| | | | | |

Katės avies kailiuku

Kornreksas – įspūdinga kačių veislė. Jų kailiukas minkštas, garbanotas, beveik nesišeria. Šios veislės katės charakteriu lyginamos su nepriklausomomis ir nepaperkamomis Siamo katėmis. Dar apie kornreksus sakoma, kad jie yra meilūs ir angeliško būdo. Dažnai šis sąrašas papildomas: jos turi ir šuns savybių. Kadangi kornreksai paklūsta dresavimui ir perima šeimininkų gyvenimo būdą, jie gali tapti tikru šeimos nariu. Kornreksai – angliška veislė. Pirmasis kornreksas gimė 1950 metais Kornvalyje. Paaiškėjo, kad kačiukas atsirado dėl savaimingos mutacijos. Jo motinos kailis buvo įprastas, o tėvo – nežinomas. Šiuo gyvūnėliu susidomėję įvairūs veislininkai nusprendė išvesti naują veislę – kates garbanotu kailiu. Kornreksas – grakšti ilgakojė katė pailga galva. Ši veislė išvesta kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Ilgainiui susiformavo du kornreksų tipai – europietiškasis (angliškasis) ir amerikietiškasis. Skiriasi jų kūno sudėjimas ir galvos forma. Amerikietiškasis kornreksas mažesnis ir liesesnis už europietiškąjį. Be to, jo kojos ilgesnės, o nosis romėniška. Europietiškasis kornreksas paprastai stambesnis, ne toks perkaręs, o jo nosis tiesi. Šios draugiškos, meilios katės dievina dėmesį ir mėgsta žmonių draugiją. Visą dieną paliktos vienos jos labai kamuojasi, todėl jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite dvi kates. Kornreksai darniai sugyvena su kitomis katėmis ir šunimis.

| | | | | |

CRX Cornish rex / Kornvalio reksas

1946 metais netoli vienos Berlyno ligoninės buvo aptikta pirmoji katė banguotu kailiu, kaip įprastinės Europos trumpaplaukės katės mutantė. Bet tada, kapituliavus Vokietijai, vokiečių kačių mėlytojams šios veislės selekcija nerūpėjo. Prioritetas banguotų kačių veisimui buvo skirtas Kornvaliui (Anglija). Būtent tuo metu Anglijoje, Kornvalio grafystėje, vienoje fermoje gimė kačiukas banguotu kailiu. Toje fermoje žmonės vertėsi triušių veisimu. Būtent to kačiuko kailis ir buvo panašus į reksų veislės triušių kailį. Fermos šeimininkė parodė savo naująjį kačiuką genetikams ir taip sužadino jų didelį susidomėjimą šia nauja veisle. Jie tyrinėjo mutantą ir galiausiai jį pavadino Cornish Rex (pagal vietovę, kurioje jis ir atsirado). Praėjus keliems metams, 1960 m., taip pat Anglijoje, bet šįsyk – Devonšyro grafystėje, buvo aptikta banguota katė. Jos vardas buvo Kirli. Kirli ir jos palikuonys buvo sukryžminti su reksu iš Konvalio, bet gimė katės su normaliu lygiu kailiu. Sukryžminus vokiečių arba amerikiečių reksus, kurie tuo metu pasirodė Ohajo ir Oregono valstijose (Amerika), nedavė laukiamo rezultato. Išaiškėjo, jog kalbama jau apie kitas mutacijas, su visiškai kitokiu genu. Paskutinioji reksų variacija buvo pripažinta kaip devon-reksai. Nepaisant to, 1959 m. JAV, Oregono valstijoje, pas šeimininką Stringchemą atsirado katė, vardu Kinki Marcela. Ji pragyveno 13 metų, bet apie jos palikuonis nieko nežinoma.

