Skandalai

Sociologiniai tyrimai rodo, kad net trečdalis amerikiečių tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis. Potraukis visur matyti sąmokslus tikriausiai slypi žmogaus prigimtyje. Juk tokios populiarios nuomonės, kad pasaulį valdo masonai, iliumnatai ar kitos slaptos organizacijos. Filosofas Carlas Popperis yra išsitaręs, kad sąmokslo teorijos suvešėjo tada, kai žmogus nustojo tikėti į Dievą ir paklausė: o kas yra vietoje jo? Juk atsitiktinumais nepasikliausi. Norisi tikėti, kad už įvairių atsitikimų pasaulyje stovi kažkas, kažkieno protas ir ranka diriguoja įvykiams. Kažkas nusprendžia, o mums telieka vykdytojų vaidmuo, kartais netgi to nesuprantant. Ir tada ką galime daryti? Belieka tik stebėti. Na, dar galime nepasiduoti manipuliacijomis ir visur įžvelgti slaptą valią. O tie, kurie tai neigia, yra tų valdytojų parankiniai arba šiaip naivūs žmonės. Gyvenimas sąmokslų pasaulyje yra paranojiškas ir baisiai nuobodus. Kartą pradėjęs visur turi įžvelgti kažkieno slaptus kėslus: net jei išeinant tau nusišypsojo žmona. Kodėl ji šypsosi? Ką tai reiškia? Ir pagaliau – kam ji tarnauja? Taip greitai galima įsitikinti, kad mus valdo net ne masonai su žydais, bet žalieji žmogiukai iš Marso. O blogiausia, kad visas pasaulis tampa vienas didelis sąmokslas. Kai viskas aplink tik sąmokslas, belieka paklausti gal ir pats esi sąmokslo dalis. O tai jau pats greičiausias kelias į ligoninę, kurios palatos duryse nėra rankenų.

Kai Lietuva vadavosi iš Tarybų sąjungos gniaužtų, mes matėme vieną aiškų tikslą – įveikti priešą ir pasiekti nepriklausomybę. Mes nesusimąstėme, ar nepriklausomoje Lietuvoje būsime laimingesni, mes tiesiog jautėme, jog esame vieningi, drauge vienas šalia kito ir žiūrime ta pačia kryptimi – mes rūpinomės vienas kitu. Nežinau, kodėl, tačiau žmonės turi keistą norą turėti priešų. Kai šie egzistuoja, tauta tampa nepaprastai vieningi. Tuomet ji gali iškęsti didžiausius nepriteklius, bet vis tiek jaučiasi laimingi (įrodymas, jog ne piniguose laimė). Ne todėl, kad turi arba neturi pinigų, bet todėl, kad jaučia bendrumą su kitu žmogumi ir juo pasitiki. Priešas mus suvienija bendram tikslui ir mes jaučiamės saugūs, nes turime aiškią gyvenimo kryptį, atsiranda tikslas gyventi. Žlugus Tarybų Sąjungai, išnyko bendras priešas ir mes pradėjome žiūrėti kas sau, atsirado nesutarimai, savi interesai, noras gyventi geriau už kaimyną. Mes nustojome mylėti kitus ir pradėjome rūpintis tik savimi. Tačiau ir čia mes imame ieškoti bendrų priešų: jei šalyje prasideda blogas gyvenimas (pvz. pasaulinė krizė), mes nesigiliname, kas dėl to kaltas, neieškome krizės priežasčių ir jos sprendimo būdų. Nežinau, kodėl (galbūt dėl menko išsilavinimo ar žemo intelekto, o galbūt todėl, kad be mūsų pačių mums daugiau niekas neberūpi), mes vėl taip pat vieningai surandame priešus tarp savų – „atpirkimo ožius“ valdžioje, blogą viršininką arba „tą gyvatę Oną“ darbe, kvailą žmoną arba nepaklusnius vaikus namuose.

Netrukus žurnale „Journal of Social Psychology“ pasirodys Kento universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkų dr. Karen Douglas ir dr. Robbie'o Suttono mokslinis tyrimas, pavadintas „Nematomas sąmokslų teorijos poveikis. Suvokiama ir reali įvairių princesės Dianos žūties versijų įtaka“. (The hidden impact of conspiracy theories: Perceived and actual influence of theories surrounding the death of Princess Diana). Tyrimo autoriai nurodo, kad nors žmonės dažniausiai sugeba gana tiksliai įvertinti, kiek įvairios sąmokslų teorijos ir gandai paveikia kitus žmones, ir tai įvertina pakankamai blaiviai bei kritiškai, tačiau dažnokai nesugeba racionaliai pažvelgti, kiek tokia informacija pakeičia jų pačių požiūrį ir kaip tai leidžia tokioms teorijoms „aplipti“ papildomomis detalėmis bei sklisti toliau. Tiriamųjų buvo klausiama nuomonės apie princesės Dianos žūtį, paskui duodama perskaityti įvairių interneto straipsnių apie galimus sąmokslus prieš ją ir prašoma įvertinti, ar teiginys „Anglijos vyriausybė sankcionavo jos nužudymą ir tai atlikti pavedė slaptajai tarnybai MI6“ yra pakankamai argumentuotas ir gali būti teisingas. Daugelis žmonių sušvelnino savo ankstesnę nuomonę, išsakytą prieš perskaitant interneto straipsnius taip, kad ji ne taip skirtųsi nuo to, ką jie pareiškė perskaitę straipsnius. Dr. K. Duglas nuomone, šis tyrimas yra vienas pirmųjų, kuriame nagrinėjamas sąmokslų teorijų poveikis žmonėms.

