14.30 vietos laiku išlipam Apatituose. Kol nusiperkam bilietus grįžimui, dingsta visi maršrutiniai autobusai, tai reikėtų iš pradžių važiuot į Apatitus, kažkur persėsti, t.t. Prikimba milicininkas (dėl registracijos – atvykus į Rusiją, per tris dienas reikia milicijoj gaut anspaudą į vizą), išsiaiškinęs, kad mes dar vieną dieną galim būt nesiregistravę, nuliūsta, bet atšoka, pažada mus sudoroti vėliau. Paslampinėję paimam taksi dvi mašinas už 200 rub., visi nuvažiuojam pas Kirovsko gelbėtojus, ten užsiregistruojam pas budintį, bandom kažką kalbėt apie draudimą, tai jo visai nedomina, pabandom prisiregistruoti, bet nėra jau milicijoj kasininkės, nėr kam sumokėt pinigus už registraciją, ir apskritai lyg tai to nereikia daryti, jei mes gyvensim miške?, paliekam kaip yra, uždedam vizose KCC anspaudą, taksi mūsų kantriai laukia, paveža iki profilaktoriumo (botanikos sodo), mes jiems mielai už paslaugas sumokam viso 260 rub ir 17 val. mes ant slidžių. Kol kas nešilta (15 šalčio, šiek tiek pučia). Apie pora valandų pašliuožę link Ramzajaus perėjos, kai jau baigiasi normalesnis miškas, bent kiek tinkamas nakvynei, stojame. Iki sutemsta randam malkų, pastatom palapinę, vakarienė.

8 val. pasiruošę išeiti, bet sninga, nelabai matosi. 10 val. vis tik išeinam į Petreliusus. Vėžės. Prie zapadnyj Petrelius perėjos pavejam pora grupių. Paskutinius 200 m. kai beveik neklimpsta, paskui jau ir visai neklimpsta, kopiam be slidžių. Tik Kazys neužmiršta, kad mes slidžių žygyje. 13 val. ant perėjos. Sugraužiam riešutų ir jau bėgtume toliau, žemyn ir į vostočnyj Petrelius, bet po 5 min. protas prašviesėja – juk nieko nesimato! ir apsigalvoju, grįžtam į perėja papietauti ir palaukti geresnio oro. Kiek galima pietauti… Vis dar nesimato, ir nesimatys. Sninga, taigi 14 val. sukam atgal. Jau neskubėdami visai 16.30 grįžtam į stovyklavietę. Dar kartą nučiuožiam į KSS. Atšliuožia Sapnas. 18.30 val. vakarienė. Ryt jei geras oras per vostočnyj Petrelius ir Ramzaj čiuošim namo, jei blogas – irgi namo.

Kitą rytą išjudėjom Mažosios Paipudynos upelio slėniu aukštyn. Oras – pasaka: saulėta, nė vėjelio, -24°C. Aplinkui auga nedidukai maumedžiai. Beje, šis slėnis – vienintelė vieta per visą žygį, kur radome medžių. Kažko Linksmasis smarkiai atsilieka. Ogi pasirodo, kad jis išvažiavo… plastikinėmis slidėmis! Saulius apie tai žinojo, bandė atkalbėti, bet nesugebėjo, tai iš solidarumo ir gailesčio artimui savo pats plastikus pasiėmė. Štai jums ir pirmas mūsų žygio anekdotas. Na, Saulių būtų sunku nuskriausti, bet Linksmajam sunkiai sekėsi, tad netrukus prasidėjo išradyba. Pirmas sėkmingas bandymas – patepti padus klijais „Moment”: puikiai veikia kokias dešimt minučių. Antras daug rimtesnis išradimas – plastike peiliu išpjaustyti „eglutę”. Išeina slidžių ir kačių hibridas. Prieš nuokalnę eglutę galima suploti, trinant slidę į slidę. Taip juodu ir keliavo. Punks not dead!

Nieko gero. Nors balandžio 1-oji, bet visai nelinksma. Vakarykštė pašvaistė prišaukė vėją. Sraigtasparniai tokiu oru neskraidžioja, taigi ir mūsų ekspedicijos pradžia nusikelia nežinia kiek. Keliamės su baisiausiu vargu, nes iki keturių ryto skirstėmės maisto davinį. Tokia tik paguoda, kad dabar atsimiegosim. Po pusryčių tuo ir užsiimam. Vakarop keliese išsiruošėm į miestą pirkti trūkstamų maisto produktų. Orelis – ką čia bekomentuosi: vienas galingas vėjo gūsis vos nenunešė manęs ir Arūno į gatvę, dar būtume po ratais papuolę. Apžiūrėjome labai gražių sniego skulptūrų skverelį. Keista tik, kad sniegas visur pilkas, bet tokia jau Norilsko kasdienybė. Milžiniškos sniego pusnys ir užpustytos palangės daro įspūdį, nors Norilskiečiai visi kaip vienas tvirtina, kad sniego šią žiemą praktiškai nėra. Vakarop Laimis parnešė džiugią žinią: atmosferos slėgis ima palengva kilti, taigi yra vilties rytoj išskristi. Laikom špygas!

