Kelionių įspūdžiai

Kelionėse mane domino ir domina erdvėlaikio supratimas. Thomas Mannas romane „Užburtas kalnas“ svarsto apie tiesioginę laiko ir erdvės priklausomybę. Regis, kalbama apie Rusiją iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau „užkabinami“ rusiško mentaliteto bruožai, kurie akivaizdūs ir šiandien. Kas nevertina erdvės, tas nebrangina laiko. Rusai ją paviršutiniškai, nešeimininkiškai, atgrubnagiškai grybštelėdami tvarko lyg apžvelgdami aplaidžiu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu neišmatuojamas platybes pro traukinio langą kelias paras trunkančioje kelionėje. Ir atvirkščiai, prisiminkime Olandijos, Japonijos gyventojų tikslumą, taupumą visose srityse ir atrasime tiesioginę priklausomybę su žemės stygiumi. Dažnai pagalvoju, kaip erdvės ir laiko supratimas atsispindi meno kūriniuose. Lietuvoje, pvz., beveik nėra panoraminių vaizdų, o dydžių skirtumai tarp didelių ir mažų daiktų – labai nežymūs. Paimkime priešingą pavyzdį – Islandiją, kur kontrastai tarp didelio ir mažutėlaičio yra milžiniški ir mūsiškiu supratimu kone siurrealistiniai. Kelionėse mane domino ir domina nukeliautų kilometrų skaičius. Emocinė keliautojo būsena priklauso nuo atstumo, kurį jis „sukaria“ toldamas nuo namų. Labiau tolstant nuo namų – kelionė ilgėja, vis nerealiau atrodo taviškis nugyventas gyvenimas. Tarsi bitė išklysti iš savo trajektorijos ir paklysti, užmiršti savo „avilį“ arba pradedi abejoti jo buvimo, funkcionavimo prasmingumu.

Kelionių mokslo sudedamoji dalis – filosofija. Žmogaus baimė begalinė, fantazija taip pat, o norai, visų didžiausi. Jie nugali viską, netgi baimę. Kai vaikštai riba tarp šio ir ano pasaulio, pirmasis tampa labai brangus, tačiau noro keliauti atsiranda dar daugiau. Kai namuose žvelgiau pro rasotą kambario langą, ant palangės sėdintis mano katinas mąstė: „Ko tie žmonės sau ieško kituose kraštuose, juk maisto turi ir šaldytuve? Ko beldžiasi velniai žino kur, lenda į upes, kur patys vos netampa žuvų ėdalu, juk geriau doroti žuvį pačiam, negu atvirkščiai. Vėliau katinas prisiminė, kad jo tėvynė tai Siamas ir jis baisiai panoro ją pamatyti”. Gal ir aš aname gyvenime buvau Tibeto švilpikas, kad mane patraukė būtent į Himalajų kalnus.Kelionių mokslo dalis – geografija. Nepalas, tai du kartus didesnė šalis negu Lietuva, jos ilgis 650 km, o plotis 200 km, tačiau gyventojų ten yra net 9 kartus daugiau – 28 milijonai! Beveik visi jie gyvena siaurame, 100 km pločio lygumų, slėnių ir džiunglių ruože, nes didžiąją šalies dalį užima Himalajų kalnai. Nepale yra 8 iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų, tarp jų ir aukščiausias – Everestas. Nepalas turi net 5 klimato juostas, nuo subtropinės iki arktinės. Tai be galo įdomi ir egzotiška šalis. Kelionių mokslo dalis – istorija. Nepalo karalystė buvo suvienyta XVIII a. o nepriklausomybė suteikta 1923metais. Pirmieji turistai, į šią, uždarą Himalajų karalystę pateko tik 1971 metais.