Kriminalistikos istorikų teigimu, bandymai nužudyti popiežių Joną Paulių II – paslaptingiausi XX amžiaus nusikaltimai. Varšuvos kurijos kancleris Zdislawas Krolis žiniasklaidai pareiškė, kad 1983 ir 1987 metais popiežiui, kurio tikrasis vardas Karolis Wojtyla, lankantis Lenkijoje buvo parengti net du pasikėsinimo į pontifiką planai. Prieš pat trečiąjį Jono Pauliaus II vizitą į gimtinę 1987-aisiais viena moteris pranešė Z. Kroliui turinti informacijos dėl galimo pasikėsinimo į popiežių. „Šios moters vyras ar gyvenimo draugas, kilęs iš Bulgarijos, turėjo popiežiaus kelio per Čenstakavą planus ir kelis traukinio bilietus“, − lenkų žurnalistams teigė Z. Krolis ir patvirtino, kad informaciją nedelsdamas perdavė saugumo tarnyboms, kurios iškart areštavo įtariamą pasikėsinimo vykdytoją. Z. Krolis sakė taip pat turėjęs informacijos, kad nužudyti Joną Paulių II buvo rengiamasi ir 1983 metais. Tuomet į pontifiko gyvybę turėjo būti pasikėsinta per mišias viename iš Varšuvos stadionų. Apie rengiamą pasalą Z. Kroliui tuomet pranešė vienas Austrijos ambasados Lenkijoje darbuotojas. Jis esą pasakojo, kad į Lenkiją sugebėjo patekti 3 iš Vokietijos pabėgę asmenys, priklausantys kairiajai teroristinei organizacijai „Raudonosios brigados“. Lenkijos nacionalinės atminties instituto istorikas Janas Zarynas neatmetė galimybės, kad pasikėsinimo planai buvo slaptųjų tarnybų provokacija, kuria siekta kontroliuoti bažnyčią, devintajame dešimtmetyje tapusią tvirta atrama opoziciniams judėjimams.

Pasaulyje yra nemažai žmonių, kurie tiki, jog kai kurie žinomi įvykiai neapsiėjo be sąmokslų. Įvykiams, apie kuriuos mes tariamės žiną viską, jie randa savų paaiškinimų - kartais jie turi tvirtą pagrindą, o kartais tai tėra paprasčiausios spekuliacijos. Britų žurnalo "New Statesman" darbuotojas Johanas Charisi išnagrinėjo, kokios "sąmokslo teorijos" pastaruoju metu yra plačiausiai nagrinėjamos ir kiek jos yra pagrįstos. Juosta, įamžinusi Neilo Armstrongo šokinėjimus Mėnulyje, sukelia labai daug prieštaravimų. "Sąmokslo teorijos" šalininkai teigia, kad juosta iš tikrųjų buvo padirbta kažkokioje studijoje, norint apkvailinti patiklų pasaulį. Visų pirma, Mėnulio paviršius, kaip žinome, padengtas sausomis dulkėmis. Jei taip yra, tai kodėl N.Armstrongas palieka ant jų aiškius pėdsakus? Antra, kosmose nėra vėjo. Jei ir tai tiesa, tai kodėl Amerikos vėliava, įsmeigta į (tariamo) Mėnulio paviršių, plazda ir plėvesuoja taip, lyg ten pūstų lengvas vėjelis? Trečia, kodėl danguje nėra nė vienos žvaigždės, kurios turėtų matytis Mėnulio atmosferoje? Ketvirta, visi kadrai, užfiksavę kosmonauto nusileidimą Mėnulyje, nors ir turėjo būti nufilmuoti iš skirtingų pusių ir skirtingu kampu penkių kilometrų atstumu, demonstruoja vieną ir tą patį peizažą (ar užsklandą?) Ką tai reiškia? Nejau NASA neužteko pinigų padorioms dekoracijoms?

