Putoranai yra milžiniškas vulkaninės kilmės plokštikalnis Šiaurės Sibire, Taimyro pusiasalio pietinėje dalyje (maždaug 69°N, 90°E). Tai tikras pasaulio pakraštys – beribė niekada žmonių negyventa teritorija, plytinti toli už poliarinio rato. Evenkiškai „Putorana” reiškia „ežerai, apsupti kalnų”. Iš tiesų, tai nuostabių kanjonų, krioklių ir fiordus primenančių ežerų šalis. Vidury plokštikalnio įsteigtas 110 tūkst. kv. km ploto (kaip dvi Lietuvos!) draustinis.

Neįtikėtina, bet pirmieji keliautojai į Putoranus užklydo tik 1905 metais. Čia ir dabar lankomasi retai, ypač žiemą. Nuo 1996 metų juose pabuvojo tik dvi slidininkų grupės. Šią žiemą Putoranų ramybę sudrumstė dar dvi komandos iš Lietuvos. Mūsų grupės nariai – patyrę keliautojai, ne kartą dalyvavę sudėtingiausiuose žiemos žygiuose. Branduolį sudarė Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuviai Rytis Kubilius (Qubas, grupės vadovas), Laimis Jašinskas, Robertas Kananavičius (Sapnas), Arūnas Ūsaitis, Vytenis Umbrasas, Lina Pilkauskaitė, Mingailė Avulytė-Marcinkėnienė, Algis Kuras, taip pat mūsų seni bičiuliai Artūras Sinius ir Marius Jarutis.

Apsilankyti Putoranuose svajojome daugelį metų. Dėl atšiauraus klimato, didelio nuotolio nuo gyvenviečių bei daugybės gamtinių kliūčių šis rajonas yra tinkamas sudėtingiausiems sportiniams žygiams. Tačiau pasirinkimą nulėmė unikali plokštikalnio gamta, kurią visi norėjom pamatyti. Be to, tarp mūsų buvo du patyrę fotografai (jų garbei į grupės inventorių teko įtraukti keliolika kilogramų profesionalios fototechnikos), ruošėmės surinkti kuo daugiau medžiagos apie šią krioklių karalystę žiemą. Kelionei pasirinkom balandžio mėnesį, nes tokiu metu jau būna atslūgę didieji šalčiai.

Lėktuvu atvykę į Norilską, apsistojome Putoranų draustinio užmiesčio bazėje. Padedami darbuotojų, užsisakėme sraigtasparnį. Dar parą teko palaukti skrydžiui tinkamo oro.

Ir štai pagaliau balandžio 2-oji. Giedra, nė vėjelio, -28°C. Pradedam žygį! Kuprines ant pečių, ir štai mes jau judam Norilkos upe Valioko oro uosto link. Kelias netolimas, tik 4 km. Dalį krovinio motorinėmis rogėmis paveža draustinio darbuotojai. Prie oro uosto mus pasitinka apsauga, paslaugiai palydi į pastatą ir… puola grasinti baudomis. Pasirodo, netyčia kirtome pakilimo taką. Lėktuvėliai čia maži – vien tik „kukuruznikai” su slidėmis, tad mes ir nesupratom, ką reiškia raudonos vėliavėlės vidury upės. „Velniai rautų, ko jums čia reikia?! Kai tik atvyksta lietuviai, tai būtinai į oro uostą lenda”, – plūdosi milicininkai. Pasirodo, prieš porą savaičių čia jau spėjo įkliūti du Valdelio Rapševičiaus grupės nariai, čiuožinėję po apylinkes. Baudos jie, atrodo, neišvengė. Mums pasisekė labiau: milicininkai atlyžo, kai sužinojo, kad atvykome į užsakomąjį reisą, už kurį grynais jau buvom pakloję 121 000 rublių. Ne tokie jau mes blogi…

„Prasideda keleivių, skrendančių prie Ajano ežero, bilietų registracija ir bagažo forminimas”, – nuskambėjo per garsiakalbius. Nenulaikėm juoko. Dar keletas formalumų, ir mes jau skrendam virš snieguotų kalnų. Gražumėlis! O dar kai pagalvoji, kad visą tą kelią reikės parčiuožti… Po valandos paliekam maisto užmetimą nebegyvenamoj draustinio užkardoj pietiniame Ajano ežero gale. Paskridę dar 35 km į šiaurę, 16 val. išsilaipinam ant ežero ledo. Belieka pamojuoti nutolstančiam „MI-8″. Pasiliekam vienui vieni visame draustinyje, už 220 km į rytus nuo Norilsko. Aplinkui tik saulės nutvieksti kalnai ir lopais užpustytas Ajano ežero ledas. Nesitveriam iš džiaugsmo savam kailyje: pagaliau mes Putoranuose!

