Kamčiatka ’99

Pastaba: tai nėra oficialus Evo de Longo vadovaujamos grupės žygio aprašymas, o tik vieno jos dalyvio įspūdžiai. Visa, kas čia pasakyta, įskaitant ir sąvokas “sunku”, “bjauru”, “gerai” ir t.t. yra tik vieno žmogaus subjektyvi nuomonė.

Grupė ir jos nariai:

Vadas: Evas de Longas.

Zamkom po vsiudu: Šimas. Ypatingos žymės – atviras lietuviškas veidas.

Navigatorius: De Gama. Ypatingos žymės – GPS’as.

Finansininkas: Tiesiog Evaldas. Ypatingos žymės – fenomenalus komunikabilumas (čego?)

Maistininkė: Jurga. Ypatingos žymės – meškų baimė.

Vaistininkė: Ramunė. Ypatingos žymės – kur buvus, kur nebuvus, o vis aplink vadus.

Be pareigų: Gintaras. Ypatingos žymės – ATSARGIAI!, gali pavirsti laukiniu žmogumi!

Be pareigų: Giedrė. Ypatingos žymės – nenusakomas ištvermingumas.

Metraštininkas: Justinas. Ypatingos žymės – sugeba apibambėti viską, kas tik pasipainioja po akimis.

O viskas prasidėjo taip:

Lėtai bėgo 1999 metų vasara. Netikėtai į mano pašto dėžutę įkrito laiškas, kuriame kaip ir buvo pasiūlymas prisijungti prie keliautojų į Kamčiatką. Kodėl gi neprisijungus (kas man, jaunam ir durnam?). Iš esmės grupės formavimu užsiėmė Šimas ir jau po pirmo susitikimo VU turistų klube beveik buvo aiški grupės sudėtis, nors dydis dar galėjo pasikeisti vienu – dviem žmonėmis. Džiaugiausi, kad daugiau kaip pusę pažįstu, galvojau, jog su likusiais turėčiau irgi nesunkiai rasti bendrą kalbą… Nemanau, jog daug kam bus įdomu, jeigu rašyčiau apie tą ilgą rengimosi žygiui procedūrą: maisto pirkimą, rūbų siuvimą, inventoriaus ieškojimą ir t.t. (visa tai rasite kada nors būsiančiame oficialiame aprašyme) tad iš karto pereinu prie žygio.

Startavome šiltą liepos 20. Kaip visada iš Vilniaus geležinkelio stoties. Palydėti atėjo Sapnas ir (pamiršau) įdavė porą siurprizų, iš kurių vienas buvo indelis ikros… Teisingas sprendimas – važiuojame į ikros žemę ir vežamės ikros. Traukinyje sutikome Vaidą iš Kalnų sporto centro, seną turistą ir šiaip labai šaunų tipą, tad kelionė iki Maskvos buvo maloni. Susipažinau ir su likusiu nematytu grupės trejetuku – Giedre, Gintaru, Evaldu. Gintaras kažką velniškai primena, bet nors tu užmušk nepamenu ką… Bet kuriuo atveju, didelės simpatijos atrodo vieni kitiems nepajaučiam. Bet žinote, simpatijos gi labai apgaulingas dalykas. Į Maskvą atvykstame gan anksti ryte, lėktuvas bus apie 15 val., tad iki tol rengiamės pasirūpinti trūkstamu inventoriumi ir grįžimo bilietais. Įvairiomis transporto priemonėmis keliaujame iki Šeremetjevo vienas, kur pirmiausia rūpinamės kuprinių svorio sumažinimu, nes leistinas bagažas – 30 kg, o mūsiškės sveria 33 – 37 kg. (beveik visą maistą tempiamės iš Lietuvos). Nei vieno bagažas neužkliūna, mažų buteliukų turinio (kur slepiasi gryniausia dezinfekcinė medžiaga arba jos ruginis atitikmuo) security tarnyba nepatikrina – visiems pasidaro ramiau, laukiame lėktuvo. Prisiklausius kalbų apie varganą Aerofloto būklę nėra labai ramu, bet kai pamatau lėktuvą, kuriuo skrisim, kažkaip aprimstu – IL 62M atrodo ir moderniai, ir dailiai, ir saugiai. O kojoms vietoms net daugiau nei Boeinguose, sėdynės patogios, tik triukšmo gal daugoka. Žalio sertifikato negautų… Kelionė trunka 8 su viršum valandas, daugiausia skrendame virš debesų, tad dairytis nelabai yra į ką – nebent į bendrakelionius ir knygą. Tiesa, ir debesyse būna šis tas įdomaus – pvz., tamsos juosta arba ciklonas. Duoda maistą, pavadintą vakariene, prieš atskrendant pasisveikina “Labas rytas” ir duoda pusryčių, kurie iš esmės nesiskiria nuo vakarienės. Skrydžio metu vadai nesnaudžia – mezga visokias naudingas pažintis: ištardomas vulkanologas, dirbantis Kamčiatkoje, ilgai pliurpiama su austrų mokslininku ir kt., braižomi žemėlapiai, tikslinamas maršrutas. Pagaliau pranešama, jog tupiame. Prilimpame prie iliuminatorių – vajetau, kaip gražu! Snieguotos viršūnės, švelnia žaluma padengti kalneliai, net lėktuvų angarai, ir tie apdengti velėna. Aušta graži giedra diena, +10 šilumos. O juk skrendame nusiteikę lietums ir kitoms blogybėms. Oro uostas, kuriame nusileidome yra ne Petropavlovske – Kamčiatske (PK), o Elizove, nedideliame miestuke. Oro uostas yra ir civilis, ir karinis kartu. Neužmirštamą įspūdį palieka bagažo išdavimo terminalas, kuris labiau panašus į daržinę su konvejeriu. Dar belaukiant bagažo susidraugaujam su vairuotoju, tykančiu klientų. Jis pasiūlo mums visai neprastas kainas ir šiaip atrodo mielas ir patikimas žmogietis. Žinodami, jog transporto vis tiek reikės, stengiamės išsiaiškinti kiek galima daugiau – nes pasiekusios žinios kol kas labai skurdžios: visur reikia Uralo ar visureigio. Pasirodo, situacija nėra tokia bloga – per pastaruosius metus keliai jau aptvarkyti tiek, kad iki kai kurių mums svarbių taškų galime nusigauti ir mikroautobusu. Atgavę savo kuprines, sušokame į Sašos mikriuką ir išvykstame. Taigi pirmieji Kamčiatkos peizažai – pro stiklą. Augmenija pirmiausia pritrenkia vešlumu – žaluma sodri sodri, lapai didžiuliai. Tačiau grožėtis laiko daug nėra – mat laukia aibė biurokratinių formalumų: Rusija yra Rusija… Pasirodo, jog turime ne tik registruotis, bet ir ieškoti įvairių leidimų iš FSB (Federal’naja Služba Bezopasnosty), kad leistų į vieną ar kitą regioną. Tai surija daug laiko, o vadams – itin daug nervų. Šalia leidimų tenka pakloti nemažai pinigo (20 usd žmogui) ir Kamčiatkos turistinei firmai, kuri “imasi už mus atsakomybės”, nors mes to visai neprašome… Pasirodo, kitaip negalima. Negana to, taikosi mums pripiršti gidą, kuriam vėlgi tektų mokėti 20-30 usd kasdien. Kažkokia iškreipta kapitalizmo forma tiesiog… PK mus apgyvendina aptriušusioje vaikų turizmo bazėje už juokingą kainą – 4 Lt už parą. Pasikeitus laiko juostai galvoje visiška sumaištis. Išėjęs pasidairyti po PK parsinešu butelaitį vietinio alaus – galvoju, pasidalinsiu su chebra. Deja, pamatau, kad jie visi jau išlūžę. Prisijungiu. Miegas užtrunka nuo 16 val. vakaro iki kito gan vėlyvo ryto. Ryte per pusryčius sužinome, jog vadams vis dėlto pavyko pramušti biurokratinius barjerus ir galime iškeliauti. Prieš tai dar paklausome vieno labai “kieto” vietinio gido, vedlio ar kaip jį bepavadinti – tikėdamasis, jog mes aptekę pinigais jis mums siūlo viską: geizerių slėnį, koriakų koncertus, elnių ganyklas ir t.t. Deja, mes pasitenkiname tik dviem primusų balionėliais. Nusprendžiame, jog kelionė susidės iš dviejų etapų: pirmiausia keliausime į Didžiųjų ugnikalnių regioną, po to aplankysime pietinę Kamčiatką. Kadangi maisto atsargos visam žygiui, dalį jų nusprendžiame palikti čia (taip vadinamoji “zabroskė”). Negaišuodami pajudame link Kozyrevsko (apie 600 km).

