Telekomunikacijos

DNS protokolas yra taikomųjų programų lygio tarnybinis protokolas. Šis protokolas nėra simetriškas: jame apibrėžti DNS-serveriai ir DNS-klientai. DNS-serveriai saugoja dalį paskirstytos duomenų bazės apie simbolinių vardų ir IP-adresų atitikimą. Šita duomenų bazė yra paskirstyta administraciniuose Internet tinklo domenuose. DNS serverio klientai žino savo administracinio domeno DNS serverio IP-adresą, ir naudojant IP protokolą perduoda užklausą, kurioje pateikia žinomą simbolinį vardą, ir prašo grąžinti atitinkamą IP-adresą. Jeigu užklausoje nurodyto atitikimo duomenys yra saugomi duoto DNS-serverio duomenų bazėje, tai jis iškarto siunčia klientui atsakymą; jeigu duomenų nerasta – tai jis siunčia užklausą kito domeno DNS-serveriui, kuris gali arba pats apdoroti užklausą, arba ją perduoti kitam DNS-serveriui.

Radijo tinklai perduoda duomenis tais atvejais, kai organizuoti optinio kabelio ar kokio kito kabelio fiziškai neįmanoma, ar turimi ryšio kabeliai nepatenkina vartotojų dėl informacijos greičio perdavimo, arba, jų manymu, yra neekonomiški. Kokiame lygyje radijo ryšio naudojimas yra ekonomiškai pateisinamas? Jų naudojimas yra pateisinamas kuriant LAN tinklą. Duomenų perdavimo įrenginius galima kvalifikuoti pagal radijo dažnių parametrus, pagrindinis iš kurių yra radijo dažnis, kuriame šie įrenginiai dirba. Priklausomai nuo to, kokiame dažnyje dirba įrenginiai, priklauso tokie rodikliai, kaip ryšio nuotolis, informacijos perdavimo greitis ir reikalavimai atlikti “tiesioginį matomumą”, ryšio kokybės priklausomybė nuo oro sąlygų.

Perduodant video informaciją Frame Relay tinklu, pirmiausia reikia turėti video koderį. Frame relay video koderis labai panašus į ISDN naudojamus video konferencijoms, tačiau jis gali video informacijos srautą suskaidyti į Frame Relay kadrus. Frame Relay video koderis paprastai turi V.35 jungtį, kurią galima tiesiogiai prijungti prie frame relay komutatoriaus, maršrutizatoriaus arba FRAD (Frame Relay Access Device - Frame Relay prieigos įrenginys). Be Frame Relay sąsajos koderis turi palaikyti ir kitas, kaip antai V.36 bei ISDN naudojamą G.703 rekomendacijoje aprašytą sąsają. Turi būti naudojamas MPEG suspaudimas, kad informaciją būtų galima perdavinėti spartomis artimomis E1 spartai.

Pradėsim nuo svarbiausio ir iš karto sudėsim visus taškus ant i: visi įrenginiai, pažymėti Phobos prekybiniu ženklu, apie kuriuos toliau bus kalbama, skirti tik viešam naudojimui. Tai reiškia, kad firmų, kuriose statomi tokie įrenginiai, darbuotojai apie tai turi būti įspėti – taip juodu ant balto nurodyta firmos gamintojos Vocord Telecom sutartyse. Daugiakanalės pokalbių registravimo orientuotos į visos informacijos, telpančios į balso dažnių diapazoną. O panašių įrenginių poreikis tikrai yra didelis. Pirmasis sektorius – visuomeninės ir valdžios struktūros. Visų pirma tai VRM, „Greitoji pagalba“, gaisrinė, energetikai, dujininkai ir t.t. Žodžiu, tos visuomeninės struktūros, kurios tiesiog privalo fiksuoti visus pokalbius.

