašoma nieko blogo, tai yra – teisybės? Kad būtų pranešama tik tai, kas naudinga jiems?

Kiek valdžia išleidžia mokesčių mokėtojų pinigų publicistams, rašytojams, kad jie pagirtų valdžios žmones? Kas nusprendžia, kiek fotografų turėtų vykti į kelionę su Prezidentu? O kam jų reikia išvis? Juk bet kur nuvykus jų bus kiek tik nori. Politikams nereikia vežiotis tūkstančių savo fotografijų ar ištisų fotoparodų. Tai turėtų būti kultūrinis sprendimas, o ne politikų ambicijų ir ego reikalas. Ne politikai, o Lietuvos gyventojai apmoka tokias brangias, bet tuščias savireklamos išlaidas. Turtingi kraštai, pavyzdžiui, Amerika, gal ir gali sau tą leisti. Bet ar nebūtų kur išleisti tų šimtų tūkstančių litų, kuriuos išmėto politikai savo įvaizdžiui reklamuoti?
Taip neturėtų būti.

Monopolis… ne visuomet nepriimtinas

Jeigu monopolio bei vienos krypties žiniasklaidos viešai nesimato, reikia tik pasiklausti žmonių, kurie skaito ir seka spaudą Lietuvoje, nuomonės. Patyliukais žurnalistams užduodamas paprasčiausias klausimas (viešai jie bijo net paliesti tokią temą): „Ar būna užsakomi straipsniai? Ar kai kurie politikai, prekybininkai, net kai kurios ideologijos yra „apsaugotos” ir peršamos pagal užkulisinius įsakymus?”

Siūlau, kad kiekvienas užduotų šiuos klausimus piliečiams, kuriems rūpi Lietuvos ateitis. Kad jie paklaustų žurnalistų, kurie nevaldo laikraščių, TV ar radijo.

(Prieš keletą mėnesių teko kalbėtis su geru/a žurnalistu/e Vilniuje. Išgirdau apie tai, kaip jį/ją pasikvietė redaktorius ir įsakė parašyti du negatyvius straipsnius apie vieną politiką. Žurnalisto/ės nuomone, šis politikas buvo doras, sąžiningas, pasiaukojęs kraštui. Tai pasakė redaktoriui, tačiau šis nepateikė jokių faktų ar detalių, dėl ko tas politikas netinkamas. Žurnalistui/ei buvo pasakyta politiką sukritikuoti ir apjuodinti. Spaudos darbuotojas/a negalėjo prieštarauti, nes jo/s karjerai būtų galas. Tuomet, dėl kitų priežasčių, pakeitė darbą ir pradėjo dirbti mažesnėje leidykloje, už mažą atlyginimą… Panašių atsitikimų teko girdėti ne kartą ir ne iš vieno žurnalisto.)

Siūlau pagalvoti, kodėl Lietuvos „masinė” žiniasklaida tokia vieninga? Kam tai naudinga? Kam tai teikia džiaugsmą?

Ginantys šią sistemą pasakytų: pažiūrėk, kiek yra kandidatų į prezidentus. Jei būtų taip blogai, ar tiek žmonių drįstų kandidatuoti? Žiniasklaida juos visus pristato. Jie visi turi teisę būti išgirsti. Visi turi teisę pateikti savo nuomonę bei programą. Jie gali pakalbėti apie save: kodėl nori būti prezidentu, kodėl piliečiai turėtų jais pasitikėti, už juos balsuoti ir t.t.

Teoriškai jie yra teisūs. Tapti kandidatu Lietuvoje nėra sunku. Finansiškai padės net ir valdžia. Bet tuo ir baigiasi lygybė. Toliau vairą į rankas ima oligarchijos vadovai. Už uždarų durų jie nutaria, kaip ir ką pristatyti rinkėjams.