Iki Kozyrevsko – o Kozyrevskas mums reikalingas tam, kad galėtume priartėti iki didžiųjų ugnikalnių rajono (gerai skamba, ane?) galima nusigauti normaliu keliu (t.y. normaliu vieškeliu). Mikriukas HYUNDAI (ir kam ten hyundajai nepatiko, a?) skuodžia kaip padegta uodega, dairomės pro langus, bet kada galva palubėje nelabai ką pamatysi. Staiga priešais atlekia karinis džipas (hmm… ar gazikas džipas?) ir tik blykst ilgomis lempomis. Saša sustoja – išlipa du kareiviai. Hmm… galvojam – štai ir KGB apsireiškė, tuoj tikrins ką jis veža. Alia kur tau – sigarety est’? Paslaugiai ištiestas pakelis, rankos paspaudimas – ir visi į priešingas puses. Kiek pavažiavus sustojama prie kelių kioskelių ir krūvos bobučių. Atsidaro mikriuko durys ir pasigirsta choras vienas už kitą skardesnių, perklykiančių balsų: BULOČKY S KARTOŠKOJ, TVOROGOM, KAPUSTOJ! BELIAŠY S MIASOM! Juokdamiesi skubame ragauti (hmm… nelikau sužavėtas, jei atvirai), taip pat nusiaubiame kioskus. Viena iš populiariausių prekių – žinoma alus ir limonadas, kurio pavadinimą jūs daug kas dar atsimenate, bet skonį pamiršote – ogi “Tarchūnas”! Linksmiausia, jog tik atvažiuoja naujas autobusiukas, bobutės vėl klykia viena per kitą. Na, tiesiog puiki reklamos žodžio genezė. Vadai sušneka dar su vienu vedliu, matyt, kažkur sutiktu, kuris stebisi, kodėl gi mes tiek pykstame dėl tų įvairių registravimų, ir aiškina – nu juk man Lietuvoje irgi leidimų reiktų ir netiki, kai tvirtiname, kad nereiktų jokių leidimų… Iki Kozyrevsko kelio nemažai – 600 km, t.y. geros 8 val. kelio. Jau temstant atvykstame. Mus pasitinka didžiulės balos, išmalti keliai, vienaaukščiai mediniai namiūkščiai, gatvėmis slankiojančios karvės. Be didelių bėdų susirandame žmogietį, pavarde Petrenko – vietinės mokyklos fizruką, klubo vadovą lyg ir. Jis labai draugiškai mus nusigabena į mokyklą ir apgyvendina fizinio salėje (ech, gimnastinių čiužinėlių minkštuma…). Susitariame, jog rytoj už 100 žalių būsime nuvežti iki Tolbačiko vulkano prieigų. Pinigų paprašoma iš karto (benzinui). Vadai duoda, o paskui vaikšto skaudančiomis galvomis – o jeigu pragers??? Kozyrevske susiduriame su liūdna realybe, apie kurią papasakoja Petrenkos žmona: elektra tik dvi dienas per savaitę šešioms valandoms, karšto vandens nėra, atlyginimai juokingi. Mane labai nustebina neapykanta privatininkams, kurie, šlykštynės, turi dyzelinius generatorius ir elektrą, lupa devintą kailį nuo vargšų kaimiečių, sužinau, kad po paskutinio sumažinimo studento stipendija yra 200 rub (6 rub – 1 Lt), o kainos čia gi beveik kaip Lietuvoje (ar net nelabai žymiai, bet didesnės). Oras kol kas gero nežada – lynoja, apsiniaukę, t.y. maždaug toks, kokio tikimės. Gimnastikos salė, be abejo, labai tinka kvailiojimams – kas gimnastinius lankus suka, kas virvėm laipo, kas pirmą kartą į žiedus įsikabina, o kas su dūdele draugams galvas kvaršina, o gretimais dar ir didžiulė stalo teniso patalpa, tik vat temsta.