Be DNS, gali būti naudojami ir kiti protokolai informacijai apie IP-adreso ir simbolinio vardo atitikimą gauti. Pavyzdžiui, NIS/YP yra naudojamas informacijai apie stotį lokaliame tinkle gauti. Bet DNS yra naudojamas, kai turi būti išėjimas į Internetą. Ir klientai, kurie turi pasiekti stotis Internete, turi pasinaudoti DNS tiesiogiai ar netiesiogiai. Tinkluose, kur naudojamasi NIS/YP ar kitais metodais tinklo viduje, kitų protokolų serveris paprastai yra naudojamas kaip DNS proxy klientui. Klientai taip pat gali būti konfigūruojami taip, kad jie galėtų naudotis iškart keliais servisais. Taigi, jei stoties paieška ir neveiktų, klientas gali pasinaudoti kitu metodu: jis galėtų pradėti paiešką pasinaudojant NIS/YP servisu, kuris parodytų tik lokalias stotis, taip pat pabandyti DNS tarnybą, jei NIS/YP protokolas neveiktų, ir atvirkščiai. UNIX operacinėje sistemoje DNS tarnyba realizuojama Berkeley Internet Name Domain (BIND – Berkli instituto Interneto vardų domenas). Kliento pusėje yra vardų atskleidimo biblioteka, kviečiama tinklo procesais. Serverio pusėje yra demonas named (taip pat vadinamas in.named).

Optinio perdavimo sistemos susideda iš trijų komponentų: šviesos šaltinio, perdavimo terpės ir detektoriaus. Pagal susitarimą šviesos impulsas indikuoja 1 bitą, o šviesos nebuvimas nulinį bitą. Perdavimo terpė yra labai plonas stiklo pluoštas. Prie vieno optinio kabelio galo prijungus šviesos šaltinį, o prie kito - detektorių, gaunama vienos krypties perdavimo sistema. Čia elektrinis signalas verčiamas į šviesos impulsą, kuris sklinda optiniu kabeliu ir kitame jo gale yra vėl paverčiamas elektriniu signalu. Kadangi miniatiūrinis stiklo pluoštas yra apgaubtas plastmasiniu apvalkalu, tai jis leidžia sulenkti pluoštą be lūžimo iki tam tikro spindulio. Viename tokio optinio kabelio gale yra siųstuvas, kuris naudodamas šviesos diodus arba lazerį, siunčia šviesos spindulius į jį.

Sėkmingas skaitmenizuotos kalbos perdavimas viešais Frame Relay duomenų tinklais iškėlė video paslaugų perdavimo tais pačiais ryšiais atsiradimą. Skaitmeninis video nėra naujiena. Juo naudojasi daugybė ISDN vartotojų, nuomojančių linijas. Pagrindinis video informacijos apjungtos su kalba suspaudimo standartas yra pavadintas H.320. Frame Relay nėra nieko naujo. Jis egzistuoja keletą metų ir yra pakankamai paplitęs po visą pasaulį. Nauja H.320 standarte yra tai, kad naudojamas pastovus duomenų srautas maršrutizuojamas Frame Relay tinkle. Yra dvi pagrindinės techninės priežastys, dėl kurių nukenčia skaitmeninės video informacijos kokybė. Viena - tai vėlinimas, arba tiksliau jitter. Jitter yra vėlinimo nuo vieno paketo iki kito kitimas.

Daugelis iš jūsų turbūt prisimenate tą įžymią dieną, kai namuose atsirado kompiuteris. Tačiau bendravimas su naujuoju draugu, deja, palaipsniui gęsta. Jums atrodo, kad žaisti vienam jau nuobodu, kompiuterio intelektas pastebimai nusileidžia jūsiškiam, čia dar ir kaimynas iš antro aukšto vos ne kasdien pasakoja, kaip visą naktį klaidžiojo Internete ir žaidė Quake su amerikiečiais... Ir štai, po neilgų pamąstymų ir debatų su savimi, į galvą ateina paprasta išeitis: „Kursim tinklą!“. Pakankamai greitai sužinote, kad pas jus (kaimyniniame bute, įėjime, laiptinėje) yra daug vienminčių. Tačiau, kaip įvesti tinklą? Kokias tinklo plokštes išsirinkti? Ir pagaliau, pagrindinė problema: kaip apsisaugoti nuo šitų, visur egzistuojančių, hakerių, kuriems tik ir knieti įsilaužti į kompiuterį ir pavogti niekam, išskyrus jus, nereikalingus duomenis?