Protingais ir išsilavinusiais save laikančių asmenų draugijoje rimtu veidu kalbėti apie sąmokslo teorijas laikoma blogo tono požymiu. Pabandykite pareikšti, kad pasaulį išties valdo arba bet kuria kaina siekia užvaldyti žydai, masonai, Opus Dei ar gėjai, ir išsyk pamatysite į jus įsmeigtus nustebusius žvilgsnius: juokauja ar ne? O jei ne, tai ką šiuo klausimu gali pasakyti sielos negales tiriantys specialistai? Pamąstymai apie sąmokslo teorijas priimtini nebent svarstant „Da Vinčio kodo“ sėkmės paslaptis, kokius tamsios liaudies mulkinimo triukus. Bet yra tokia sąmokslo teorijų grupė, kuri net sąmokslo teorijom nesivadina, užtat yra gerbiama, visuomet priimama už gryną pinigą ir dėl šitų teorijų teksto pradžioje minėtieji asmenys yra pasiryžę kartais net praktinių priemonių griebtis. Tos teorijos, tiesa, dažnokai yra primirštamos, tačiau tokių nutikimų, kaip Kaukazo krizė akivaizdoje, jie iššoka ne tik į kalbas prie bokalo, bet į pirmuosius laikraščių puslapius, internetinių portalų vedamuosius ir kitus informacinės erdvės centrus. Turiu omenyje tikėjimą Rusijos ir Amerikos sąmokslais. Tokiais panašiais ir skirtingais. Bet naudingais pasimetusiam protui. Visaip pasimetusiam. Priklausomai nuo jūsų politinių pažiūrų šių sąmokslų ar kovos su jais idėja leidžia paaiškinti praktiškai bet kurį pasaulio įvykį. Tad į vietas sustoja ne tik pasaulis su jame gyvenančiais žmonėmis, dirbančiomis įmonėmis ir kitais objektais.

Rugsėjo 11-osios nebuvo. Pasaulis vis labiau ritasi į globalios vyriausybės rankas. Žmogus iš tikrųjų niekada nevaikščiojo Mėnulyje. Žydų genocidas yra kruopščiai suredaguotas melas. Atrodo, įvairiausios sąmokslo teorijos šiandien yra ypač populiarios – vis daugiau žmonių tiki, kad tikroji tiesa yra slepiama ir neturi nieko bendro su oficialiąja istorijos versija. Kaip paaiškinti tokį susižavėjimą Paslėptos Rankos mitologija? Kaip suprasti šį žmogaus, ištisų tautų ar socialinių grupių polinkį į ezoteriką ir misticizmą kaip į patikimą tikrovės pažinimo būdą? Prieš pradedant analizuoti tokį sudėtingą ir prieštaringai vertinamą socialinį reiškinį, reikėtų atskirti „sąmokslo“ ir „sąmokslo teorijos“ sąvokas ir pamąstyti apie jų santykį. Sąmokslo teorijos tikslas yra neva atskleisti sąmokslą, tai darydama ji formuoja naują požiūrį į realybę ir nejučia konstruoja naują sąmokslą. Ypač jei pati sąmokslo teorija yra melas, kaip Siono išminčių protokolai, kurie dar iki šiol „padeda“ kai kurioms žmonių grupėms „suprasti“ ir „paaiškinti“ įvairiuose erdvės ir laiko matmenyse išsidėsčiusius pasaulio įvykius. Arba kaip internete gausiai paplitę dokumentiniai filmai, kurie, prisidengdami mokslu, siekia atskleisti sąmokslą, tačiau paleidžia į pasaulį aibę naujų nepagrįstų (konspiracinių) idėjų. Iš to kyla sąmokslo teorijos santykio su mokslu problema. Moksliniai tyrimai, teikiantys konspiracines idėjas paneigiančius duomenis, gali būti lengvai priskiriami prie to paties sąmokslo.

Per visą pasaulio sporto istoriją netrūko prieštaringų varžybų baigčių, abejotinų teisėjų švilpukų lemiamais momentais. Įrodyti, ar pasaulio sporte klesti korupcija, ar rezultatai jau žinomi iš anksto, be galo sunku. Tačiau esant neaiškumams diskusijos ilgai netyla. 2006 metais Totenhemo „Hotspur“ futbolo komanda buvo per žingsnį nuo didžiojo „Premier“ lygos ketverto – „Manchester United“, „Chelsea“, „Liverpool“ ir „Arsenal“ ekipų dominavimo lygoje, sužlugdymo. „Hotspur“ pergalė paskutinėse sezono rungtynėse būtų nustūmusi „Arsenal“ klubą į penktą vietą, o „Hotspur“ ekipai būtų atsivėręs kelias į išsvajotąją žemę – UEFA Čempionų lygą. Bet lemiamų varžybų rytą jų visi planai ir lūkesčiai žlugo, kai stovykloje išplito paslaptinga liga. Klubo vadybininkas Martinas Jolas prieš rungtynes pranešė, kad visi žaidėjai vemia persirengimo kambaryje. Vadybininkas dar bandė tartis, kad rungtynės būtų atidėtos, tačiau nesėkmingai. Totenhemo komanda išbėgo į aikštę, tačiau atrodė blankiai, pralaimėjo rungtynes rezultatu 1:2 ir čempionate užėmė penktą vietą. Buvo manoma, kad komanda apsinuodyti maistu galėjo viešbutyje – jame žaidėjai valgė prieš pat rungtynes. Visi buvo įsitikinę, kad tai buvo jų konkurentų – „Arsenal“ klubo nešvarus darbelis. Tačiau nacionalinė Sveikatos apsaugos agentūra, ištyrusi viešbutį, neaptiko nieko įtartino, bet tai nesumažino įtarimų, kad „Hotspur“ futbolininkai buvo apnuodyti.