Pajudam Duluk-Ikeno upeliu aukštyn. Vis dar į rytus, tolyn nuo namų. Gražus, nors ir negilus kanjonas, abu krantai – stačios vulkaninių uolų sienos su styrančiais akmeniniais „pirštais”. Jau už poros kilometrų mums kelią pastoja 5 metrų aukščio užšalęs krioklys. Negalim atsigėrėti jo žalsvu ledu, spindinčiu saulėje. Randam būdą apeiti jį uolomis, viršuje su visais daiktais atsiduriam greičiau negu per valandą. Viskas mums dar taip nauja, nematyta, ypač stebina galingos antledžių kupros. Vagoje daugybė akmenų, pasitaiko pavojingų sausledžių. Vos spėjęs pagalvoti apie jų pavojingumą, prasmegau į duobę ir sulaužiau slidę. Tiesiai po apkaustu! Kita slidė nuo smūgio išsilenkė į priešingą pusę. Ką gi, stojam. Remonto naktis prieš akis.

Kitas rytas vėjuotas, -20°C. Kylam toliau. Nepasakyčiau, kad labai žaviuosi savo sulopytom slidėm, bet vis tik jos čiuožia. O remontai nesibaigia, pradėjo byrėti Sapno savadarbiai apkaustai. Mus supę maumedžių retmiškiai baigėsi, judam plika dykyne. Pradeda pustyti. Persivertę per balną, atsiduriam Duluko kanjono terasoje. Kanjonas grandiozinis, apie 100 metrų gylio, bet oras toks šlykštus ir varginantis, o matomumas toks blogas, kad daug kas nė neprieina prie krašto pasižiūrėti. Beviltiškai ieškom geresnės užuovėjos pietums, o pavalgę maunam intaku aukštyn. Lipti sunku, veidus svilina ledinis pietų vėjas (Sibiro pokštai!). Persiverčiam per kalnagūbrį tik kitą rytą. Vėjas nurimsta, išlenda saulė. Po ilgo ir malonaus nusileidimo pasukam Nirakačio upe žemyn. Patenkam į smarkiai vingiuojantį pasakiško grožio kanjoną. Pakrantės uolos lyg iš trinkelių sukrautos, apie 60 metrų aukščio, šen bei ten kabo kriokliukų „užuolaidos”. Vagoje nesibaigia galingos visokių spalvų antledžių keteros. Sunku įsisąmoninti, kad esi čia ir kad visa tai dabar matai savo akimis – šį nuostabų slėnį, beveik niekada nelankomą žmonių.

Balandžio 5 d., kriokliadienis. Oras kurortinis, vos 8 laipsniai šalčio. Pirmoji pramoga mūsų laukia jau už 200 metrų nuo stovyklavietės. Marelis nubėga į žvalgybą. Grįžta – akys išpūstos, vos po akiniais telpa: „Ten ne krioklys, ten Niagara!!! 100 metrų! Nors ne, gal greičiau 50…” Iš tiesų, krioklys labai platus ir įspūdingas, bet tikrasis jo aukštis 20 metrų, neoficialus turistiškas pavadinimas „Kijevskij”. Randam racionaliausią būdą apeiti kliūtį – virve per pusantros valandos nusileidžiam nuo kur kas žemesnių dešiniojo šlaito uolų. O tada nieko neveikiam, tiesiog kurį laiką džiaugiamės šiuo sustingusiu gamtos stebuklu, apžiūrinėjam melsvas ledo kolonas ir nedidelę landą už jų.