Ryte mašina buvo žadėta apie 6 val. ryto. O jos kai nėra taip nėra. Spėliojame – zapoj ar ne zapoj? Tačiau šviesoje taip gerai “kalasi” tenisas, kad vos ne turnyras… Apie laimėtoją kukliai patylėsiu… Apie vienuoliktą valandą, pamatome, jog prie mūsų prieglaudos vietos artėja GAZ66 (na, toks galingas sunkvežimiukas dengtu kėbulu). Avral! Podjom! Strojitsia! Kuprinės skrenda į kėbulą, Petrenko (Ačiū Dievui!) įgrūda kelis gimnastikos čiužinius – netrukus pajuntame jų komfortą, kai pradedame skraidyti nuo grindų iki lubų ir atgal. Pajudame. Kol kas lynoja, bet neįkyriai. Nusimato apie 60 km kelio per taigą, taip pat reikia kirsti upę Suchaja, kuri bene daugiausia kelia problemų… Deja, su benzinu vežėjams nepasisekė – variklis spjaudo, stringa, per visą kelią keletą sykių valomas ir tvarkomas karbiuratorius, dar biesai žino kokios procedūros vykdomos. Netrunka apsireikšti ir zyziantys padarai – lenda pro tentą, taikosi įkąsti, pirmosios medžioklės… Kėlimasis per upę gan savotiškas – kas laiko kuprines, kad pastarosios neišlėktų už borto, kas persisvėręs bando nufotografuoti sraunumą, kas keikiasi, jog kažkieno batai atsidūrė ant jo striukės ir pan… Principu aukštyn – žemyn – į šoną – pirmyn ir t.t. persiritame į kitą pusę. Kadangi variklis tikrai nusiteikęs veikti tarsi sviestu pateptas (šito recepto patariu nenaudoti!), sustojimų metu ragaujame Kamčiatkos vynuoges – uogeles žymala, randama vaivorus – milžinus, kraunamės malkas. Po kelių valandų kelio, prasidėjus kilimui aukštyn, atsiduriame keistų vaizdų apsuptyje – kur tik užmatysi driekiasi pilka žemė, iš jos kyšo mediniai balti strampai. Nesunkiai suvokiame, jog tai vulkaniniu šlaku užpiltas miškas. Kai kur matosi nedidelių, apversto piltuvo formos kalvų konusai – vaizdas ir įspūdingas, ir šiek tiek klaikus. Pradeda darbą fotoaparatai. Kad mašinai būtų lengviau kartkartėmis pabėgėjame iš paskos, tai taip pat ir būdas susišildyti, nes vėjūkštis, sumišęs su lengvu lietumi – pobjauris. Per vargus ir negalias dar pakylame ir sustojame prie kažkokių barakų… Pasirodo – tai mėnuleigių bandytojų bazė. O aplink diekiasi Južnij Tolbačinskyj Proryv – vulkaninė dykuma, nusėta didesniais ir mažesniais, šviežutėliais naujutėliais (kelių dešimčių metų senumo) ugnikalniukais. Kol kas viskas taip netikėta ir nauja, kad smegenys atsisako vertinti vaizdą, o tik dirba kaip fotoplokštelė – mat kur bepasuksi galva, vis kažkas kita…

Deja, mėnuleigių bandytojų bazės, kuri kažkada turbūt buvo prašmatni (pirtis, ledainė, keli aukštai ir t.t.), dabartinė būklė apgailėtina: į vidų prinešta šlako, langai išdužę, viskas aplink tik švilpia, kaukia. Kuo tik įmanoma kamšome langus, klijuojame lipnia juosta. Viduje randame buržuikę, kuri, nors ir kiaura visuose įmanomuose galuose, pasirodo, dar gali ir šiek tiek šildyti patalpą, tiesa, teks įprasti gyventi dūmuose. Kol kas Tolbačiko ugnikalnių beveik nesimato, tik kartais iš debesų išlenda aštriojo viršūnė. Jau pavakarėjant išeiname į nedidelį radialinį žygelį – vietiniai kalba, jog kažkurioje iš tų aplink išsibarsčiusių sopkių (Sopkomis yra vadinami visi kalnai ir kalvos) dar yra šiek tiek gyvybės – šiltų akmenų, garų ir t.t. Deja, susigaudyti visiškai naujoje vietovėje, net ir turint tokį technikos stebuklą kaip GPS nėra lengva… Įlipame į kažkokią sopkutę, pamatome, kaip atrodo krateris, po to dar į vieną ir dairomės, dairomės, dairomės. O dairytis yra tikrai į ką – vos ne kiekvienas tas kalnelis yra skirtingas: vienas juodas, kitas rausvas, trečias rusvas. Spalvos persipina, susilieja, tačiau tiesiog jaučiasi, jog vaikštai degėsiais – viskas tiesiog alsuoja šviežumu ir negyvumu. Kol kas augmenijos dar tik pačios užuomazgos – kelios samanėlės, keisti gėlių žiedeliai. Be to, augmenija išsiliejusi keistomis juostomis, kurios kertasi ir sudaro beveik taisyklingas geometrines figūras. Vaikščioti čia nėra labai patogu – kojos smenga į šlaką, be to, stiprus vėjas neša dulkes į veidą. Iš karto už dykumos, kaip pamatome pro žiūronus, prasideda baltas miškas – didžiuliai nudegusių medžių masyvai. Šiurpokas vaizdelis… Pagal aprašymus, 1975 m. šitoje vietoje iš pradžių žemė prasmego (todėl ir pavadinimas “proryv”), o paskui tarsi spuogai ėmė dygti vulkaniukai. Na, web’e anksčiau ar vėliau atsiras nuotraukos, sunku labai nupasakoti. Pakankamai nusivarę nuo kojų (hmm… gal neteisingai kalbu daugiskaita?) grįžtame į bazę. O vėjas nerimsta, kas turi pūkuotes – iš jų nelenda, kas neturi – sluoksniuojasi kuo šilčiau…

Kitą rytą, nors debesys vis dar dengia Tolbačiką, vis dėlto iškeliaujame jo ieškoti. Prisiminus vakarykštę orientavimosi nesėkmę, didelių vilčių nepuoselėju. Paskutines viltis rasti palaidoja ir atslinkusi žopa, kuri praryje net menkus orientyrus. Tiesa, visai neprastai pasibastome po vadinamuosius bombų laukus, kur ugnikalnis prispjaudęs keistų, daugiausia bombos formos keistų uolienų darinių – iš viršaus juoda, o viduje kažkas ruda (bet nesmirda, nebijokit). Prie bombų laukų yra ir lavos laukai, kur lava sustingusi keisčiausiomis figūromis – teko net matyti kažką panašaus į altorių su kryžiumi. Lava, skirtingai nuo šlako, yra kieta kaip titnagas. Bet visa tai bus nuotraukose. Man ypatingą įspūdį palieka vienas kalnelis, kurį pats pavadinu “Juodąja sopke” – didžiulis juodo šlako kalnas, su keista apvalia nuošliauža. Bežvelgiant į šį kalną ateina mintis, kur reiktų filmuoti Mordorą, kai bus statomas “Žiedų valdovas” – tik čia. O šita sopkė galėtų laisvai būti Orodruinas. Taigi… Apie tai, kur yra Tolbačikas galime tik spėlioti – GPSas rodo kilometrus, bet lipti į kalną esant žopai neverta – vis tiek gi nieko nematysi. Šturmas atidedamas geresniems laikams. O geresni laikai ateina netrukus – jau kitŕ dienŕ.

