Mokslas

Siūlau skirti parafiziką, fiziką ir metafiziką. Pradėkime nuo fundamentalaus termino. Füsis graikiškai reiškia „gamta, mokymas apie gamtą”, para – „aplink, lyg tai, šalia”. Taigi išryškėja parafizikos reikšmė – „lyg mokslas, lyg žinojimas”. Meta reiškia „su kaupu, virš, per”, t.y. metafizika – tai „daugiau, negu žinojimas”. Terminų kategorinė prasmė paaiškės nagrinėjant toliau. O iš pradžių paanalizuokime situaciją, kuri padėtų suprasti metafiziką, kaip filosofijos pirmtakę. Sakykime, medžioklėn į mišką išvyko medžiotojas. Miškas – tai vieta, aplinkybės, kuriose jam tenka veikti. Medžiotojas yra ne tiek stebėtojas, kiek dalyvis tos situacijos, kurioje jis yra. Jis – dalyvis pačia tikriausia šio žodžio prasme – situacijos dalis. Tęsdamas dalyvio apibūdinimą pridursiu, kad jis neatskiriamas nuo situacijos, nesupriešinamas su ja, priešingai, su ja sudaro integralią visumą. Kitaip tariant, miškas su gyvūnais medžiotojui yra duoti ne objektyviai, o subjektyviai dėl noro ir poreikio medžioti. Tai reiškia, kad miškas jam ne esamybė, o reikiamybė: dalyvis šiuo atveju ne objektyvuotas, neiškyla kaip objektas. Kitaip sakant, šiuo atveju nėra dvasinio nuotolio (distancijos) tarp žmogaus ir pasaulio. Dvasinis nuotolis atsirastų tik objektyvinimo atveju, sąlygojančiu ne dalyvį, o stebėtoją. Pastarasis yra už empirinės situacijos ribų, tačiau ne erdvės atžvilgiu: stebėtojas nedalyvauja gyvenime – tarp jų yra dvasinė distancija, padaranti gyvenimą stebėjimo objektu. Būdamas miške kaip stebėtojas, žmogus gali būti biologas, zoologas, menininkas, bet jokiu būdu ne žvejas ar medžiotojas. Stebėjimo rezultatas – tai kokia nors pažinimo ar meno raiška.

Fiziką aš suprantu ne kaip specialų mokslą, egzistuojantį greta chemijos, biologijos ir kitų, o pagal senovės graikų žodžio füsis reikšmę – mokslą apie gamtą ir netgi mokslą kaip tokį. Jau buvo minėta, kad dalyvis negali būti mokslo pažinimo subjektas apskritai, nes gamta jo suvokiama ne kaip objektas, o subjektyviai, remiantis vertybėmis. Norint imtis moksliškai tyrinėti gamtą, būtina ją objektyvizuoti, laikyti ją objektų, o ne dalyvio veiklos lauku. Tuo tikslu reikia nustatyti dvasinį nuotolį tarp gamtos ir žmogaus ir suvokti gamtą ne iš vidaus, o iš išorės. Kitaip tariant, reikia būti ne jos dalimi, ne savu, o svetimu, pašaliniu. Tai reiškia, kad užsiimant mokslu būtinas susvetimėjimo ir nušalinimo procesas. To proceso rezultatas – stebėtojas, kuris ir tegali būti mokslo subjektas. Jeigu dalyvis mąsto ,,vertybiškai”, būtent mitais ir mitologemomis, tai stebėtojas, analizuodamas jam priešinamą objektą, gali gretinti objekto elementus tarp savęs, vengdamas šių elementų lyginimo su savo vertybėmis. Elementų gretinimas tarp savęs sąlygoja galimybę formuoti svarstomų elementų skiriamuosius požymius, kurie sudaro sąvokos turinį ir jo diskretinę struktūrą. Stebėtojo minties forma yra sąvoka, nukreipta į pasaulį kaip į diskretinę, o ne kaip į kontinualią visumą. Minties ir jos objekto diskretiškumas numato sąmonės analitinę veiklą. Analizę sudaro minties eiga nuo visumos prie ją sudarančių elementų ir dalių. Reikia pasakyti, kad stebėtojo analizei būdingas įsisąmoninimo pobūdis. Dalyvis taip pat negali neanalizuoti, bet jo analitinė veikla esti antraeilė, svarbiausia yra visumos, o ne jos dalių sinkretiškas suvokimas. Šitaip fizika, nukreipta į diskretinę struktūrą, analizuoja, formuodama sąvokas, t.y. žinojimą apie pasaulį. Tai – konceptualusis tikrovės suvokimas.