| | | |

Šelmės su žiežirbomis akyse

Yra lietuviški skalikai, o kaip su tautine kačių veisle? Anot felinologų prezidentės, jos kurti nereikia: pas mus gyvena Sibiro katės, Europos trumpaplaukės ir rusų mėlynosios – tai būtų trys aborigeninės veislės. Jeigu radote ir užsiauginote kačiuką, atsineškite į klubą ekspertizei, ir jeigu du tarptautinės kategorijos teisėjai pripažins veislės standartus, ši katytė gaus pradinės kilmės dokumentus ir galės dalyvauti parodoje, naujokų klasėje. Norvegai, tarkime, turi savo miškinę (patys geriausi egzemplioriai randami miške) – tai tikroji laukinė katė. Amerikoje vertinami šiurkščiaplaukiai ir Meino meškėnai, vieni didžiausi katinų pasaulyje. Rusai neseniai pripažino Nevos maskaradinę katę. Bobteilai be uodegų panašūs į japonų bobteilus, tačiau tai yra natūrali mutacija, įvykusi Kurilų salose. Tad kačių veislių kasmet daugėja, ruošiamasi pripažinti nulėpauses, panašias į brites. Kad pelnytum pripažinimą, reikia, kad būtų surengta keletas parodų, kuriose pristatoma keturių kartų generacija, proseniai su proanūkiais; tuomet jau galima teigti, jog tikrai tos veislės savybės yra užfiksuotos. Ir neverta manyti, jog amazoniškos išvaizdos, atletiškos Oriento arba Siamo katės yra piktos ir jus užpuls. Prieš dvidešimtmetį mes džiaugėmės turėdami namuose kitokią, Siamo katę, o štai dabar neturime nė vienos, aktyviai dalyvaujančios parodose. Siamės yra labai seksualios ir judrios, tačiau jos ypatingai švelnios, kaip šuniukai gali lydėti jus kelionėse, jas galima dresuoti.

| | | |

Namuose – katė

Apie kates išleista nemažai literatūros, tačiau naujausia ir bene įdomiausia – švedų autorės Ullos Barvefjord knyga “Viskas apie kates”. Kai kurios didžiosios religijos, pavyzdžiui, budizmas, šiuos gyvūnus skelbia šventais, nes jie mato tamsoje, todėl gali atbaidyti piktąsias dvasias. Palankiai apie kates atsiliepia ir islamo išpažinėjai. Psichologai seniai pastebėjo, kad šeimose, kuriose laikoma mažesniųjų žmogaus brolių, vaikai užauga švelnesni, silpnesniam jautresni. Tokie kieme pagauto gyvūno tikrai nekankins, nelaužys uodegų ar kitaip “žaisdami” nežudys. Stebėdami, kaip vaikai elgiasi su gyvūnais, JAV mokslininkai nustato, ar vaikai priklauso smurtininkų rizikos grupei. Šiuo atžvilgiu svarbūs net pirmieji kūdikio metai, nes tokiu metu sugeriami pirmieji įspūdžiai ir formuojasi supratimas apie švelnumą šalia esančiai būtybei. Katės ir vaikai puikiai sugyvena, jeigu pastarieji išmoksta paisyti keturkojų draugų poreikių. Pavyzdžiui, netampyti jų už uodegų, nes katės puikiai sugeba apsiginti. Nors, anot autorių, yra kačių, kurios viską iškenčia, bet tada “atsigroja” kitaip – gali pradėti bet kur šlapintis. Skeptikai gali pasakyti: yra žmonių, kuriems gyvūnai sukelia alergiją. Tikra teisybė. Tokiu atveju katės, šuns ar kito kailinio gyvūno namuose nelaikysi. Specialistai net pataria išsiaiškinti, ar nėra alergiški ne tik šeimos nariai, bet ir jūsų draugai, giminės.