10.15 iškylam virš miško zonos. Visur kietas firnas, šviežio sniego nėra, todėl lengviau judėti be slidžių. Po 10 min atsiduriame ant nedidelio kanjono krašto. Kanjonas kokių 20 m aukščio uolinėmis sienomis. Mes esama ties “kryžkele”, nuo kurios kanjonas šakojasi i keturias puses (2 nuotrauka). Kariniame žemėlapyje tokio objekto neaptinkame, bet atrodo, kad per daug pasukome į vakarus. Pesčiomis nusileidžiame į kanjono dugną ir pasukame pietine šaka. Praeiname apie 1 km, Pakeliui įveikiame apie 10 m aukščio pakopą ir galiausiai tenka kabarotis dar 50 m į viršų mušant 30° sniego šlaite laiptus, nes kajoniukas staiga baigiasi. Išlipę ant plato pamatome už 0,5 km į pietus prasidedanti Aku-Aku lovį. 13.00 mes jau prie Aku-Aku pradžios. Oras puikus, maloniai leidžiames kanjonu į pietus. Visur kietai supustytas sniegas ir nedidelis nuolydis į pietus. Žavimės įspūdingomis sienomis ir maloniu slydimu (3 nuotrauka).

Neįtikėtina, bet pirmieji keliautojai į Putoranus užklydo tik 1905 metais. Čia ir dabar lankomasi retai, ypač žiemą. Nuo 1996 metų juose pabuvojo tik dvi slidininkų grupės. Šią žiemą Putoranų ramybę sudrumstė dar dvi komandos iš Lietuvos. Mūsų grupės nariai – patyrę keliautojai, ne kartą dalyvavę sudėtingiausiuose žiemos žygiuose. Branduolį sudarė Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuviai Rytis Kubilius (Qubas, grupės vadovas), Laimis Jašinskas, Robertas Kananavičius (Sapnas), Arūnas Ūsaitis, Vytenis Umbrasas, Lina Pilkauskaitė, Mingailė Avulytė-Marcinkėnienė, Algis Kuras, taip pat mūsų seni bičiuliai Artūras Sinius ir Marius Jarutis. Apsilankyti Putoranuose svajojome daugelį metų. Dėl atšiauraus klimato, didelio nuotolio nuo gyvenviečių bei daugybės gamtinių kliūčių šis rajonas yra tinkamas sudėtingiausiems sportiniams žygiams. Tačiau pasirinkimą nulėmė unikali plokštikalnio gamta, kurią visi norėjom pamatyti. Be to, tarp mūsų buvo du patyrę fotografai (jų garbei į grupės inventorių teko įtraukti keliolika kilogramų profesionalios fototechnikos), ruošėmės surinkti kuo daugiau medžiagos apie šią krioklių karalystę žiemą. Kelionei pasirinkom balandžio mėnesį, nes tokiu metu jau būna atslūgę didieji šalčiai.

Didžiajai kelionei”, apie kurią seniai svajojau, visąlaik pritrūkdavo laiko ir ryžto. 18-os pirmąkart išvažiavau padirbėti į Graikiją, tačiau jau po poros savaičių gimtinės ilgesys parvijo namo. Ketverius metus dirbau vyr.finansininku bendroje Lietuvos – Vokietijos įmonėje, o prieš išvažiuodamas – vienoje Vilniaus “Interneto” kavinėje (ten, beje, dar turėtų gyventi mano numylėtinis roplys varanas – dabar jau bus apie metro ilgio). Tačiau 26-erių man viskas atsipyko. Lietuvoje buvo ekonominė krizė, o aš įsivėliau į nelabai švarius reikalus (nenoriu net prisiminti). Morališkai išsekau ir viskuo nusivyliau, todėl svajojau dingti kuo greičiau ir kuo toliau. Niekas per daug neatkalbinėjo – mama seniai mirusi, o draugai išsibarstę po visą pasaulį.”

Beveik kaip taisyklė prieš kelionę visada trūksta vienos dienos pasiruošimui, lygiai taip pat kaip ir studentui prieš egzaminą vienos nakties pasimokyti. Ne išimtis buvo ir man. Išvakarėse teko paskambinti Vilniaus Autostopo Klubo (VAK) prezidentui, kad kelionę vienai dienai atidedu, nes jis su klubo nariais ruošėsi mane išlydėti. Išvykimo datos perkėlimo pasekmėje mano startas sutapo su VAK varžybų po postsocialistines šalis pradžia. Atsikėlęs anksti rytą užsidėjau sunkią prikrautą maisto ir rūbų kuprinę, prie kurios papildomai dar buvo pritvirtinta palapinė ir miegmaišis, išvažiavau iš Naujosios Vilnios į priešingą Vilniaus miesto pakraštį, nuo kur turėjau pradėti kelionę. Išlipęs iš autobuso pamačiau savo “kolegas” VAK keliautojus su ryškiai geltonomis kepurėmis. Tokią turėjau ir aš. Televizijos kameros filmavo mano prisiartinimą. Į šį šurmulį pakliuvau dėl tos pavėluotos dienos išvykti.