Toliau judėjome šlapiais lūžinėjančiais antledžiais, mažai kam pavyko išsaugoti sausas kojas. Jau už puskilometrio mūsų laukė nauja kliūtis – nevisai užšalęs krioklys „Grotas”. Upė šioje vietoje visai siaura, suspausta stačių uolų, ledo srovė krinta iš 7 m aukščio į uolų „statinę”. Priešpriešais metro aukštyje kabo ledo terasa, krioklio vanduo toliau dingsta po ja. Vėl leidžiamės virve, šįkart pačiu kriokliu, nužiūrėję sausesnę vietą. Toliau čiuožiam ypatingai giliu kanjonu. Yra kur akis paganyti. Bet tuo pramogos nesibaigė, nes jau už poros kilometrų mūsų laukė kitas efektingas dviejų 21 ir 5 metrų kaskadų krioklys „Ryba-Kit”, šįkart visiškai sausas. Čia įrangos nebeprireikė, apėjom akmenuotu uolų plyšiu. Žemutinės krioklio kaskados varvekliai primena banginio ūsus. Yra kiaurymė, kuria galima pralįsti po visa srove, viduje – niekur kitur nematytos formos šerkšnas, primenantis 2 cm skersmens šešiabriaunius trimitėlius. Dalis ertmės atskirta gražia varveklių širma – tikras sniegynų valdovės guolis. Ilgam mes ten užstrigom, ilgam…

Jau atrodė, kad reginių šiai dienai gana. Neužilgo pasiekėm santaką su Cholokito upe. Puskilometriu aukščiau joje buvo pažymėtas 18 metrų krioklys. Nieko ypatingo nesitikėdami, nusprendėm prie jo nueiti. Ir neapsirikom. Išvydome didingą krioklį, neriantį kažkur po sniegu. Ten nusileidę, net išsižiojom: patekom į ištisą ledo kambarių ir kambarėlių labirintą, susisiekiantį su tuštumomis už ledo srovės. Per patį vidurį tamsiai mėlynai švytėjo glotnus ledo kaminas, beveik siekiantis krioklio viršų. Įdomu, kad urvuose gerokai šalčiau negu lauke, -17°C. Ant lubų kabo fantastiškos šerkšno plokštelės (nemažai jų pribyrėjo už apykaklės).

Atrodo, baigiam persisotinti įspūdžiais. Judam Cholokitu žemyn. Vėjo nėra, atšilo iki -3°C. Pavargusiais žvilgsniais palydime dar vieną solidų krioklį, kabantį dešiniajame intake, ir čiuožiam toliau. Bet trolių šalyje stebuklai niekada nesibaigia. Upė staiga susiaurėja iki 3 – 5 metrų ir ima tankiai vingiuoti tarp stačių uolų. Prasideda skaidrūs lyg stiklas antledžiai. Nelauktai užeinam vietelę, kur po tais beveik metro storio ledo lęšiais galima palįsti! Ten – 1,5 metro aukščio tuštuma su tokio pat skaidrumo ledo grindimis. Nori – čiuožinėk slidėmis po tą tunelį, žiūrėdamas pro lubas į savo draugus, nori – stebėk iš viršaus saviškius lyg kokias žuvis po ledu. Nepakartojama pramoga.

Kitą pavakarę, pasukę į bevardį Čiopkos upės intaką, patekom į tikrą ledo karalystę: mažiau negu kilometro ruože šis upelis krenta net penkiomis įvairaus dydžio kaskadomis: 5, 4, 10, 2 ir 40 m aukščio. Pavyko rasti vietelę stačių raudonų uolų viršūnėje, nuo kurios galima jas visas apžvelgti. Tolumoje lyg ežeras mėlynuoja Čiopkos antledžiai. Viršutinis krioklys, turistų vadinamas „Nedelia” – tikras monstras, net 60 metrų pločio. Pro kairįjį jo kraštą patenkam už ledo srovės. Ten aptinkam aukštą akmeninį grotą, kuriuo galima nusigauti iki krioklio vidurio. Groto dugne telkšo vanduo. Prieš akis persišviečia milžiniškos įvairių atspalvių ledo kolonos. Ne tik fotografai čia užsibuvo, ir visi likusieji, apimti euforijos, nebenorėjom niekur eiti.

Nakvynei įsikūrėm ant aukštos terasos virš visų krioklių. Sutemo, sužibo žvaigždės ir plonytis mėnulio pjautuvėlis. Vaizdelis kaip iš animacinio filmo.