Metafizika atsirado kaip reakcija į stebėtojo pozicijos vienpusiškumą. Stebėtojo priešingybė yra dalyvis. Todėl metafizikoje dominuojančiu aspektu tapo dalyvio pozicija. Tačiau tai nebuvo grįžimas prie mitologizmo: metafizikas visa pakopa aukščiau už dalyvį-mitologą. Metafizikai būdinga ne tik dalyvio, bet ir stebėtojo pozicija. Reikalas tas, kad pati metafizika egzistuoja stebėtojo dėka. Todėl ji tęsia abi kryptis, jas sintezuoja. Tikslinga pabrėžti, kad stebėtojo poziciją atitinka tik konceptualaus tipo diskretinė sąmonė. Konceptualios visos šios mokslo formos: chemija, fizika (siaurąja prasme), biologija, astronomija ir kt. Nemokslinės diferencijuotos sąmonės formos (filosofija, menas, religija ir kt.) taip pat, jeigu ir ne konceptualios, tai būtinai diskretinės. Nyderlandų filosofas B. Spinoza (1632-1677) būtent taip suprato filosofiją ir savo filosofinę doktriną dėstė geometriškai: formulavo apibrėžimus ir aksiomas, kuriomis remdamasis įrodinėjo teoremas. Iš tikrųjų metafizikos, kaip ir jos filosofinės formos, prigimtis kitokia. Reikalas tas, kad stebėtojo pradėtas diferencijavimo procesas nėra jo visiškai kontroliuojamas, bet turi ir savo raidos logiką. Jeigu metafizika būtų diskretinė ir konceptuali, ji būtų ne metafizika, o fizika. Tiksliau, viena iš jos formų, greta chemijos, biologijos ir kt. Tuomet teisus būtų B. Spinoza su savo mokslinės filosofijos idealu.

Filosofija ir religija yra dvi pagrindinės metafizikos formos. Racionalus religinių klausimų svarstymas, teologija, apskritai sunkiai atskiriama nuo filosofijos. Tomas Akvinietis (1225-1274), viduramžių vienuolis-dominikonas, yra tiek filosofas, tiek ir teologas. Bendra tarp filosofijos ir religijos tai, kad, kaip metafizika, jos nepriklauso nuo patirties, priešingai, ją sąlygoja. Kokia mūsų patirtis, priklauso nuo to, kokią religiją mes išpažįstame, kokios filosofijos mes laikomės (nebūtinai sąmoningai ar profesionaliai). Žodžiu, metafizika yra mūsų patirties sąlyga. Skirtumas tarp filosofijos ir religijos tai, kad pirmoji yra racionali metafizika, o antroji – iracionali. Filosofija racionali ta prasme, kad ji operuoja racionaliomis idėjomis, kurios gali būti kritikuojamos. Be to, visada galima keisti ir tobulinti filosofijos turinį. Visa tai absoliučiai nebūdinga religijai. Jos samprotavimai remiasi ne idėjomis, o mitais ir dogmatais, kurie nekritikuotini ir apskritai racionaliai nesvarstytini. Religijoje nėra jokių definicijų. Sunku įsivaizduoti judaizmo ar krikščionybės apibūdinimus „Dievas – tai…”. Neįmanoma nagrinėti iracionalumo racionaliai. Pavyzdžiui, ką racionalaus galima pasakyti apie tai, kad Marija yra mergelė ir tuo pat metu Jėzaus motina?! Negali būti pakeistas nė vienas Šventųjų tekstų (Biblijos, Korano ir kt.) – vienos ar kitos religijos pagrindo – žodis. Bet kokios religijos naujovės veda ne į jos tobulinimą, o į ereziją ir naujų tikėjimų formavimąsi. Gerai žinomos krikščionybės erezijos (arijonizmas, manicheizmas, gnosticizmas ir kt.). Bandymas reformuoti krikščionybę ją ne tobulina, o sudaro galimybę atsirasti naujoms bažnyčioms (liuteronų, kalvinų, babtistų, Jehovos liudytojų, mormonų ir kt.).