Iš namų išvažiavau šeštadienį apie 14 valanda. Už Vilniaus kiek nugrybavau ir atsidūriau Vaidotuose. Iš ten kažkokiais šunkeliais pasiekiau “Keturiasdešimt Totorių” kaimą. Čia XV a. pradžioje Vytautas Didysis apgyvendino 40 totorių belaisvių. Kaime yra medinė mečetė, šalia – senos totorių kapinės. Pačios kapinės paliko labai nebloga įspūdį. Daug labai senų paminklinių akmenų, tik ant nedaugelio pavyko perskaityti užrašus – kiti išblukę. Porą sykių susigriebiau bestovintis ant kapo – nesuprasi kaip ten jie išdėstyti, o pačios kapinės panašios i akmenų priverstą pievą. Atmyniau i Baltąją Vokę. Kažkur skaičiau, kad ten yra apleistas dvaras. Išgėriau alaus. Tada nuvažiavau prie Merkio kanalo išsimaudyt.

Paprastai buvę ir esami VU Žygeivių klubo nariai savo kalendoriuose pasižymėdavo pirmąjį gegužės savaitgalį – būtent tada vykdavo tradicinis žygeivių sąskrydis. Kadangi šiais metais orai paskubėjo atšilti anksčiau, tai ir žygeiviai nesnaudė – į jubiliejinį 40-ąįį sąskrydį prie Grūdos upės Dzūkijos miškeliuose susirinko jau balandžio gale, 29-30 dienomis. Nors sąskrydis buvo jubiliejinis, dalyvių skaičiumi nepribloškė (priešingai nei, tarkim, prieš dvejus metus vykęs). Vis dėlto susirinko apie 150-200 žmonių, varžybose dalyvavo per 20 komandų, iš jų dvi – veteranų.

Pakeliavus traukiniu šiek tiek už Vilniaus, prasidėjo žygis pėsčiomis. Fuksams buvo pasakyta, kad šio žygio pabaiga – paslaptinga sodyba. Kartu žygiavo ir didelis būrys senų turistų, kurių tarpe ilgametis VUŽK vadovas Tadas Šidiškis. Paklaustas kelintos jam šios krikštynos, T. Šidiškis pasakė, kad skaičiaus jau seniai nebepamena. Beje, jauniausiam žygio dalyviui tebuvo 3 mėnesiai. Taigi VU žygeiviai smagiai traukdami dainas ėjo per kaimus, pievas, miškus. Gal tik atsitiktinai, o gal ir ne, žygio maršrute atsirado pelkė ir tankūs šabakštynai. Taip beklaidžiojant po Varėnos bei Trakų apylinkes ir sutemo, o žygio tikslas dar nebuvo pasiektas. Daugeliui naujokų žygiavimas tamsoje paliko didžiulį įspūdį. Galų gale visi suvargę, bet linksmi atkeliavo į sutartą vietą. Tuomet fuksai buvo nuvesti prie senovinio aukuro – Žaliosios Alko, kur pagonys aukodavo aukas ugnies deivei Gabijai. Ten žygeivių klubo naujokai turėjo prisiekti “pereiti ugnį ir vandenį bei mest mokslus, jei šie kartais trukdytų žygiams”. Po priesaikos stipriausiems fuksams buvo įsakyta nešti VUŽK prezidentę Laurą Jorudaitę ant neštuvų. Nelengva buvo fuksams, nes teko eiti per klampynus ir balas. Taip keletas batų (kai kam gal paskutinių) amžiams pasiliko klampynėse…

