Kelionių įspūdžiai

Iš namų išvažiavau šeštadienį apie 14 valanda. Už Vilniaus kiek nugrybavau ir atsidūriau Vaidotuose. Iš ten kažkokiais šunkeliais pasiekiau "Keturiasdešimt Totorių" kaimą. Čia XV a. pradžioje Vytautas Didysis apgyvendino 40 totorių belaisvių. Kaime yra medinė mečetė, šalia - senos totorių kapinės. Pačios kapinės paliko labai nebloga įspūdį. Daug labai senų paminklinių akmenų, tik ant nedaugelio pavyko perskaityti užrašus - kiti išblukę. Porą sykių susigriebiau bestovintis ant kapo - nesuprasi kaip ten jie išdėstyti, o pačios kapinės panašios i akmenų priverstą pievą. Atmyniau i Baltąją Vokę. Kažkur skaičiau, kad ten yra apleistas dvaras. Išgėriau alaus. Tada nuvažiavau prie Merkio kanalo išsimaudyt.

Paprastai buvę ir esami VU Žygeivių klubo nariai savo kalendoriuose pasižymėdavo pirmąjį gegužės savaitgalį - būtent tada vykdavo tradicinis žygeivių sąskrydis. Kadangi šiais metais orai paskubėjo atšilti anksčiau, tai ir žygeiviai nesnaudė - į jubiliejinį 40-ąįį sąskrydį prie Grūdos upės Dzūkijos miškeliuose susirinko jau balandžio gale, 29-30 dienomis. Nors sąskrydis buvo jubiliejinis, dalyvių skaičiumi nepribloškė (priešingai nei, tarkim, prieš dvejus metus vykęs). Vis dėlto susirinko apie 150-200 žmonių, varžybose dalyvavo per 20 komandų, iš jų dvi - veteranų.

Pakeliavus traukiniu šiek tiek už Vilniaus, prasidėjo žygis pėsčiomis. Fuksams buvo pasakyta, kad šio žygio pabaiga - paslaptinga sodyba. Kartu žygiavo ir didelis būrys senų turistų, kurių tarpe ilgametis VUŽK vadovas Tadas Šidiškis. Paklaustas kelintos jam šios krikštynos, T. Šidiškis pasakė, kad skaičiaus jau seniai nebepamena. Beje, jauniausiam žygio dalyviui tebuvo 3 mėnesiai. Taigi VU žygeiviai smagiai traukdami dainas ėjo per kaimus, pievas, miškus. Gal tik atsitiktinai, o gal ir ne, žygio maršrute atsirado pelkė ir tankūs šabakštynai. Taip beklaidžiojant po Varėnos bei Trakų apylinkes ir sutemo, o žygio tikslas dar nebuvo pasiektas. Daugeliui naujokų žygiavimas tamsoje paliko didžiulį įspūdį. Galų gale visi suvargę, bet linksmi atkeliavo į sutartą vietą. Tuomet fuksai buvo nuvesti prie senovinio aukuro - Žaliosios Alko, kur pagonys aukodavo aukas ugnies deivei Gabijai. Ten žygeivių klubo naujokai turėjo prisiekti "pereiti ugnį ir vandenį bei mest mokslus, jei šie kartais trukdytų žygiams". Po priesaikos stipriausiems fuksams buvo įsakyta nešti VUŽK prezidentę Laurą Jorudaitę ant neštuvų. Nelengva buvo fuksams, nes teko eiti per klampynus ir balas. Taip keletas batų (kai kam gal paskutinių) amžiams pasiliko klampynėse...