Hėgelis (1770-1831) kartą buvo paklaustas, ar filosofija yra mokslas. Jis atsakė, kad ne. Patylėjęs pridūrė: filosofija – ne mokslas, ji – aukščiau už jį. Hėgelis ne puikavosi originalumu, o tiesiog išvertė senovės graikų kalbos žodį „metafizika”. Šiame kontekste mokslas yra fizika, tiesa, ne šiuolaikine prasme, o antikine – mokslas apskritai. Taigi filosofija ir mokslas skiriasi taip, kaip metafizika ir fizika. Mokslas visų pirma aprašo pasaulį (deskriptinė funkcija), t.y. jos nagrinėjimo objektas yra empirinis, egzistuojantis dėl patyrimo ir stebėjimo. Čia kol kas neanalizuokime to, kad empirinė funkcija moksle nėra vienintelė. Objektai, kuriais operuoja filosofija, nėra empiriniai. Šia prasme filosofija neturi ką aprašinėti. Bet tai nereiškia, kad filosofija nieko nekalba apie pasaulį, tiesiog klausimas „kas pasaulyje?” – ne jos klausimas: jai svarbiau įprasminti ir suprasti pasaulį, jį paaiškinti, atsakyti į klausimus kaip? ir kodėl? Žodžiu, mokslas nukreiptas į tai, kas yra, o filosofija – į tai, kas gali ir turi būti. Kitaip tariant, mokslo objektas – esamybė, o filosofijos – reikiamybė. Tarp mokslo ir filosofijos dar bendra ir tai, kad jie racionalūs. Pirmasis operuoja sąvokomis, antroji – idėjomis (ne mitais!). Netgi mistinė filosofija racionali tiek, kiek jai būdingos idėjos, o ne mitai, religiniai ar pasaulėtiški. Antai vokiečių vienuolis dominikonas ir filosofas Meisteris Ekchartas (1260-1328), nagrinėdamas žmogaus santykį su Dievu, svarsto absoliutaus (Dievo) ir reliatyvaus (žmogaus) problemą ontologiniu aspektu. Kitas vokiečių filosofas mistikas Jakobas Bėmė (Böhme) (1575-1624), remdamasis Biblijos tekstų interpretacija, taip pat svarsto racionalius natūrfilosofijos, pažinimo teorijos, antropologijos ir kitus klausimus.

Klausimas apie mokslo arba koncepcijos objektą, kad ir kaip būtų keista, yra vienas iš pačių sunkiausių. Sakykime, užduokite chemikui konkretų klausimą, ir jis be vargo į jį atsakys. O paklauskite, ką tiria chemija, ir jis, neabejotinai, paklius į keblią situaciją. Taip pat ir filosofijoje – keblumų čia apstu. Yra daugybė filosofijos krypčių, pavyzdžiui, pozityvizmas, personalizmas, pragmatizmas, egzistencializmas ir kt. Kiekvienos iš jų objektą sunku apibrėžti. Dar sunkiau apibūdinti, kas jas vienija, t.y. atsakyti į klausimą, ar tai iš viso filosofijos kryptys, o gal tai skirtingi mokslai. Pažvelkime į marksizmo filosofiją. Jos pradininkai K. Marksas (1818-1883) ir F. Engelsas (1820-1895) teigė, kad bet kuri filosofija prasideda nuo klausimo apie materijos ir sąmonės santykį. Materija suprantama kaip objektyvi tikrovė, egzistuojanti nepriklausomai nuo sąmonės ir už jos ribų, o pastaroji- smegenų savybė pavaizduoti šią tikrovę. Atsakymas į šį pagrindinį filosofijos klausimą, pagal jų nuomonę, lėmė vienos ar kitos filosofijos krypties turinį. Visa tai atrodo nuoseklu ir logiška. Tačiau netgi tokia, atrodytų, akivaizdi filosofijos objekto charakteristika turi nemaža keblumų. Visų pirma erdvė, Markso manymu, yra materijos egzistavimo forma, sąmonei ji nebūdinga. Todėl kyla natūralus klausimas: kaip suprasti tai, kad materija egzistuoja už sąmonės? Juk sąmonei nebūdingos erdvės charakteristikos, todėl neturi jokios prasmės tvirtinimas, kad materija egzistuoja už sąmonės, kaip tam tikro atskaitos taško. Materija ir sąmonė traktuojamos kaip priešybės: materija yra tai, kas ne sąmonė, o sąmonė – tai, kas ne materija.