Kitas tris dienas keliavom plokštikalniu. Iš pradžių matomumas buvo prastas, bet kartkartėmis visu gražumu atsiverdavo saulės nutvieksti toliai. Pasiekėm Cholokito viršūnę (1542 m). Tai visai panašu į kalną, paskutinius šimtą metrų tenka gana stačiai kopti… Kitą rytą čiuožiam per arktinę dykumą. Matom tik vienas kitą – orientuojamės vien pagal GPS'ą. Vis dėlto į pavakarę mes jau Kamenio viršūnėje. Kažkokia Juozapinė plius – net nepajutom, kaip slidėm pričiuožėm turą. Kur kas įspūdingesnė apipustyta uola, stūksanti kalno prieigose, greičiausiai nuo jos viršūnė ir gavo vardą. Matomumas nekoks, -19°C, vėjas. Kaip bebūtų, tai aukščiausias (1592 m) ir labiausiai į rytus nutolęs mūsų kelionės taškas. Iki Norilsko 270, iki Vilniaus 3740, iki Šiaurės ašigalio – 2330 kilometrų.

Ką gi, traukiam namo. Kirtę Evenkijos „sieną”, ilgai ir lengvai leidžiamės puriu sniegu į Kotujaus intaką. Tokių malonių pramogų jau buvom spėję išsiilgti.

Balandžio 9 d. kopėm į viršūnę Kotuiskaja (1510 m). Pagaliau idealus oras: -22°C, giedra, štilis. Balne palikę daiktus, pajudėjom aukštyn. Susitarėm pūkinių striukių neimti ir viršūnėje neužsibūti. Kalnas apgaulingas, jo šlaitai keturių terasų, kopdamas į jas ne kartą spėji pamanyti, kad matai viršūnę, bet vis nusivili. Pagaliau viršūnė, nuo jos yra kur apsidairyti. Ima darytis šalta, ruošiamės grupinei nuotraukai, bet pasigendam Sapno. Reikia palaukti. Spėjom visiškai sustipti, kol jis pasirodė. Netrukus įsitikinom, kad jis ne eina pas mus, o tik kažką fotografuoja. Paleidom gerkles… Neplanuotai viršūnėje išbuvom net pusvalandį. Taip ir gimė žygio anekdotas: „Kas ten stovi tolumoj?” – „Sapnas atskuba”.

Per pusantros dienos Noku-Ureko šabakštynais ir Kapčiugo upe nusileidom iki Ajano ežero. Pasiekėm negyvenamą draustinio užkardą, kurioje buvom palikę maistą likusiai kelionės daliai. Ten pat dar dieną pailsėjom, nusiprausėm pirtyje. Užkardos pastatai puikiausios būklės, toks įspūdis, kad žmonės juos paliko vos prieš kelias dienas. Tačiau, sprendžiant iš surasto raštelio, paskutiniai čia lankėsi turistai vandenininkai praeitų metų gegužės pabaigoje. Draustinio darbuotojai užkardoje nebežiemoja nuo 1997 metų.

Balandžio 12 d. pradedam antrąjį kelionės etapą. Ligi šiol leidę sau per daug neskubėti ir netaupant laiko gėrėtis Putoranų įdomybėmis, dabar gerokai padidinom apsukas. Diskusijų dėl to nekilo – reikia suspėti į lėktuvą. Pajudam Ajano ežeru. Ledas vietomis nupustytas, visiškai skaidrus ir sueižėjęs. Anot draustinio darbuotojų, jo storis siekia 2,2 metro. Pasiekiam Gulemio upės žiotis. Iš tolo matosi didingi uoliniai vartai. Praėję juos, patenkam į įspūdingą be galo vingiuotą kanjoną. Jo krantai – visiškai stačios pirštuotos raudonų uolų sienos. Rodos, nė kiek nenustebtum, jei dabar mus užpultų plunksnomis apsikaišę indėnai… Prasideda antledžiai, ledo laipteliai, netrukus lyg tarakonai užropojam į apsnigtą dvimetrinį kriokliuką. Kanjonas greitai baigiasi, prasideda platus ir lėkštas Gulemio slėnis. Jame sniegas gilus, tad minam vėžes. Pakeliui stebim keistą reiškinį: iš abiejų pusių virš kalnagūbrių driekiasi debesų juostos, o virš mūsų giedra, ir taip visą dieną. Baigiasi medžiai, toliau kildami visiškai pliku slėniu, spėjam paragauti nesmarkios pūgos… Tik po trijų dienų pasiekiam vandenskyrą. Ką ir besakysi, 70 km klampojimo įkalnėn visiems gerokai įgriso.

