Viduramžiais būties problema buvo siejama su klausimu apie tai, ar universalijos (visuotinis = būtis) turi ontologinę reikšmę, t.y. ar jos egzistuoja savaime ir nepriklausomai nuo materijos, daiktų, sąmonės ir kt., ar priklauso nuo pastarųjų. Šis klausimas buvo sprendžiamas tokio pasaulio paveikslo...
Renesanso (Atgimimo) epocha apima 15-16 amžius (kai kuriose klasifikacijose ir 14 a.). Tai pasaulio kultūros ir humanistiškosios sąmonės formavimosi laikotarpis. Tarp kitko, kažin ar galima kalbėti apie visuomenės humanistišką sąmonę, jei humanistais vadino universitetų humanitarinių fakultetų profesorius ir studentus. Be to,...
Septynioliktasis amžius atveria filosofijos raidos periodą, kuris vadinamas Naujaisiais laikais. Šį amžių paprastai vadina mokslinės revoliucijos epocha. Tačiau man atrodo ne visai korektiška charakterizuoti filosofiją kaip metafiziką remiantis fizika (mokslu). Manyčiau, kad reikia rasti bendrą sociokultūrinį kontekstą, relevantišką ne tik mokslui,...
18 amžių dažnai vadina Švietimo epocha. Šį terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų filosofas ir publicistas Volteras (1694-1778). Terminas, man atrodo, vykęs, nes patikslina proto sąvoką - epochos svarbiausią charakteristiką. Tikrai, tikėjimas proto galia apibūdina pačią švietimo esmę, bet čia reikia atsiminti,...
Kanto fenomenų ir noumenų dualizmą bandė įveikti Johanas Fichtė, teigdamas, kad egzistuoja kažkoks Aš, kuris yra grynas veikimas, priešingas Kanto daiktui savyje, kuris yra objektas. Šitos veiklos esmę sudaro tai, kad Aš numato (pagimdo) save, t.y. Aš = Aš. Po to...
Nebūties idėja yra ypatinga tiek filosofijos istorijoje, tiek ir apskritai visuomenės kultūros istorijoje. Viena vertus, ši idėja lyg ir egzistuoja, ją žinojo dar senovės pasaulis, antra vertus, jos lyg ir nėra - apie ją nepriimta kalbėti nei filosofijos istorijos kursuose, nei...
Kaip Dievas kūrė pasaulį aprašoma Mozės Penkiaknygės pirmosios knygos pirmajame skyriuje. Šis procesas užėmė šešias simbolines dienas, simbolines tuo atžvilgiu, kad diena čia ne kalendoriaus vienetas, o tam tikras periodas. Pirmą dieną buvo sukurta dangus ir žemė, t.y. dvasinis ir materialusis...
Senovės Graikijos filosofijoje žmogaus vidinio pasaulio aprašymui naudota sielos - ypatingos, egzistuojančios nepriklausomai nuo kūno substancijos, sąvoka. Ši sąvoka glaudžiai susieta su antikiniu gamtos sudvasinimu - animizmu (lot. anima - gyvybė, animus - dvasia). Senovės graikai griežtai neskyrė dvasinio ir materialaus:...
Mąstymas yra jutimais nepažįstamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius. Pažindamas daiktų...
Mūsų elgseną lemia kultūra ir šeima, kurioje mes augome, kurioje vystėsi mūsų jausmai, protas ir pasaulėžiūra. Tai yra mūsų realybė, mes gyvename joje žvelgdami į mus supantį pasaulį, taip kaip buvome išmokyti savo šeimoje ir visuomenėje. Mes pripažįstame tik tokį savąjį...