| | | | | |

Cymrik (Cymric) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Cymrikai ir Manksai yra veislės, šiendien susilaukiančios daug susižavėjimo dėl gražios išvaizdos ir puikaus būdo. Geri, kompanijos mylėtojai, ištikimi kaip šunys, reikalaujantys daugybės žmonių dėmesio. Jų balsas yra švelnus, katės kalba snukučio ir kūno išraiškomis. Manksų veisėjai ypač rūpinasi kačių sveikatingumu, stengiasi išvengti paveldimų ligų ir dalyvauja įvairiuose kačių sveikatingumo projektuose, iš kurių paminėtini The Manx Kitten Health Project, vadovaujamas, S. Little, Trumpauodegių kačių genetinių tyrimų programa, vadovaujama L. Lyons. Cymrikai ir Manksai yra puikūs medžiotojai, labai vikrūs, nežiūrint į tai, kad jų uodega trumpa arba jos iš viso nėra, ilagaamžiai, geros sveikatos, puikūs žmogaus kompanionai, mokantys šeiminikui „kalbėti“ snukio išraiška ir kūno kalba. FIFe Cymrikus kaip atskirą veislę pripažino 2005 metų gegužę, kur Generalinė Asamblėja patvirtino šios veislės standartą.

| | | | | |

Veislė iš arti: Lietuvių skalikas

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, iš jų – kelias skalikų veisles. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė. Pomėgį medžioti su skalikais didkai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Iš jų ir įsigijo šv. Huberto šunų. Skalikų atsiveždavo ir iš Vokietijos. Lietuvių ir lenkų skalikų aprašymus aptinkame tik rusų mdžiotojų leidiniuose. Nemažai duomenų galima rasti praėjusiame šimtmetyje išleistoje L.P.Sabanejevo knygoje “Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai”. Jis cituoja 1875 metų Imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnalo (Nr. 12) straipsnį “Apybraižos apie medžioklę Pietvakarių krašte”: “Skalikų veislių (…) yra dvi: viena stambi, kita mažesnė. Pirmoji veislė dar vadinama lietuvišku ogaru. Tai dideli, stiprūs šunys, labai tinka medžioti stambius žvėris lygumose. Kalnuose netinka – per stambūs… Mūsų skalikai daugiausia juodi su įrūdžiu”. 1876 m. to pačio žurnalo dešimtajame numeryje D.Vilinskis rašo: “Medžioklė su skalikais Pietvakarių krašte labai paplitusi ir skalikų yra daugiau nei paukštinių šunų. Daugelis medžiotojų laiko skalikų poras arba gaujas, todėl mišrūnai sutinkami retai”. Jis teigia, kad Pietvakarių krašte auginamos trys skalikų veislės: didžioji, vidutinė ir mažoji. Visų spalva – juoda su įrūdžiu.

| | | | | |

Maskvos sarginis

Ši veislinė grupė išvesta „Raudonosios žvagždės“ veislyne, kryžminant senbernarus su Kaukazo aviganiais.Pirmoji šios veislės šunų karta buvo artimesnė Kaukazo aviganių tipui- jie buvo stambesni už sembernarą, ryškios gynybinės reakcijos.Vėliau, kergiami su senbernarais, vėl priartėjo prie pastarojo išvaizdos. Maskvos sarginis stambus, grubaus konstitucijos tipo šuo.Patinų aukštis ties ketera – 68 – 75 cm, patelių – 66 – 70 cm.Stipraus, pusiausvyro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo, vyrauja aktyvi gynybinė reakcija. Maskvos sarginiai naudojami apsaugos tarnyboje. Kaulai ir raumenys stambūs. Oda prigludusi, elastinga, gali būti nedidelės raukšlės ties gerkle.Plaukas ilgas, tankus, tankus ir poplaukis, ir dekoratyviniai plaukai, kurie ant kaklo sudaro karčiukus.Kojų užpakalinėje dalyje auga ilgi puošnūs plaukai. Maskvos sarginiai būna dėmėti (balti su rausvomis ir tamsiomis dėmėmis), palši su tamsiu pavidalu apvadu. Galva plati, masyvi, ryškiai pereinanti iš aktos į snukį. Ausys nedidelės, nukarusios, aukščiau akių linijos. Akys nedidelės, apvalios, plačios, tamsios. Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Ketera ryški. Nugara plati, tiesi, raumeninga. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, muskulingos, beveik horizontalios. Uodega sunki, ilga, iki kulnų sąnarių. Krūtinė plati, gili, ilga, su truputį iškiliais šokkauliais, platėjančiais į pilvo pusę. Pilvas įtrauktas.