Rytojaus dieną pasukam nedidelio kalnų ežerėlio link. Jo duburys – tikra vėjų buveinė, ten pusto taip, kad vos matai, kur eini. Perėjos balną dar vargais negalais surandam, tačiau į kurią pusę leisimės, tenka nustatinėti GPS'u. Nusileidimas virsta tikra zuikių medžiokle. Voliojamės šlaitais kaip maži vaikai, tuo tarpu pro miglą ima ryškėti ruda dantytų uolų gerklė. Belieka į ją sveikiems nusileisti. Palydovinė navigacija suveikė idealiai: pataikėm į pačią kanjono pradžią. Į dugną daugelis nučiuožė slidėmis per supustytą sniego tiltą, o kai kas nuo keturių metrų karnizo nuskrido į purią pusnį. Atsidūrėm grėsmingiausiame per visą kelionę Žemutinio Chichikalio kanjone. Nakvynei sustojom aikštelėje priešais tailandietišką šventyklą primenančią smailią uolą ir šalia jos kabantį ledo krioklį.

Kitą rytą pasiekėm įspūdingiausią objektą, žemėlapyje nekaltai pažymėtą kaip 47 metrų krioklys. Tai milžiniškas uolų katilas, į kurį iš skirtingų pusių krenta septynios ledo srovės. Matyt, žemėlapyje pateiktas skaičius tereiškia pagrindinio krioklio atkarpą nuo viršaus iki vietos, kur srovė paliečia šlaitą. Mes patys išmatavome GPS'u, kad teko nusileisti 118 metrų. Leidomės dviem virvėm per tarpinę sniego terasą. Visa terlionė, pradedant žvalgyba ir baigiant virvių nurinkimu, truko penkias valandas. Toliau dar ilgai čiuožėme puriu sniegu žemyn, grožėdamiesi didingu kanjonu. Vakare pasiekėm augmeniją, kurios per tris dienas spėjom pasiilgti. Skirtingai negu visur kitur, čia miškas gana tankus, be maumedžių dar auga eglės, beržai. Po jį pulkeliais skraidžioja ryškiai raudoni kryžiasnapiai.

Prasidėjo atlydys. Balandžio 17-osios vakare pasiekėm Yt-Kiuolį, dolganų kalba tai reikštų „šunų ežerą”. Iš tiesų, oras šuniškas… Ežeras labai gražus, suspaustas stačių kilometro aukščio plokštikalnių, primenančių sluoksniuotą pyragą. Pakrantėje įsikūrusi dar viena draustinio užkarda, šįkart gyvenama. Jos darbuotojas Sergejus mus mielai priėmė nakvynei, iškepė ką tik pagautos žuvies – pripažįstu, tai buvo pats nuostabiausias siurprizas nuo pat kelionės pradžios. Negana to, kepta žuvis mūsų laukė ir pusryčiams! Sergejus siūlė pasilikti ilgiau, nusiprausti pirtyje. Mielai būtume pasilikę, bet žinojom, kad lėktuvas nelauks.

Prasidėjo paskutinis kelionės etapas – išėjimas į civilizaciją, visas kelias lyguma, daugiausia ežerais. Atlydys nesibaigia, perstumiam ėjimo grafiką labiau į naktį. Baigiam nusivaryti nuo kojų. Pasipila nešvankūs anekdotai, o kai jų nebelieka, prasideda begalinės kalbos apie maistą. Nekas… Jau lyg ir nustojom svaičioti apie galimą kelionės prailginimą – persivertimą link Lamos ežero.

Kitą rytą pasiekiam dolganų gyvenamą sodybą – žuvininkystės ūkį „Bulčut”. Be to, čia verčiamasi kažkuo panašiu į kaimo turizmą, nors patenkama į šį pasaulio pakraštį tik lėktuvu arba kateriu.

Prie milžiniško namo, kadaise statyto kaip poilsio bazė, mus pasitinka šeimininkas Nikita Jevdokimovičius ir jo sūnus Igoris. Viduje mūsų laukia vaišės: žuvis, elniena, sriuba ir ką tik iškepta duona – tikras stebuklas mūsų alkanai gaujai. Ko gero, duonos mes surijom viso mėnesio normą, tad palikom jiems lašinių, kilogramą cukraus ir du litrus benzino. Tai viskas, ką begalėjom dovanoti.