Naktis, kaip ir buvo galima tikėtis, tokia, kad vėl miegama 3-2 val. Tokiais atvejais ypač linksmai dėliojasi sapnai – paprastai būna labai kas nors netikėto, kai ant veidą prispaudžia tentas… Atsikėlus norėjau tik vieno – nešdintis iš šitos vėjų pagairės kaip galima toliau. Kaip tarta – taip ir padaryta. Apie 12 val. jau būname visai netoli suslikų, tpfu, t.y. vulkanologų namelio. Tenai pastebima humanoidinė gyvybė ir siunčiama delegacija. Kol delegacija vaikšto, daug kas sukrenta užuovėjoje ant samanėlių ir visai sėkmingai mėgina kompensuoti nakties nemiegą. Delegacija grįžta ir pasakoja, kad sutikta buvo abejingai, kad iki Kozyrevsko apie 70 km ir tai yra keturios dienos kelio (mes gi planuojame per dvi ir manome, kad 30 (t.y. vadas mano)), kad vandens taigoje turbūt nėra, kad apskritai jie atvažiavo BBŽ ką veikti ir t.t. Truputį po pirmos jau persiritam per Bezimiano perėją ir grįžtame prie sandėlio. Pasikrauname, labai sočiai papietaujame (mat atrandama, jog dėl “nusuktų” dienų Kliuči rajone taupyti nebereikia) ir išdžiūvusios upės dugnu tęsiame žygį. Iki spėjamos nakvynės vietos dar 11 km tiesiaja. Ėjimas upės dugnu man palieka ne pačius geriausius įspūdžius – koja klimsta į smėlį, atsispyrimas mažas, plius dar tas pats vėjas neša smėlį nuo priekį einančių į tave. Prisiminęs, kada Nidoje yra tekę mėnesiui atsimušti koją einant per smėlį, pradedu nerimauti. Vėliau pasirodys, jog ne veltui.

Startavome šiltą liepos 20. Kaip visada iš Vilniaus geležinkelio stoties. Palydėti atėjo Sapnas ir (pamiršau) įdavė porą siurprizų, iš kurių vienas buvo indelis ikros… Teisingas sprendimas – važiuojame į ikros žemę ir vežamės ikros. Traukinyje sutikome Vaidą iš Kalnų sporto centro, seną turistą ir šiaip labai šaunų tipą, tad kelionė iki Maskvos buvo maloni. Susipažinau ir su likusiu nematytu grupės trejetuku – Giedre, Gintaru, Evaldu. Gintaras kažką velniškai primena, bet nors tu užmušk nepamenu ką… Bet kuriuo atveju, didelės simpatijos atrodo vieni kitiems nepajaučiam. Bet žinote, simpatijos gi labai apgaulingas dalykas. Į Maskvą atvykstame gan anksti ryte, lėktuvas bus apie 15 val., tad iki tol rengiamės pasirūpinti trūkstamu inventoriumi ir grįžimo bilietais. Įvairiomis transporto priemonėmis keliaujame iki Šeremetjevo vienas, kur pirmiausia rūpinamės kuprinių svorio sumažinimu, nes leistinas bagažas – 30 kg, o mūsiškės sveria 33 – 37 kg. (beveik visą maistą tempiamės iš Lietuvos). Nei vieno bagažas neužkliūna, mažų buteliukų turinio (kur slepiasi gryniausia dezinfekcinė medžiaga arba jos ruginis atitikmuo) security tarnyba nepatikrina – visiems pasidaro ramiau, laukiame lėktuvo. Prisiklausius kalbų apie varganą Aerofloto būklę nėra labai ramu, bet kai pamatau lėktuvą, kuriuo skrisim, kažkaip aprimstu – IL 62M atrodo ir moderniai, ir dailiai, ir saugiai. O kojoms vietoms net daugiau nei Boeinguose, sėdynės patogios, tik triukšmo gal daugoka. Žalio sertifikato negautų…