Dar iš vakaro pradėjo sklaidytis debesys ir visu grožiu atsidengė abu ugnikalniai (kadangi tai vyko man grojant dūdele, spėju, jog tai ir buvo pagrindinė debesų išsisklaidymo priežastis). Gražūs tie Tolbačikai – aštrusis iš tiesų sminga dangun kaip aštrus konusas, viršūnė padengta sniegais, o šalia glaudžiasi mažesnis plokščias kalniūkštis – tas pats, kurio išsiveržimas visą tą proryvą padarė. Bet vėlgi čia reikia nuotraukų. Kitą rytą nuo bazės jau išeiname su kupromis, nes grįžti nebeplanuojame. Kaip bebūtų keista, bet nors ir su sunkia kuprine, einasi normaliai (tikėjausi tikrai blogesnio). Nuėję apie 1,5 km kuprines apvelkame maišais, sustatome į krūvą ir genami gero oro ir neblogos nuotaikos šturmuojame Ploskyj Tolbačik. Taip sakant, mes jį per prievartą… Sniegas prasideda labai žemai. Skubame, nes neaišku, kada vėl papulsime į žopą. Lipimas nėra sudėtingas, bet nėra labai lengvas (bent jau man). Taikome į patį žemiausią kraterio tašką ir, kaip bebūtų keista, tai pavyksta. Tik vat visai netoli viršūnės man pareina kalnų liga (prieš tai ji truputį stukteli Giedrei) – kiekvienas žingsnis pradeda reikalauti siaubingų pastangų, išvargsti momentaliai, tik sniegą riju tarsi beprotis. Bet pagaliau viršūnė (t.y. kraterio kraštas). O krateriukas nieko sau – nors rašo, kad turi būti 150 m gylio, bet dėl ledo matyt matosi tik kokia 50 m, skersmuo apie 350 m. Virš kraterio susiformavę sniego parapetai, tad Longas tuoj pat uždraudžia bet kokius artimus landžiojimus – kad nebūtų žopslėjaus žemyn. Kita vertus – mes pačiame žemiausiame taške, o truputėlį į šoną dunksi tokia patraukli uola (aukščiausias taškas turėtų būti 3085 m, bet nežinia, kuris jisai)… Energijos nepritrūksta Jurgai ir De Gamai. Aš, nors ir sėdžiu leisgyvokas, bet kai pamatau, kad kai kas dar lipa, suputoja savimeilė ir nusprendžiu sekti iš paskos. Tačiau lipimas pasibaigia, radus ramią užuovėją, kur dar ir saulutė kaitina… Tad aukščiausiai užlipa Jurga ir De Gama, o mes draugiškai laukiame apačioje. Nusileidimas būna greitas ir nesunkus, saulės šviesoje Juodoji Sopkė mane nuvilia – nė velnio ji nėra taip visiškai juoda, kaip atrodė vakar – matosi augmenijos ir samanų juostos… Vėl per bombų, lavos laukus, griovas, šlaką grįžtame prie savo kuprinių. Ten krentame ant žemės… Jokių ėjimų toliau – statome palapines, laukiame vakarienės. O vakarienė ne bet kokia – su siurprizu. Mat lygiai treji metai nuo Šimų sutuoktuvių – tad geriame likeriuką, valgom tofliukus ir žvelgiame į vėl debesais apsikiūtojusį Tolbačiką. Rytoj laukia ilgas kelias…

Naują dalį pradėsime nuo žodžio, sukėlusio didelį susidomėjimą. Taigi “žopa” turistų žargone reiškia ne tik sėdimąją, bet ir rūką kalnuose. Paprastai tokio rūko priežastis yra debesis. O debesai būna gan apvalūs. Va todėl ir žopa 😉

Dabar mūsų tikslas – pro keletą perėjų (Toludo, Tolbačiko ir Bezimiano) priartėti prie Kliučių vulkanų grupės (t.y. įlisti į didžiųjų ugnikalnių rajono gilumą). Be to, šnekama apie kažkokią dar vieną trobelę, kurioje galėtume apsistoti. Kol kas nesimato nieko panašaus į malkas, o primuso atsargos minimalios. Tolstant nuo proryvo keičiasi ir kraštovaizdis – atsiranda pievos, gėlės, mažyčiai krūmeliai, pievose atsiranda… spėkite kas? žinoma, uodai. Diena šiltėja, reikia plonintis, mesti šonan striukes. Kol kas uodai palieka keistoką įspūdį – tai nėra lietuviškas uodas, kuris nusitaiko ant pliko odos lopinėlio būtinai, ne, šitie tupia visur ir bando sukišti savo snapus į dorą lietuvišką kraują… Išbandome įvairias smarves – Bibanus, Autanus ir dar velnias žino ką. Rezultatai ne baisiai džiuginantys – mat prakaitas plauna chemiją ir ji ilgai nelaiko. Tačiau padarome atradimus, kad apipurškus panamą, uodai beveik nesikėsina į veidą, be to, ant drabužių smarvės laikosi ilgiau. Netrukus kelią ima sunkinti pastoviai pasitaikančios plačios akmenuotos griovos (matyt, jomis tekėjo karšto vandens srautai per išsiveržimus), kai kur griovose yra upeliai, tad bent jau nemirštame iš troškulio. Kažkada turime įlipti į pirmąją perėją – Toludo, bet aukštėjimas yra toks nepastebimas, kad, Longo žodžiais, iki perėjos vis lieka apie vieną BBŽ. (Paaiškinimas: BBŽ – matavimo vienetas, reiškiantis nuotolį, kryptį, svorį, aukštį ir kt., SI sistemoje kol kas nevartojamas). Toludo perėją taip ir praeiname jos nepastebėję – bet dangus ima niauktis ir po skanių pietų upelio pakrantėje ateina laikas lietskraisčių krikštui. Mane lietus tiesiog atgaivina (vis dėlto pirma normalaus žygio su pilnu svoriu diena. Įdomumo dėlei, kuprinės svėrė apie 24 kg vyrų ir 19 kg panų) – eiti darosi net linksma, nors tie didžiuliai ir platūs akmenynai nesibaigia. Sutinkame pirmą vietinį – lapę, kuri per daug mūsų nesibaido, pamatome pirmąsias meškučių pėdas. Stojame gan anksti – 18:30, Giedrei protestuojant Longas pažada primesti merginoms svorio, jeigu jau tokios eiklios. Na, man nuovargio užteko, Longui panašu irgi, kitiems atrodo ne, nors labai didelių ginčų nekilo. Sustojus jau patiriame kažką panašesnio į uodų antplūdį, Ramunė net pirmą kartą išbando bitininko tinklelį. Taupydami primuso kurą, bandome ieškoti degių medžiagų. Savo laimei randame, jog tų mažyčių krūmelių (rododendrų?) šakelės dega visai neprastai, nors kol kas atrodo, jog De Gama laužą šikniuku tiesiog prievartauja. Užmiegame jau visai neblogai matydami taikinius – Bezimiano, Kamen ir Kliučevskaja vulkanus. Đone sniego padengta Ovalnaja Zimina. Graţu, kŕ besakyti…