Naktis, kaip ir buvo galima tikėtis, tokia, kad vėl miegama 3-2 val. Tokiais atvejais ypač linksmai dėliojasi sapnai – paprastai būna labai kas nors netikėto, kai ant veidą prispaudžia tentas… Atsikėlus norėjau tik vieno – nešdintis iš šitos vėjų pagairės kaip galima toliau. Kaip tarta – taip ir padaryta. Apie 12 val. jau būname visai netoli suslikų, tpfu, t.y. vulkanologų namelio. Tenai pastebima humanoidinė gyvybė ir siunčiama delegacija. Kol delegacija vaikšto, daug kas sukrenta užuovėjoje ant samanėlių ir visai sėkmingai mėgina kompensuoti nakties nemiegą. Delegacija grįžta ir pasakoja, kad sutikta buvo abejingai, kad iki Kozyrevsko apie 70 km ir tai yra keturios dienos kelio (mes gi planuojame per dvi ir manome, kad 30 (t.y. vadas mano)), kad vandens taigoje turbūt nėra, kad apskritai jie atvažiavo BBŽ ką veikti ir t.t. Truputį po pirmos jau persiritam per Bezimiano perėją ir grįžtame prie sandėlio. Pasikrauname, labai sočiai papietaujame (mat atrandama, jog dėl “nusuktų” dienų Kliuči rajone taupyti nebereikia) ir išdžiūvusios upės dugnu tęsiame žygį. Iki spėjamos nakvynės vietos dar 11 km tiesiaja. Ėjimas upės dugnu man palieka ne pačius geriausius įspūdžius – koja klimsta į smėlį, atsispyrimas mažas, plius dar tas pats vėjas neša smėlį nuo priekį einančių į tave. Prisiminęs, kada Nidoje yra tekę mėnesiui atsimušti koją einant per smėlį, pradedu nerimauti. Vėliau pasirodys, jog ne veltui.

Startavome šiltą liepos 20. Kaip visada iš Vilniaus geležinkelio stoties. Palydėti atėjo Sapnas ir (pamiršau) įdavė porą siurprizų, iš kurių vienas buvo indelis ikros… Teisingas sprendimas – važiuojame į ikros žemę ir vežamės ikros. Traukinyje sutikome Vaidą iš Kalnų sporto centro, seną turistą ir šiaip labai šaunų tipą, tad kelionė iki Maskvos buvo maloni. Susipažinau ir su likusiu nematytu grupės trejetuku – Giedre, Gintaru, Evaldu. Gintaras kažką velniškai primena, bet nors tu užmušk nepamenu ką… Bet kuriuo atveju, didelės simpatijos atrodo vieni kitiems nepajaučiam. Bet žinote, simpatijos gi labai apgaulingas dalykas. Į Maskvą atvykstame gan anksti ryte, lėktuvas bus apie 15 val., tad iki tol rengiamės pasirūpinti trūkstamu inventoriumi ir grįžimo bilietais. Įvairiomis transporto priemonėmis keliaujame iki Šeremetjevo vienas, kur pirmiausia rūpinamės kuprinių svorio sumažinimu, nes leistinas bagažas – 30 kg, o mūsiškės sveria 33 – 37 kg. (beveik visą maistą tempiamės iš Lietuvos). Nei vieno bagažas neužkliūna, mažų buteliukų turinio (kur slepiasi gryniausia dezinfekcinė medžiaga arba jos ruginis atitikmuo) security tarnyba nepatikrina – visiems pasidaro ramiau, laukiame lėktuvo. Prisiklausius kalbų apie varganą Aerofloto būklę nėra labai ramu, bet kai pamatau lėktuvą, kuriuo skrisim, kažkaip aprimstu – IL 62M atrodo ir moderniai, ir dailiai, ir saugiai. O kojoms vietoms net daugiau nei Boeinguose, sėdynės patogios, tik triukšmo gal daugoka. Žalio sertifikato negautų…

Vakarienė ačiū dievui buvo pakankamai soti. Padavėjas malonus: neatsisakė ir sulčių su vynu duoti. Su nerimu širdyje krebžda klausimas: "o pusryčius ar duos?". Tiesą sakant visiškai neaišku, kas yra rytas, nes šį vakarą jau pasieksim rytojų... Aeroflotas sėkmingai įgyvendinęs šlapias servetėles, turėtų nesustoti ir įrengti kupe su staliukais. Būtų galima susikelti kojas ant stalo ir kaifuoti. Laimė, Raimondas išėjo rūkyti, ir jo kėdę galėjom paversti staleliu. Skrendam per šiaurę. Vilnius - Maskva - Vorkuta - Poliarnij - Jakutskas - Ochotsko j. - Petropavlovskas Kamčiatskas. Smagu. Širdis jaučia, kad po 2 sluoksniais kamuolinių debesų - Vidurio Sibiro pelkynai. Žemėje jau vakaras, o pas mus dar plieskia saulė. Raimis miega, Sigis kirkina merginas, Laimis užsiima fotošpionažu, o ką veikia Tomas? Gal jis su spaustuku prisispaudo? Jis vienintelis atskirtas ir velnias žino, ką galvoja. Taigi šią dieną užbaigsiu įdomia žinia: naktis truko lygiai pusvalandį. Tiesą sakant ar tai iš tikrųjų naktis - nežinau, nes tamsos nebuvo, tik saulė už horizonto niurktelėjo pusvalandžiui ir vėl patekėjo. Lietuvoje tuo metu buvo 19.00 - 19.30. Tad štai kaip atrodo ta ateitis.