Ikisokratikai – 6-5 a. pr. Kr. antikinės Graikijos mąstytojai ir jų pasekėjai, nepaliesti Sokrato (470-399 prieš Kr.) įtakos. Kiek tai buvo susiję su bendrais klausimais, senovės graikų ikisokratinis mąstymas buvo mitologinis. Tai visų pirma buvo reiškiama animizuojant (sudvasinant) gamtą. Kiekvienoje stichijoje (jūroje, miške, upėse, kalnuose ir kitur) gyveno savi dievai, kurie valdė jiems pavaldžius gamtos barus. Šiomis sąlygomis objektyvios žinios apie gamtą tiesiog negalimos, nes visi gamtos procesai priklausė nuo dievų valios: miške – Panas, upėse, upeliuose ir kituose vandens telkiniuose valdė nimfos. Visus dievus prižiūrėjo Dzeusas. Pagoniškieji dievai buvo gamtos stichijų personifikacija (suasmeninimas). Todėl pirmoji demitologizavimo forma buvo gamtos stichijų depersonifikavimas, o rezultatas tas, kad jos įgavo pradų (archē) statusą, iš kurių susideda visa gamta. Šie pradai dar buvo vadinami stoicheion – raidė, elementas. Šiuo atveju galime pastebėti analogijų su alfabetu: kaip iš raidžių sudedami žodžiai, sakiniai ir tekstai, tai ir gamtos įvairovę sudaro gamtiniai pradai (elementų). Gamtos „raidžių” antropomorfinis pobūdis akivaizdus: sąmonės ir pasaulio demitologizavimas buvo tik dalinis. Tik krikščionybė sugebėjo baigti demitologizavimą postulatu apie Dievo transcendentiškumą (anapusiškumą) ir panaikinti pasaulio „užburtumą”. Krikščionybės Dievas transcendentiškas tuo atžvilgiu, kad jam iš viso netinka kategorijos „anapus” ir „šiapus”.

Sokrato (470-399 pr.Kr.), didžiojo senovės graikų mąstytojo, atsiradimas nebuvo netikėtas: iki jo buvo visa mokykla sofistų (gr. sofisma – gudrybė, išsisukimas), kurie negatyviai traktavo natūrfilosofiją ir visokį teigiamą žinojimą. Gamtos vietą užėmė žmogus. Pvz., Protagoras (490-420 pr. Kr.) savo kredo suformulavo taip: „Žmogus – visų daiktų matas”. Pagal šią formulę tiesa negali būti objektyvi, ji subjektyvi, skonio reikalas. Įvyko žmogiškojo pažinimo reliatyvizavimas. Kitas sofistas Gorgijus (480-380 pr. Kr.) apskritai mėgo kalbėti ne apie tiesą (pažinimo teorijos kategorija), o apie tikroviškumą (psichologijos kategorija). Sofizmų pavyzdžius pateikia Platonas (428-347 pr.Kr.) savo dialoge „Eutidemas”. Štai vienas iš sofizmų: „Tai, ko tu nepametei, tu turi; tu nepametei ragų, vadinasi, tu juos turi”. Sofizmų analizę pateikia Aristotelis (384-322 pr.Kr.) kūrinyje „Apie sofistinius paneigimus”. Nemanau, kad sofistai nusipelno tiktai neigiamo vertinimo. Jie daug nuveikė paradoksų, sprendinių logikoje, eristikoje (moksle apie ginčą), o svarbiausia, jie paruošė sąlygas atsirasti Sokratui. Iš sofistų Sokratas paveldėjo skeptišką požiūrį į natūrfilosofiją, abejingumą gamtos pažinimui, visokios sistematikos ir gatavo žinojimo negatyvų vertinimą. Filosofija, pasak Sokrato, nėra mokymas apie ką nors, tai majeutika, t.y. menas, pašnekovui užduodant klausimus, kartu su juo surasti tiesą. Tuo pačiu Sokratas pripažįsta, kad jis nežino tiesos, jis jos ieško kartu su pašnekovu. Plg. jam priskiriamą pasakymą: „Aš žinau, kad aš nieko nežinau”.