Ryte – detektyvas! Dingo upė, kurios tekėjo net kelios atšakos. Tačiau kaip reikiant paieškojus tarp akmenų į radinių biurą kreiptis netenka – vandens atsiranda. Išlindusi saulė leidžia šiek tiek apdžiovinti sudrėkusius batus ir kojines, atrodo, kad apsipūsliavo ir daugelio kojos – bėginėja su pleistrais. Vėl startas. Nežinau kaip kitiems, bet man pirmasis ėjimo pusvalandis yra visai kitoks – kuprinė dar neslegia pečių, nesunku dairytis aplinkui, ne pumpuoti įsmeigus akis į priekyje einančio kojas… O dairytis yra į ką – kylant į Tolbačiko perėją kertame daug gražių upeliukų, lipame sniegynais, šlaiteliais, stabtelime prie tirpsmo ežeriuko lavos lauke, iš kurio itin gerai matosi Ovalnaja Zymina sniegynai. Susigalvoju sau naujas pareigas – pasisiūlau paskiriamas atsakingu už laiką, kad jeigu sunkus ėjimas einame 30 min. be poilsio, o jeigu lengvesnis – 40 ar 45. Tolbačiko perėja gerokai ryškesnė – repečkojamės 40 min galutiniu aukštėjimu, ir atsiveria dar vienas gražus vaizdas, šiek tiek panašus į Tolbačiko proryvą, tiktai jame daug daugiau chaoso ir, išskyrus Krater Jupiter, tokių aiškios formos sopkių. Į Krater Jupiter, nors atrodo ir gražiai, nusprendžiame laiko taupymo dėlei nelipti, o bėgti link Bezimianyj perėjos. Ant Tolbačiko perėjos randame civilizacijos pėdsakų – stiklainį. Prarijam porą šokoladų, ant vieno popieriuko surašome šį bei tą apie save ir įgrūdame į turą. Toliau gan status kokio 100 m. nusileidimas. Nebaisu, bet kaulus pabarstyti tikimybė ne tokia jau maža. Nusileidžiame į milžinišką slėnį, po kaire paliekam Krater Jupiter, o dešinėje riogso milžiniška kažkokios uolienos (lavos?) siena, byranti gabalais. Viena iš slėnio dalių itin keista – lavos gabalai susimaišę su šlaku, begalė mažų kalniukų, griovelių, plyšių, skylių. Praėjus šį gabaliuką supratau, kodėl iki kelionės matytose Tolbačiko nuotraukose jis atrodė kitaip, nei matėm mes – pasirodo, fotografuota iš šitos pusės, o ne nuo Proryvo. Sustojame gretimais keistos aikštelės, kurią iš pradžių palaikome sraigtasparnio tūpimo vieta, bet paskui pasirodo, jog prie šitos keistos uolos, skylančios beveik taisyklingomis stačiakampių gretasienių plytomis, yra tradicija sudėlioti žinias apie savo buvimą. Randame ir Tula, ir Paris, ir Riga atrodo… Lietuviai (tame tarpe ir mes) santūresni – eina tyliai, pėdsakų nepalieka. Kadangi iki Bezimianyj perėjos visai netoli, o pro ją reikės ir grįžti, pietaudami taip pat ir padarome sandėlį – atidedame nereikalingus daiktus ir maistą, Kliuči apylinkėse ruošiamės prabūti apie penkias dienas, tiek ir pasiimam visko. Sandėlio darymas sukelia daug triukšmo, kažkas pasiūlo iš tų taisyklingų akmenų išdėlioti užrašą su rodykle “SKLAD ‘99”, kaip kad kiti dėliojo MOSKVA’90 ir t.t. Tačiau Longas dirba nusiteikęs labai rimtai. Į skylę akmenyse daiktai sugrūdami, apkraunami, kad nei meška, nei žmogus neįtartų, nors dėl visa ko paliekame raštelį apie tai, kieno čia daiktai, kada išėjome ir kada grįšime. O gal tai bus paskutinės žinios apie mus? Juk einame prie aktyvių ugnikalnių…

Kadangi vakar žadėtosios trobelės nerasta, bandysime tai padaryti šiandien – ataskaitos ir aprašymai mini, jog ji turėtų būti netrukus už perėjos. Pakilimas į perėją neaukštas – užlipame nesustoję, bet kaip gi be šokolado viršuje. GPSo ir žemėlapių duomenys dėl aukščio ne visai sutampa, bet Longas paaiškina, jog tai dėl to, kad GPSui įklijuotos paklaidos, be kurių jis galėtų tapti teroristams per daug geru navigaciniu prietaisu. Už perėjos atlikus žvalgybą trobelė visgi randama – tad išdžiūvusios upės vaga ir pievomis skubame prie jos. Nuo akmens ant akmens metodu kertame nedidelę upelę. Iš visos grupės į upelę koją vos ne iki šakumos kyšteli tik vienas – spėkite, kas? Atspėjote. Dėkui Dievui, kad bent kojos nesusidaužiau, nors stuktelėjau gerokai. Likusį atstumą iki trobelės nulekiu. Tada prasideda budinčiojo kasdienybė – malkų skaldymas (che, su plaktuku ir sulūžusia kirvapente), ugnies kūrimas, košės virimas ir t.t. Trobelė ši, beje, irgi apgyventa vietinių – tik šįsyk tai švilpikai, kurių kvapas nėra labai malonus nosiai, bet išvėdinus iškęsti galima. Smūginė trejukė visgi renkasi palapinę vietoj pastogės, nors aplink pripėduota meškučių. Vakarienės metu gan smarkokai susiginčijama dėl tolimesnių planų ir žygiavimo būdo. Daugumos nuomonė – einame per mažai, stojame per dažnai, ilsimės per daug. Problema ir ką daryti toliau – aišku tik viena – lipsime į Bezimianyj, apie Kamen’ negali būti net kalbos (maršrutai A4 sunkumo), o į Kliuči irgi nelabai galim – neturim nei šalmų, nei ledkirčių, o kai kas net lazdų. Longo pasiūlymas pusdienį pailsėti sutinkamas labai priešiškai, nors iki Bezimianyj papėdės liko visiškai nedaug ir nueisime per kelias valandas. Tačiau sprendimas atidedamas kitam rytui. Kol neužslenka žopa, Bezimianas jau atrodo artimas ir gražus. Žopa irgi gan keista – paslinkusi žemyn gretimo kalno šlaitu sustoja ir kabo. Na ir tegu – dabar jau valgis yra daug įdomesnis dalykas.