14.30 vietos laiku išlipam Apatituose. Kol nusiperkam bilietus grįžimui, dingsta visi maršrutiniai autobusai, tai reikėtų iš pradžių važiuot į Apatitus, kažkur persėsti, t.t. Prikimba milicininkas (dėl registracijos - atvykus į Rusiją, per tris dienas reikia milicijoj gaut anspaudą į vizą), išsiaiškinęs, kad mes dar vieną dieną galim būt nesiregistravę, nuliūsta, bet atšoka, pažada mus sudoroti vėliau. Paslampinėję paimam taksi dvi mašinas už 200 rub., visi nuvažiuojam pas Kirovsko gelbėtojus, ten užsiregistruojam pas budintį, bandom kažką kalbėt apie draudimą, tai jo visai nedomina, pabandom prisiregistruoti, bet nėra jau milicijoj kasininkės, nėr kam sumokėt pinigus už registraciją, ir apskritai lyg tai to nereikia daryti, jei mes gyvensim miške?, paliekam kaip yra, uždedam vizose KCC anspaudą, taksi mūsų kantriai laukia, paveža iki profilaktoriumo (botanikos sodo), mes jiems mielai už paslaugas sumokam viso 260 rub ir 17 val. mes ant slidžių. Kol kas nešilta (15 šalčio, šiek tiek pučia). Apie pora valandų pašliuožę link Ramzajaus perėjos, kai jau baigiasi normalesnis miškas, bent kiek tinkamas nakvynei, stojame. Iki sutemsta randam malkų, pastatom palapinę, vakarienė.

8 val. pasiruošę išeiti, bet sninga, nelabai matosi. 10 val. vis tik išeinam į Petreliusus. Vėžės. Prie zapadnyj Petrelius perėjos pavejam pora grupių. Paskutinius 200 m. kai beveik neklimpsta, paskui jau ir visai neklimpsta, kopiam be slidžių. Tik Kazys neužmiršta, kad mes slidžių žygyje. 13 val. ant perėjos. Sugraužiam riešutų ir jau bėgtume toliau, žemyn ir į vostočnyj Petrelius, bet po 5 min. protas prašviesėja - juk nieko nesimato! ir apsigalvoju, grįžtam į perėja papietauti ir palaukti geresnio oro. Kiek galima pietauti… Vis dar nesimato, ir nesimatys. Sninga, taigi 14 val. sukam atgal. Jau neskubėdami visai 16.30 grįžtam į stovyklavietę. Dar kartą nučiuožiam į KSS. Atšliuožia Sapnas. 18.30 val. vakarienė. Ryt jei geras oras per vostočnyj Petrelius ir Ramzaj čiuošim namo, jei blogas - irgi namo.

Kitą rytą išjudėjom Mažosios Paipudynos upelio slėniu aukštyn. Oras - pasaka: saulėta, nė vėjelio, -24°C. Aplinkui auga nedidukai maumedžiai. Beje, šis slėnis - vienintelė vieta per visą žygį, kur radome medžių. Kažko Linksmasis smarkiai atsilieka. Ogi pasirodo, kad jis išvažiavo... plastikinėmis slidėmis! Saulius apie tai žinojo, bandė atkalbėti, bet nesugebėjo, tai iš solidarumo ir gailesčio artimui savo pats plastikus pasiėmė. Štai jums ir pirmas mūsų žygio anekdotas. Na, Saulių būtų sunku nuskriausti, bet Linksmajam sunkiai sekėsi, tad netrukus prasidėjo išradyba. Pirmas sėkmingas bandymas - patepti padus klijais „Moment": puikiai veikia kokias dešimt minučių. Antras daug rimtesnis išradimas - plastike peiliu išpjaustyti „eglutę". Išeina slidžių ir kačių hibridas. Prieš nuokalnę eglutę galima suploti, trinant slidę į slidę. Taip juodu ir keliavo. Punks not dead!