Vakarienė ačiū dievui buvo pakankamai soti. Padavėjas malonus: neatsisakė ir sulčių su vynu duoti. Su nerimu širdyje krebžda klausimas: “o pusryčius ar duos?”. Tiesą sakant visiškai neaišku, kas yra rytas, nes šį vakarą jau pasieksim rytojų… Aeroflotas sėkmingai įgyvendinęs šlapias servetėles, turėtų nesustoti ir įrengti kupe su staliukais. Būtų galima susikelti kojas ant stalo ir kaifuoti. Laimė, Raimondas išėjo rūkyti, ir jo kėdę galėjom paversti staleliu. Skrendam per šiaurę. Vilnius – Maskva – Vorkuta – Poliarnij – Jakutskas – Ochotsko j. – Petropavlovskas Kamčiatskas. Smagu. Širdis jaučia, kad po 2 sluoksniais kamuolinių debesų – Vidurio Sibiro pelkynai. Žemėje jau vakaras, o pas mus dar plieskia saulė. Raimis miega, Sigis kirkina merginas, Laimis užsiima fotošpionažu, o ką veikia Tomas? Gal jis su spaustuku prisispaudo? Jis vienintelis atskirtas ir velnias žino, ką galvoja. Taigi šią dieną užbaigsiu įdomia žinia: naktis truko lygiai pusvalandį. Tiesą sakant ar tai iš tikrųjų naktis – nežinau, nes tamsos nebuvo, tik saulė už horizonto niurktelėjo pusvalandžiui ir vėl patekėjo. Lietuvoje tuo metu buvo 19.00 – 19.30. Tad štai kaip atrodo ta ateitis.

14.30 vietos laiku išlipam Apatituose. Kol nusiperkam bilietus grįžimui, dingsta visi maršrutiniai autobusai, tai reikėtų iš pradžių važiuot į Apatitus, kažkur persėsti, t.t. Prikimba milicininkas (dėl registracijos – atvykus į Rusiją, per tris dienas reikia milicijoj gaut anspaudą į vizą), išsiaiškinęs, kad mes dar vieną dieną galim būt nesiregistravę, nuliūsta, bet atšoka, pažada mus sudoroti vėliau. Paslampinėję paimam taksi dvi mašinas už 200 rub., visi nuvažiuojam pas Kirovsko gelbėtojus, ten užsiregistruojam pas budintį, bandom kažką kalbėt apie draudimą, tai jo visai nedomina, pabandom prisiregistruoti, bet nėra jau milicijoj kasininkės, nėr kam sumokėt pinigus už registraciją, ir apskritai lyg tai to nereikia daryti, jei mes gyvensim miške?, paliekam kaip yra, uždedam vizose KCC anspaudą, taksi mūsų kantriai laukia, paveža iki profilaktoriumo (botanikos sodo), mes jiems mielai už paslaugas sumokam viso 260 rub ir 17 val. mes ant slidžių. Kol kas nešilta (15 šalčio, šiek tiek pučia). Apie pora valandų pašliuožę link Ramzajaus perėjos, kai jau baigiasi normalesnis miškas, bent kiek tinkamas nakvynei, stojame. Iki sutemsta randam malkų, pastatom palapinę, vakarienė.

8 val. pasiruošę išeiti, bet sninga, nelabai matosi. 10 val. vis tik išeinam į Petreliusus. Vėžės. Prie zapadnyj Petrelius perėjos pavejam pora grupių. Paskutinius 200 m. kai beveik neklimpsta, paskui jau ir visai neklimpsta, kopiam be slidžių. Tik Kazys neužmiršta, kad mes slidžių žygyje. 13 val. ant perėjos. Sugraužiam riešutų ir jau bėgtume toliau, žemyn ir į vostočnyj Petrelius, bet po 5 min. protas prašviesėja – juk nieko nesimato! ir apsigalvoju, grįžtam į perėja papietauti ir palaukti geresnio oro. Kiek galima pietauti… Vis dar nesimato, ir nesimatys. Sninga, taigi 14 val. sukam atgal. Jau neskubėdami visai 16.30 grįžtam į stovyklavietę. Dar kartą nučiuožiam į KSS. Atšliuožia Sapnas. 18.30 val. vakarienė. Ryt jei geras oras per vostočnyj Petrelius ir Ramzaj čiuošim namo, jei blogas – irgi namo.