Ryte ginčai atsinaujina visu smarkumu – tiktai naudos iš tos jokios – esame aplinkybių vergai. Galiausiai, urzgiant ir piktaujant, priimamas Longo pasiūlymas – išeiti vėlai, priartėti prie Bezimianyj, ten nakvoti ir ruoštis šturmui. Na, poilsis – tai poilsis. Kas švilpikus su fotoaparatais gaudo, kas verda vis naują arbatos puodą, kas kojas klijuoja, kas svorį skirsto… Po pietų pajudame – einame sparčiai per “karjerus” – didžiulius pilko vulkaninio smėlio laukus. Iš kur jie atsirado – ogi kai 1956 m. šis kalniukas driokstelėjo, sprogimas buvo toks, kad aukštis sumažėjo 200 m, o sprogimo medžiagos (taip pat ir tie 200 m aukščio) išsiskraidė 25-30 km atstumu ir padengė 500 km2 plotą. Spjaudalų tūris buvo maždaug 1 kubinis kilometras, o skridimo greitis – 300-500 m/sek. Na, jeigu labai sudomino – pasiskaitykite kur nors, bet dabar supratote, prie kokio monstro artėjome. O jis vis dar nemiega – rūksta, garuoja tarytum užmirštas arbatinukas. Taigi tuose vulkaninio smėlio laukuose mėtosi visokiausių akmenukų – kai kurie trobikės dydžio, kai kurie kaip pajūryje – į delną telpa. Deja, oras ima matomai bjurti. Mikliai palipame šiek tiek aukštyn ir prie vandens stojame. Užeina visiška žopa – drėgna, šlapia, bjauri. Budi smūginė trejukė. Ir budi smūgiškai. Servisas – fantastiškas: maistas į palapinę plius dar laipsningas siurprizas. Deja, nors vakarienė ir fantastiška, bet vakarojimas darosi pobjauris – stiprus vėjas taip lanksto palapinės karkasą, plevena tentą su tokiu garsu, jog rodos, kad guli viduryje akmenų griūties. Apie miegą tenka pamiršti – kas kartą ranka tenka prilaikyti karkasą, kad nesulūžtų. Ir taip per naktį. Ryte atsikeliu piktas kaip širšė – miegotos kelios valandos, bet pusryčiai šiek tiek pataiso nuotaiką. Vėjas nors ir išlikęs velniškai stiprus, bet užtat nuo Bezimiano nuginti debesys ir galima rimtai galvoti apie šturmą. Nors iki jo dar apie 5 km, bet atrodo, jog ranka pasieksim. Tas pats su Kamen’ ir Kliuči. Jau net plika akimi matyti, jog Bezimianas dūmija, Longas tarsteli “ar tik ne išsiveržimas prasideda?”, mat viena fumarolė (dūmų srovė) yra visiškai papėdėje. Bet gi lipti vis tiek reikia – tam ir atsigrūdome. Na, šiam lipimui paskirsime nemažai vietos, nes tai jau buvo ne bet kas…

Startuojame 8:50. Iki tos papėdinės fumarolės skutame apie 45 min. Sukišame nosis – iš po akmenų veržiasi stipri, karšta (rankos nenulaikytum) garo, kvepiančio (o gal dvokiančio?) siera srovė. Batams džiovinti kaip tik. Akmenukai aplink irgi karštoki – ne visada net atsiremti galima. Nusitaikome į dešinįjį kuluarą (griovą?). Lipame per birų smėlį ir akmenis. Nuo kuluaro šlaitų ritasi akmenukai – nėra labai jauku, iš kažkur atsiranda išprotėjęs kiškis, kuris velnias žino ką čia veikia (bet kiškio vaizdas mane nuramina bent jau dėl to, jog tikimybė drebėjimo ar išsiveržimo nėra didelė, jeigu gyvūnai laksto). 1956 m. katastrofos mastai čia matosi dar aiškiau – išmestų uolienų dydžiai tiesiog pritrenkia, o kai dar įsivaizduoji kuluaru bėgančią purvo upės srovę… Deja, geru oru džiaugtis ilgai netenka – kur buvus, kur nebuvus žopa vėl čia. Kol kas matomumas dar pakenčiamas, tačiau GPSas begaudo tik tris palydovus ir su orientacija kyla problemų. 11:35 įsirauname į šiltą fumaruotą vietelę, gan ilgai lipus stačiu smėlio ir birios pemzos šlaitu. Lipimas pemzos šlaitu varinėja šiurpelius – dedi koją – sminga, remiesi ranka – lūžta. Dar žiūri, kad neleistum ant chebros akmenų ir t.t. Nebelabai žinome, į kurią kalno vietą įsirovėme, bet, pastebėjus kad po dešine kuluaras vis dar tęsiasi, grįžtame į jį. Prasideda labai stipri pūga, tačiau kopti darosi lengviau, nes lipnus sniegas nebeleidžia taip lengvai ritinėtis akmenims, be to, nuo sniego viskas pašviesėja. Longas spėja, kad šis kelias link kraterio (žinokit, visgi neklydo!), o šone juoduojantis pemzos šlaitas greičiausiai naujasis konusas, po sprogimo iškilęs išdraskytame krateryje. Statumo beveik neliekame – bet einame atsargiai, nes po sniegu atrodo esama plyšių, kai Longas į vieną kyšteli koją, atsargumą dvigubiname. 13:30 atsiduriame ant senojo kraterio krašto. Toliau eiti pavojinga, nes nieko nesimato per pūgą. Darosi dar ir bjauriai šalta. Vienintelis klepšteliu nuotrauką ir bėgte žemyn. Per sniegą leidžiamės nesunkiai, renkamės kitą kelią – daugiau birių pemzos šlaitų nesinori. Stabtelime prie fumarolių salikės ir ten Longas ištraukia Sapno siurprizą – daug daug šokoladukų “veliuona” (?). Ak, koks tai malonumas. Prasisklaidžius debesiukams matome, kaip visas juodasis šlaitas pasidengęs dūmeliais – matyt garuoja nukritęs sniegas. 15:15 jau būname nusileidę iki apatinės fumarolės, mat čiuožti biriu kuluaro smėliuku beveik malonumas. 15:45 grįžtame į palapines. Taigi užtrukome nei daug nei mažai – beveik septynias valandas. Vėlgi, man kaip grupės “arbatinukui” šis lipimas buvo įspūdingas, kitiems kaip ir nelabai. Longas minėjo, kad jeigu tai būtų perėja, tai maždaug 1b sudėtingumo kategorija – viena iš žemiausių. Kita vertus – ar dažnai perėjose pasitaiko biri pemza, į kurią ir stoti, ir atsiremti yra nesaugu?