IP-protokole mazgo adresas, tai yra kompiuterio arba maršrutizatoriaus porto adresas, yra priskiriamas laisvai tinklo administratoriaus ir nėra tiesiogiai susijęs su jo lokaliu adresu, kaip tai pavyzdžiui realizuota protokole IPX. Priėjimu, panaudotu IP-protokole, patogu naudotis dideliuose tinkluose ir dėl jo nepriklausomumo nuo lokalaus adreso formato, ir dėl jo stabilumo, nes priešingu atveju, pakeitus kompiuteryje tinklo plokštę, šį pakeitimą turėtų įvertinti visi Interneto adresatai (tuo atveju, kai tinklas yra prijungtas prie Interneto). Lokalus adresas yra naudojamas IP-protokole tik lokaliame tinkle, kai vyksta duomenų persiuntimas tarp šio tinklo mašrutizatoriaus ir mazgo. Maršrutizatorius, gavęs skirtą vienam iš tinklų, betarpiškai pajungtų prie jo portų, mazgui paketą, paketo perdavimui turi suformuoti freimą, atitinkantį šio tinklo priimtos technologijos reikalavimus, ir jame nurodyti mazgo numerį, pavyzdžiui, jo MAC-adresą.

Optinis kabelis yra panašus į koaksialinį, tik neturi šarvo. Optinė skaidula yra sudaryta iš skaidrios šerdies (core) ir vieno ar kelių apsauginių sluoksnių (cladding), saugančių nuo išorinio poveikio ir suteikiančių optiniam kabeliui stiprumo. Ties dviejų aplinkų (šerdies ir apvalkalo) su skirtingais lūžio rodikliais riba atsiranda šviesos lūžis. Kai kritimo kampas didesnis už kritinį, šviesa nelūžta, ji visiškai atsispindi. Toliau viskas yra apsaugota plastmasiniu apvalkalu. Dažniausiai kabeliai jungiami po kelis ir apgaubiami dar vienu apsauginiu apvalkalu. Toks kabelis dažniausiai klojamas iki 1 m gylio žemėje ir, žinoma, neturi būti pažeistas klojant ar vėliau.

G.764 paketas yra sudarytas iš antraštės, šerdies, kurioje esančių duomenų užtenka norint užtikrinti mažiausią kalbos kokybę, ir papildomų bitų. Visa tai dalinama į du kadrus: vienas neša šerdies duomenis ir antraštės informaciją, o kitas išplėstus duomenis. Tinklas garantuoja tokį CIR, kuris užtikrina šerdies paketų garantuotą pristatymą adresatui. Kadrai nešantys papildomą informaciją visada pažymimi kaip galį būti išmesti (discard eligible - DE) perduodant nuo vieno vartotojo kitam, jie nėra įskaičiuojami į vartotojo CIR (naudojamą tinklo pralaidumą). Jie, jei galima, yra perduodami į tinklą, tačiau atsiradus informacijos kamščiams yra išmetami. Šis kalbos perdavimo Frame Relay tinklu metodas pakankamai gerai funkcionuoja.

Kaip charakterizuoti kompanijos SMC įrenginį Barricade? Naujienomis naudotis vis lengviau, tačiau įterpti juos į klasifikacijos rėmus – sunkiau. SMC Barricade aparatas šalia komutatoriaus funkcijų įmontuota ugniasienė (FireWall), spausdintuvo serveris, automatinis DHCP nustatymo serveris. Jis leidžia prisijungti prie išorinio lokalaus tinklo per tinklo jungtį arba per modemą. Žodžiu, - tinklo kombainas. Tam, kad patikrinti naujovę „kovinėje“ parengtyje, mes sujungėme į tinklą du PK, su įmontuotomis SMC EZ 10/100 tinklo plokštėmis, taip pat prijungėme kompanijos Hewllet-Packard nešiojamą kompiuterį OmniBook 500 su 10/100 Mbitų tinklo plokšte.