Labiau įgudęs skaitytojas skaitydamas tekstą visada mato ir potekstę, be kurios neįmanoma iki galo suprasti ir pačio teksto. Teksto sąvoką galima traktuoti ir plačiau - tai gali būti ne tik filologinis knygose esantis tekstas, bet ir įvykiai, kuriuos paverčiant tekstu, pavyzdžiui, žiniasklaidoje, beveik neišvengiamai atsiranda ir potekstė, išduodanti tarkime žurnalisto interpretaciją ir bandyma ką nors traktuoti norimu rakursu. Kitaip sakant, tiek tiesiogine prasme, tiek netiesiogine prasme matoma teksto dalis visada slepia potekstę, kuri, jeigu tekstas bando ką nors nuo žmonių nuslėpti, mokant skaityti, gali būti iškelta į paviršių. Paviršius dažniausiai atspindi pastangas manipuliuoti, tačiau sujungus šį paviršių su teksto gelme, gaunamas visas vaizdas. “Valstybės” spektaklio paviršiuje potekstę pamatyti galima įvairiais būdais. Įprastine filologine prasme, knygos paviršiuje, tas slaptas mechanizmas, kuriantis tekstą nematomas tiesiogiai; tiesą sakant, šis mechanizmas yra autoriaus prote, kuris net nenorėdamas to, atsispindi teksto paviršiuje, kuris yra ta gija, kuri veda į teksto gelmę. Bet kokiu atveju pasakomas požiūris ar išduodamas koks nors slaptas tikslas, parodantis, kas yra ją išreiškęs žmogus. Kalbant apie socialinį spektaklį, “valstybę”, “demokratiją”, paviršiaus slepiama potekstė yra socialinė, ne psichologinė, bet ir šiuo atveju, tai yra mechanizmas, kuris nerodomas spektaklio paviršiuje ir prie kurio gali prieiti tik išrinktųjų klanas.

buvo girdėti sąmokslo teoretikų balsų, teigiančių, kad išpuolio organizatorė yra ne Al-Qaeda, o JAV vyriausybė. Į šį chorą įsijungė net garsus aktorius Charlie Sheenas. Žurnalas „Foreign Policy“ savo ruožtu pristato pačių gyvybingiausių sąmokslo teorijų sąrašą. Rugsėjo 11-oji. Teorija: Al-Qaeda nėra atsakinga (arba yra atsakinga ne viena) už rugsėjo 11 dienos atakas. JAV vyriausybė arba leido teroristiniams išpuoliams įvykti, arba net pati juos surengė. Detalės: Įvairios teorijos, bandančios atskleisti, kas iš tikrųjų įvyko 2001 metų rugsėjo 11 dieną, ėmė cirkuliuoti netrukus po išpuolių. Tarkime arabų palydovinė televizija teigė, kad tą dieną į darbą neatėjo net 4 tūkst. žydų. Kai kuriose netrukus išleistose knygose buvo skelbiama, kad išpuolius, norėdama gauti paramą pradėti karą su Iraku, surengė pati JAV vyriausybė. Tuo, kad netrukus po šios tragedijos ėmė sklisti įvairios sąmokslo teorijos, stebėtis neverta. Tačiau labiausiai šokiruoja tai, kad neseniai 17 valstybių daryta apklausa parodė, kad dauguma žmonių vis dar nėra įtikinti, kad išpuolius suorganizavo Al-Qaeda teroristų tinklas. Didžioji dauguma „tiesos ieškotojų“ skelbia alternatyvias tiesas. 2005 metų dokumentinis filmas „Loose Change“ argumentuoja, kad lėktuvai negalėjo sugriauti bokštų dvynių taip kaip jie nugriuvo, o šalia Pentagono rastų lėktuvo nuolaužų buvo per mažai, kad būtų galima sutikti, kad į pastatą įsirėžė lėktuvas.