Dėl tolimesnių planų vėl nesutarimai: Longas siūlo grįžti nakvynei į namelį, aš pritariu visomis keturiomis, nes prisiminus vakarykščią naktį nėra teigiamo emocijų antplūdžio, smūginė trejukė siūlo pasilikti, nueiti prie tolumoje matomų sugriuvusių namelių malkų, pafotografuoti. Dauguma nubalsuoja už pasilikimą. Ką gi – imamės palapinės stiprinimo darbų: kraunama akmenų sienelė, tvirtinamas tentas. Netrunka ir naktis ateiti. Ech, matyt esu prastas turistas, jeigu per lietų ir vėją man labiau patinka būti už sienų, o ne už palapinės…

(įterpti Jurgos papildymą)

Naktis, kaip ir buvo galima tikėtis, tokia, kad vėl miegama 3-2 val. Tokiais atvejais ypač linksmai dėliojasi sapnai – paprastai būna labai kas nors netikėto, kai ant veidą prispaudžia tentas… Atsikėlus norėjau tik vieno – nešdintis iš šitos vėjų pagairės kaip galima toliau. Kaip tarta – taip ir padaryta. Apie 12 val. jau būname visai netoli suslikų, tpfu, t.y. vulkanologų namelio. Tenai pastebima humanoidinė gyvybė ir siunčiama delegacija. Kol delegacija vaikšto, daug kas sukrenta užuovėjoje ant samanėlių ir visai sėkmingai mėgina kompensuoti nakties nemiegą. Delegacija grįžta ir pasakoja, kad sutikta buvo abejingai, kad iki Kozyrevsko apie 70 km ir tai yra keturios dienos kelio (mes gi planuojame per dvi ir manome, kad 30 (t.y. vadas mano)), kad vandens taigoje turbūt nėra, kad apskritai jie atvažiavo BBŽ ką veikti ir t.t. Truputį po pirmos jau persiritam per Bezimiano perėją ir grįžtame prie sandėlio. Pasikrauname, labai sočiai papietaujame (mat atrandama, jog dėl “nusuktų” dienų Kliuči rajone taupyti nebereikia) ir išdžiūvusios upės dugnu tęsiame žygį. Iki spėjamos nakvynės vietos dar 11 km tiesiaja. Ėjimas upės dugnu man palieka ne pačius geriausius įspūdžius – koja klimsta į smėlį, atsispyrimas mažas, plius dar tas pats vėjas neša smėlį nuo priekį einančių į tave. Prisiminęs, kada Nidoje yra tekę mėnesiui atsimušti koją einant per smėlį, pradedu nerimauti. Vėliau pasirodys, jog ne veltui. Tempas didelis kol kelią pastoja nelabai plati, bet nuo akmens ant akmens neperšokama upė. Nusimato bridimas. Longas pakelia tiesiog ermidelį: skamba nurodymai bristi po tris, spėjimai, jog upė labai šalta, nebristi su poilsio batais ir t.t. Bepigu… O mano antrieji batai ramiai ilsisi PK, poilsio batai bridimui netinkami. Ką gi, brisiu su tais pačiais, Made in Saltoniškės. Greitai pasimato, kad bridimas visai nerimtas – nei upė šalta, nei akmenis neša. Mūsų trejukė (Ramunė, Longas, aš) brenda paskutinė. Longui įkėlus koją į upę velnias žino kas pasidaro, galima sakyti, jog Ramunė ir aš jį tiesiog tempiame. Po to kiekvienam, kuris bandė prasižioti apie tai, kaip be reikalo buvo keliame tiek erzelio dėl bridimo, Longas atsakinėjo labai piktai. Taip ir likau nesupratęs, kodėl ir kas kažkada buvo atsitikę, kad Longui taip nepatinka bristi. Kojų džiovinimas padaro meškos paslaugą – sustimpu gan smarkiai, bet sausų vilnonių gaila, tad kelias tik vienas – spausti kuo greičiau tolyn. Repečkojamės į kažkokį plokštikalnį. Iki hipotetinės nakvynės vietos likus 1,5 km randame tokią gražią vietelę, kad tiesiog nesustoti neįmanoma – nedidelis upeliūkštis ant samaningo šlaito, nuo kurio matosi ir abu Tolbačikai (Tolbačikus tai apėjome ratu galima sakyti per tas dienas), Didžioji Trejukė (Bezimianyj, Kamen, Kliuči). Tačiau nors labai gražu, man pareina sveikatėlė – iki nakvynės vietos vos nusivelku. Priežastys apmaudžiai aiškios – lipant į Bezimiano perėją patingėjau (tiksliau – nenorėjau sustoti) persirengti ir labai sukaitau, ant viršaus pertraukė vėjas, po bridimo su šlapiais batais turėjau būti tol, kol kiti keitėsi batus, ir, velniai griebtų, jaučiu, kad kažkas negerai darosi su kulnu ir achilu. Įsiprašau kad man iš budėjimo patikėtų ugnelę, mėginu džiovinti batus (jie pradeda byrėti gabaliukais, padas dar ir lydytis užsižiopsojus), stogas važiuoja kartu su dūmais. Zyzia mintys, jog man gana kelionės, ne visai pamatuotai pykstu ant kai kurių bendrakelionių – na, ne pati geriausia nuotaika. Atsigulu kaip galima anksčiau, kalu c vitaminą, aspiriną, spiritą. Tačiau ryte jėgos negrįžta – užkaitina saulė, sužvėrėja uodai, jaučiu, kad nieko gero nebus. Ryte pastebime, jog daug smarkiau rūksta tiek Bezimianyj, tiek Kliuči – juokais kažkas prisimena, jog artėja Rugpjūčio 11-oji. Velniškai nenoriu būti stabdžiu, bet jau pirmąjį sustojimą tenka bintuoti achilą. Tarsi norėdama sudaryti kompaniją sustreikuoja ir Ramunės koja, bet ji, žinoma, į visa tai žiūri daug ramiau (o gal ne toks ūmus, kas žino…). Nelabai sparčiai, bet leidžiamės – klampios samanos bjauriai nuteikinėja koją, stabdau chebrą kas pusvalandį, stengiuosi neužtempti ilsėjimųsi, bet ne kas… Po kelių pusvalandžių nuo paskutinių aukštumų, kurios pavadinamos “Išėja” jau pamatome Kozirevską. Anot GPS’o – iki jo tiesiaja 29 km. Prasideda gan žymus leidimasis – smūginė trejukė nuskuba, Longas dėl to stipriai susinervina, atsisėda vienoje dauboje, sėdi ir tyli. Man ne iki nervų – klibinkščiuoju ir galvoju, ką čia padarius, kad nenumirus ;). Bet gi geros širdies tie mano bendrakelioniai – kuprinę iškrausto iš esmės, atima maistus, palapinę (oi kaip gailėsiuosi ją atidavęs…). Giedrė pataria, jog geriausia bus jei tiesiog išgersiu analgino, nes dabar svorio nebėra, elastinis koją laiko. Ir iš tiesų – analginas ir svorio nuėmimas padaro savo – vėl galiu eiti laisvai. Įsirauname į taigos prieigas, mat turime susirasti kelią iki Kozyrevsko. Per skardžiukus ir samanėles išsimušame į keistą, gan neblogai išmintą taką, kuriuo neaišku kas vaikščioja – meškos ar žmonės. Dabar jau tenka traukti bitininkų tinkliukus beveik visiems – taigos uodai – tai ne priekalnių uodeliai – kanda kiaurai kelnes, atakuoja grupėmis veidus, kaklus… Tuo taku visai neblogai einasi. Pamatome upelį ir apsidžiaugiame – tuoj prisipilsim gertuves. Deja, išdžiūvę… Po kokios pusantros valandos “atsitrenkiame” į normalų dvivėžį kelią (normalų pagal vietinius standartus). Valio! GPS’as rodo, jog iki Kozyrevsko – 24 km. Raspliunut. Bet kol vadai aiškinasi, ar tikrai tas kelias, dauguma sukrenta į uogas – pievas vaivorų ir žymalų krūmynus. Nors kelias neveda tiesiai iki Kozyrevsko, bet vis tiek tai matyt tas, kurio ieškojome. Pradedame spartų ėjimą, vis pasigardindami uogomis ir pasikeikdami, jog vandens atsargos minimalios. Apie penktą pietaujame – sočiai, bet sausai. Pietų metu Longas nukeliauja iki netoliese esančios upės vagos (Šyrokaja), bet, kaip ir nujaučiate, ji tuščia. Troškulio šmėkla ima žvelgti į akis. Kadangi vandens nėra, priimamas sprendimas nubėgti iki Kozyrevsko. 18:15 GPS rodo, jog Kozyrevskas už niekingų 18 km. Pirmyn! Atsiskiriame – smūginė trejukė lekia pirmoji, Šimai juos vis prisiveja, De Gama su streikuojančiu skrandžiu bei Ramunė ir aš treti, ariergarde Longas, kuriam panašu ne kas su kojomis. Jam planas lėkti iki K. ne visai patinka, bet daugumos nuomonei garsiai prieštarauti nedrįsta. Be to, nėra kam prieštarauti – visi eina kiek tik gali. Tačiau kelias yra kelias – jis neina tiesiaja, o vis raivosi – tai į pietus, tai į šiaurę, tai į vakarus. Artėjimo tempas apmaudus – 2 km per valandą, o kartais net mažiau. Einama tikrai atkakliai – stojame kas 50 min., ilsimės maksimum 10 min., be to, per poilsį tampame aktyvių uodų atakų objektais, spėriai einant jie matyt nepaveja, nors be tinklelio eiti sudėtinga. Išsibarstymas pradeda kelti nerimą – smūginės trejukės nebepavejame (o pas juos mūsų trejukės palapinė), Longas kažkur stipriai atsilikęs (pasirodo, raudonuosius serbentus maumojo). DeGamos ligos suvartoja NZ net vandenį (NZ – neliečiama atsarga). Made in Saltoniškės batai pjauna visų jų savininkų kojas. Neatlaiko net santūrususis DeGama ir gamintojus pasiunčia pas motiną ir organus kitus. 11 val. iki Kozyrevsko likę 7 km. Temsta. Reikia stoti, bet šešiese turime vieną palapinę, spėjame, jog smūginė trejukė gal net nulėkė iki K., nors kiek iki jo iš tiesų nieko aiškaus – gali būti 8, gali būti 14. Krenta net ir Jurgos entuziazmas. Dangus baigia apsiniaukti. Nelabai yra ir kur palapinę pasistatyti – Šimus paliekame kartu su Longu, o patys traukiame dar truputį į priekį ieškoti palapinei vietos. Tamsa tirštėja. Galiausiai randame kaip ir šoninę keliuko atšaką, kur yra šiek tiek vietos. Stojam ir laukiam kitų. Aptarinėju ir morališkai nusiteikiu nakvynei lauke. O Ramunė pasirodo ne. Atėmusi (na, gal visgi išreikalavusi) iš manęs prožektorių ji nulekia per tamsią taigą su viltimi dar pamatyti smūginę trejukę, kuri gal irgi sustojo nakvoti. Vilties nedaug. Statome DeGamos ir Šimų palapinę, tvarkomės kuprines, ieškome plastmasinių maišų. Jeigu atvirai – vos velkuosi, o juk ėjau net be didžiumos svorio. GPS’as rodo, kad vien taiga nueita 26 km tiesiaja. Pridėkime dar 11 km. nuo nakvynės. Gauname gana įspūdingą 37 km atstumą tiesiaja, o realiai – apie 45-50 km. Yra kuo pasidžiaugti. Bet jėgų net džiaugtis rodos nelikę. Vandens irgi. Prabėga 20 min, o Ramunės dar nėra. Žinoma, taiga yra nepalyginamai mažiau pavojinga nei mums įprastos “civilizuotos” vietos, bet vis tiek neramu. Bet neužilgo tarp medžių sublyksi švieselė ir pranešimas: “o aš su palapine”. Ir ką tokiais atvejais belieka pasakyti? Ogi “statom greičiau!”. Pasirodo, smūginiai vis dėlto nepasidavė azartui ir sustojo bei uždegė lauželį ant kelio. Ryte pažadėjo kažkuris iki mūsų atlėkti. Vakarienės niekas nenori, bet DeGama išsitraukia savo siurprizą, o jis “šlapias” – braškių kompotas! Tyliam džiaugsmui nėra ribų… Sumaišome jas su samagonu ir makt braškę, užgeriam taigos “atsuktuvu”. Taip apsukam gal keturis ratus, jaučiamės devintame palaimos skliaute… Įprastinės uodų egzekucijos sulindus į jurtą ir saldus miegas, o lauke ne toks jau silpnutis lietus. Ryte atsikėlus pirmas mano darbas buvo surankioti lietaus vandenį. Nustačiau, jog plastmasiniai maišai, į kuriuos buvo sukrautos kuprinės, sukaupė daugiausiai. Gertuvė vėl pilna! Tad po simbolinių pusryčių – šokolado, džiovintų vaisių ir riešutų vėl į kelią. Kuprinę ne sukraunu, o sumetu, dėl visa ko prariju analginą, nors koja lyg ir nurimusi. Tiesa, prieš tai buvo atbėgo Evaldas. Sutarėm, kad jie skuba pirmieji ir K. derasi dėl mikrobusiaus ar kitokios transporto priemonės iki Esso – mūsų eldorado. Likus 7 km kelias tarsi tyčiodamasis jau eina tiesiai iki K., tad po valandos su trupučiu mes jau ant sankryžos su Kliuči keliu. Ten paliktas ženklas “LAUKITE”. Susėdame ant kuprinių – ir tuojau pastebime, kad čia kažkokia “uodynė!”. Evas su DeGama visgi klibinkščiuoja iki pat Kozyrevsko. Mes gi tikimės, jog transportas tuoj bus…

Views All Time
Views All Time
3282
Views Today
Views Today
1
0 0