Šeimininkas mums aprodė namus. Jis pats užsiima drožyba, todėl aplankėme jo dirbtuvę. Mūsų šviesiaplaukiai Algis ir Mingailė nusifotografavo su tradiciniais dolganų rūbais, gausiai išpuoštais biseriu. Marelis pasidžiaugė jau išdarinėta metrine žuvimi. Svečiavomės pusdienį. Čia mums irgi siūlė pasilikti, tačiau turėjome skubėti. Motorinėmis rogėmis Igoris nugabeno mūsų daiktus iki ežero galo, o patys šį kelią mikliai nučiuožėm be daiktų. Ir tas velnio atlydys pagaliau baigėsi.

Balandžio 20-oji, Velykų rytas. Net ir oras šventiškas – giedra, štilis, temperatūra -18°C. Ant sniego žvilga neįprastai didelės šerkšno plokštelės. Čiuožiam palei Muksuno upę. Jos kelių kilometrų ruožas ties ištakomis neužšąla net per didžiausius šalčius. Virš vandens tvyro rūkas, krantuose stūkso labai keistos dvimetrinės dryžuoto ledo plytos. Visą laiką girdisi traškesys – matyt, atskilinėja „aisbergai”. Vakare pasiekėm Omuk-Kiuolį („Gilųjį ežerą”), nakvynei susiradom visai tvarkingą trobelę. Stebim saulėlydį, kuris taip ir nesibaigia: per visą naktį nebesutemsta – poliarinė diena jau ne už kalnų.

Toliau viskas daug nuobodžiau. Per dvi „kilometrobolo” dienas pasiekiam Kargy-Kiuolį („Seklųjį ežerą”), nuo kurio jau matosi Norilsko kaminai. Judam visureigių keliu, tačiau jokios ratuotos technikos nesutinkam iki pat miesto prieigų. Balandžio 24-osios pavakarę Norilkos upe pasiekiam draustinio bazę. Finišas! Mūsų skrandžiams šiandien šventė… Ir mūsų kūnams, nes vakare nueinam į pirtį. Nuotaika pati pakiliausia, nors į veidrodį baisu net dirstelėti. Kai kam liūdna dėl numestų 7 kilogramų.

Kitą rytą vizitai pas draustinio direktorių, pas gelbėtojus. Tvarkom visokiausius popierius. Mums nuoširdžiai padeda Norilsko turistų klubo pirmininkė Jelena. Pasirodo, per 22 žygio dienas nukeliavome apie 430 km. Lietuvos mastu tai atitiktų tokį manevrą: nuskrendam iš Vilniaus į Palangą, suvaikštom iki Nidos ir atgal, o paskui pareinam namo. Tik Lietuvoje nėra kalnų ir nebūna taip šalta.

Štai lyg ir viskas. O pabaigai turiu dovanėlę patiems kantriausiems skaitytojams – linksmą nuotykį. Sėdėdami pas gelbėtojus, kol buvo registruojama maršruto knygelė, turėjom laiko paplepėti apie jų darbą. Daug mums visko pripasakojo. Ir tada vienas darbuotojas klausia: „Beje, kartais ne jūs pametėt žibintuvėlį oro uoste?” Iš tiesų, Sapnas vos atskridęs rado praplėštą kišenės užtrauktuką ir pasigedo savadarbio „ciklopo” – tokio bjauraus izoliacijos raizgalo su šviesos diodais. Gelbėtojai prapliupo juoktis: „Taip ir manėm, kad čia lietuvių teroristai”. Pasirodo, oro uosto apsauga jį palaikė bomba, buvo evakuoti visi žmonės, iškviesti išminuotojai, užlaikyti reisai…

Tai tiek apie Putoranus. Siūlau pasižiūrėti ir daugiau mūsų žygio nuotraukų:

Laimio Jašinsko darbai http://main.biuras.lt/foto/putoran.php
Roberto Kananavičiaus darbai http://main.biuras.lt/foto/putoran2.php

2003 m. gegužės 6 d.

Views All Time
Views All Time
2364
Views Today
Views Today
1
0 0