Nieko gero. Nors balandžio 1-oji, bet visai nelinksma. Vakarykštė pašvaistė prišaukė vėją. Sraigtasparniai tokiu oru neskraidžioja, taigi ir mūsų ekspedicijos pradžia nusikelia nežinia kiek. Keliamės su baisiausiu vargu, nes iki keturių ryto skirstėmės maisto davinį. Tokia tik paguoda, kad dabar atsimiegosim. Po pusryčių tuo ir užsiimam. Vakarop keliese išsiruošėm į miestą pirkti trūkstamų maisto produktų. Orelis - ką čia bekomentuosi: vienas galingas vėjo gūsis vos nenunešė manęs ir Arūno į gatvę, dar būtume po ratais papuolę. Apžiūrėjome labai gražių sniego skulptūrų skverelį. Keista tik, kad sniegas visur pilkas, bet tokia jau Norilsko kasdienybė. Milžiniškos sniego pusnys ir užpustytos palangės daro įspūdį, nors Norilskiečiai visi kaip vienas tvirtina, kad sniego šią žiemą praktiškai nėra. Vakarop Laimis parnešė džiugią žinią: atmosferos slėgis ima palengva kilti, taigi yra vilties rytoj išskristi. Laikom špygas!

10.15 iškylam virš miško zonos. Visur kietas firnas, šviežio sniego nėra, todėl lengviau judėti be slidžių. Po 10 min atsiduriame ant nedidelio kanjono krašto. Kanjonas kokių 20 m aukščio uolinėmis sienomis. Mes esama ties "kryžkele", nuo kurios kanjonas šakojasi i keturias puses (2 nuotrauka). Kariniame žemėlapyje tokio objekto neaptinkame, bet atrodo, kad per daug pasukome į vakarus. Pesčiomis nusileidžiame į kanjono dugną ir pasukame pietine šaka. Praeiname apie 1 km, Pakeliui įveikiame apie 10 m aukščio pakopą ir galiausiai tenka kabarotis dar 50 m į viršų mušant 30° sniego šlaite laiptus, nes kajoniukas staiga baigiasi. Išlipę ant plato pamatome už 0,5 km į pietus prasidedanti Aku-Aku lovį. 13.00 mes jau prie Aku-Aku pradžios. Oras puikus, maloniai leidžiames kanjonu į pietus. Visur kietai supustytas sniegas ir nedidelis nuolydis į pietus. Žavimės įspūdingomis sienomis ir maloniu slydimu (3 nuotrauka).

Neįtikėtina, bet pirmieji keliautojai į Putoranus užklydo tik 1905 metais. Čia ir dabar lankomasi retai, ypač žiemą. Nuo 1996 metų juose pabuvojo tik dvi slidininkų grupės. Šią žiemą Putoranų ramybę sudrumstė dar dvi komandos iš Lietuvos. Mūsų grupės nariai - patyrę keliautojai, ne kartą dalyvavę sudėtingiausiuose žiemos žygiuose. Branduolį sudarė Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuviai Rytis Kubilius (Qubas, grupės vadovas), Laimis Jašinskas, Robertas Kananavičius (Sapnas), Arūnas Ūsaitis, Vytenis Umbrasas, Lina Pilkauskaitė, Mingailė Avulytė-Marcinkėnienė, Algis Kuras, taip pat mūsų seni bičiuliai Artūras Sinius ir Marius Jarutis. Apsilankyti Putoranuose svajojome daugelį metų. Dėl atšiauraus klimato, didelio nuotolio nuo gyvenviečių bei daugybės gamtinių kliūčių šis rajonas yra tinkamas sudėtingiausiems sportiniams žygiams. Tačiau pasirinkimą nulėmė unikali plokštikalnio gamta, kurią visi norėjom pamatyti. Be to, tarp mūsų buvo du patyrę fotografai (jų garbei į grupės inventorių teko įtraukti keliolika kilogramų profesionalios fototechnikos), ruošėmės surinkti kuo daugiau medžiagos apie šią krioklių karalystę žiemą. Kelionei pasirinkom balandžio mėnesį, nes tokiu metu jau būna atslūgę didieji šalčiai.