| | | | | |

Mažasis šnauceris

Grynaveisliai mažieji šnauceriai pradėti veisti pradėjusio amžiaus pabaigoje. Dabartinis mažasis šnauceris – kresno sudėjimo, kvadrato formos, pailga masyvia galva, būdinga šnauceriams. Mažasis šnauceris labai temperamentingas, nuovokus, lengvai dresiruojamas, draugiškas su savais ir nepasitikintis svetimaisiais. Todėl jis ne tik puikus kambarinis šunelis, bet ir geras sargas. Mažasis šnauceris šiurkščiaplaukis, vidutinio ūgio, tvirtas, raumeningas. Patinų aukštis ties ketera pageidautinas pagal standartą – 42 – 50 cm, patelių – apie 42 cm. Galva paprastai atitinka šunelio svorį. Perėjimas iš kaktos į snukį dėl didelių antakių atrodo ryškus. Tiesi nosies nugarėlė lygiagreti kaktos linijai. Nosies veidrodėlis juodas. Lūpos prigludusios prie kaktos linijai. Dantys tvirti, normalaus dydžio, sveiki, balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukštai, simetriškai apkerpamos. Akys ovalo formos, tamsios, tiesios. Apatiniai vokai prigludę, sausi. Kaklas vidutinio ilgio, proporcingas svoriui, elegantiškas. Krūtinė normalaus pločio, truputį žemiau alkūnių. Pilvas pereinamai įtrauktas. Visas liemens ilgis maždaug lygus aukščiui ties ketera. Trumpa ir stipri nugara bei juosmuo nesudaro absoliučiai tiesios linijos, o nuolaidžiai pereina į truputį palinkusias strėnas. Priekinių kojų įstrižai pasuktos mentės ir petikaulis sudaro ryškius kampus. Užpakalinių kojų šlaunys įstrižos, raumenys gerai išvystyti. Labai ryškus kulno sąnariai. Letenos apvalios formos, suspaustais pirštais.

| | | | | |

Nykštukinis pinčeris

Tai vieni mažiausių šunelių. Veisti juos pradėta Vokietijoje šio šimtmečio pradžioje. Šio mažo šunelio stipri kaulų, raumenų sistema, jie labai judrūs, gracingi, stiprios nervų sistemos ir ištvermingi. Labai vertinami jo charakterio bruožai – ištikimybė ir drąsa bei agresyvumas ginant šeimininkui priklausantį daiktą ar jį patį. Nykštukinius pinčerius galima auginti net mažiausiuose butuose, nes užima mažai vietos ir nareikia didelės priežiūros. Kai kuriose šalyse juos naudoja žiurkėms ir pelėms gaudyti. Šios veislės šunys bijo šalčio ir nemyli vaikų, jei augdami nebendravo su jais. Patinų ir patelių aukštis ties ketera – 25 – 30 cm. Galva siaura, pleišto formos, skruostai silpnai išvystyti. Kaukolė plokščia. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ir kaktos linijos lygiagrečios. Snukis sausas, stiprus, proporcingas kaukolės daliai. Nosies veidrodėlis dažniausiai juodas, bet šviesaus atspalvio šunų gali būti ir šviesesnis, panašus į kūno spalvą. Dantys balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukščiau akių linijos, simetriškos. Akys tamsios, ovalo formos. Kaklas aukštai iškilęs, normalioje padėtyje, sausas, normalaus ilgio. Kaklo oda, ypač gerklės srityje, nenukarusi. Liemuo raumeningas. Nugara trumpa, juosmuo stiprus. Krūtinės ląstos šonkauliai plokšti. Pilvas iškilęs, strėnos apvalios. Priekinių kojų mentės įstrižos, galūnės vertikalios, užpakalinių sujungimo kampai gerai suderinti tarpusavyje. Letenos apvalios, suspaustos. Judesiai elegantiški, lengvi, gracingi.