Kai kas gali argumentuoti, kad prieš penkerius metus buvo du skirtingi kandidatai ir tik vėlyvą naktį buvo išaiškintas laimėtojas. Bet tai nėra tikslu. Per pirmąjį rinkimų ratą buvo iškelti du „laimėtojai”, priimtini tam pačiam sluoksniui. Prieš penkerius metus neokomunistai neašarojo. Kaip neašaros ir šį kartą, jeigu žiniasklaida ir toliau klausys įsakymų ir užsakymų. Prieš pusę metų neokomunistai nutarė, kad dabartinė naujosios politikos trijulė yra visiškai jiems priimtina. Jie įsitvirtino ir toliau tvirtinasi, o kaip iš šalies atrodo – nesvarbu!

Žiniasklaidos sąžinės patikrinimas

Per patį rinkimų įkarštį bus sunku įvertinti (nors įmanoma), ar žiniasklaida kandidatus pristato tiksliai ir sąžiningai. Ar spaudos atstovai patikrina išpūstą kandidatų propagandą apie save? Ar sužinosime apie kandidatų atsakomybę bei tikslias jų biografijas? Sąžiningumas yra didžiausias kandidato turtas. Jei kandidatas per spaudą skleidžia neteisybę, jis ne tik suvedžioja rinkėjus, bet ir nusikalsta prieš visą tautą.

Būtų lengviau pradėti nuo praėjusių rinkimų. Reikėtų patikrinti, ką kandidatai (ypač tie, kurie bando dar kartą paveikti rinkėjus) sakė, žadėjo, rašė ir pasakojo apie save. Kokią informaciją apie savo rėmėjus, kurie finansavo kampanijas, pristatė prieš ir po rinkimų? Kaip ir ką tie rėmėjai gavo po laimėtų rinkimų? Ar tie patys rėmėjai toliau finansuos rinkimus? Kokia jiems nauda?

Dar įdomiau ir svarbiau būtų palyginti, kaip žiniasklaida atliko savo šventą pareigą!

Vakariečių spauda turėtų būti pavyzdys. Reikėtų palyginti, kas buvo rašyta ir nerašyta apie kandidatus, ar kandidatai buvo pristatyti objektyviai, ar skaitytojams buvo pristatyta pozityvi ir negatyvi medžiaga apie kandidatus? O jeigu ne, tai kodėl? Jeigu spauda vengė pateikti tikslias žinias apie kandidatus, tai ar galima tokia spauda pasitikėti?

Bene svarbiausia detalė, kurią dažnai (beveik visada) Vakarų žiniasklaida pamiršta paminėti, yra tokia: ar tie, kurie rašo, komentuoja, analizuoja, atskleidžia savo vaidmenį kandidatų kampanijos metu? O tai labai svarbi informacija! Jei redaktorius ar žurnalistas tiesiogiai ar netiesiogiai yra įsivėlęs į vieno kandidato kampaniją, kaip objektyviai jis gali pristatyti rinkimų eigą? Ar visuomenė neturėtų būti informuota, kad tas, kuris redaguoja, yra pasižadėjęs ar įsipareigojęs remti vieną ar kitą kandidatą? Kadangi tokia informacija neteikiama, visuomenė, kuri bando sekti rinkimus, pasidarys skeptiška. Iš to kyla nesveikas požiūris į visą politiką, o tada nukenčia ne tik demokratija, bet ir pati Lietuva.

(Vienas vakarietis programos vedėjas prisipažino, kad yra kandidato rinkimų kampanijos komandos narys. Bet kai pristato žinias, jo klausytojai to nežino. Visuomenė tikisi ir mano, kad pristatoma objektyvi informacija. Pats vedėjas juokais prisipažįsta, kad apie jo objektyvumą net negalima kalbėti. Aišku, tik viešai negalima to minėti, nes juo pasitiki kai kurie žmonės – tikisi, kad rinkimų informacija yra sąžininga, objektyvi… Deja, ne Lietuvoje… bet Vakaruose.)

Tad žiniasklaidai reiktų iškelti pagrindinį klausimą: ar atlikote, ar atliekate savo pareigą ir rinkėjams pristatote tikslią ir objektyvią informaciją, kad tauta galėtų apsispręsti, už ką balsuoti?

Lietuviški leidiniai Amerikoje šiuo klausimu galėtų būti pavyzdys. Bet gal tokio atvirumo reikės laukti dar penkerius metus.