| | | | | |

Mažasis šnauceris

ByStraipsniai.lt

Grynaveisliai mažieji šnauceriai pradėti veisti pradėjusio amžiaus pabaigoje. Dabartinis mažasis šnauceris – kresno sudėjimo, kvadrato formos, pailga masyvia galva, būdinga šnauceriams. Mažasis šnauceris labai temperamentingas, nuovokus, lengvai dresiruojamas, draugiškas su savais ir nepasitikintis svetimaisiais. Todėl jis ne tik puikus kambarinis šunelis, bet ir geras sargas. Mažasis šnauceris šiurkščiaplaukis, vidutinio ūgio, tvirtas, raumeningas. Patinų aukštis ties ketera pageidautinas pagal standartą – 42 – 50 cm, patelių – apie 42 cm. Galva paprastai atitinka šunelio svorį. Perėjimas iš kaktos į snukį dėl didelių antakių atrodo ryškus. Tiesi nosies nugarėlė lygiagreti kaktos linijai. Nosies veidrodėlis juodas. Lūpos prigludusios prie kaktos linijai. Dantys tvirti, normalaus dydžio, sveiki, balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukštai, simetriškai apkerpamos. Akys ovalo formos, tamsios, tiesios. Apatiniai vokai prigludę, sausi. Kaklas vidutinio ilgio, proporcingas svoriui, elegantiškas. Krūtinė normalaus pločio, truputį žemiau alkūnių. Pilvas pereinamai įtrauktas. Visas liemens ilgis maždaug lygus aukščiui ties ketera. Trumpa ir stipri nugara bei juosmuo nesudaro absoliučiai tiesios linijos, o nuolaidžiai pereina į truputį palinkusias strėnas. Priekinių kojų įstrižai pasuktos mentės ir petikaulis sudaro ryškius kampus. Užpakalinių kojų šlaunys įstrižos, raumenys gerai išvystyti. Labai ryškus kulno sąnariai. Letenos apvalios formos, suspaustais pirštais.

| | | | | |

Nykštukinis pinčeris

ByStraipsniai.lt

Tai vieni mažiausių šunelių. Veisti juos pradėta Vokietijoje šio šimtmečio pradžioje. Šio mažo šunelio stipri kaulų, raumenų sistema, jie labai judrūs, gracingi, stiprios nervų sistemos ir ištvermingi. Labai vertinami jo charakterio bruožai – ištikimybė ir drąsa bei agresyvumas ginant šeimininkui priklausantį daiktą ar jį patį. Nykštukinius pinčerius galima auginti net mažiausiuose butuose, nes užima mažai vietos ir nareikia didelės priežiūros. Kai kuriose šalyse juos naudoja žiurkėms ir pelėms gaudyti. Šios veislės šunys bijo šalčio ir nemyli vaikų, jei augdami nebendravo su jais. Patinų ir patelių aukštis ties ketera – 25 – 30 cm. Galva siaura, pleišto formos, skruostai silpnai išvystyti. Kaukolė plokščia. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ir kaktos linijos lygiagrečios. Snukis sausas, stiprus, proporcingas kaukolės daliai. Nosies veidrodėlis dažniausiai juodas, bet šviesaus atspalvio šunų gali būti ir šviesesnis, panašus į kūno spalvą. Dantys balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukščiau akių linijos, simetriškos. Akys tamsios, ovalo formos. Kaklas aukštai iškilęs, normalioje padėtyje, sausas, normalaus ilgio. Kaklo oda, ypač gerklės srityje, nenukarusi. Liemuo raumeningas. Nugara trumpa, juosmuo stiprus. Krūtinės ląstos šonkauliai plokšti. Pilvas iškilęs, strėnos apvalios. Priekinių kojų mentės įstrižos, galūnės vertikalios, užpakalinių sujungimo kampai gerai suderinti tarpusavyje. Letenos apvalios, suspaustos. Judesiai elegantiški, lengvi, gracingi.

| | | | | |

Pietų Rusijos aviganis

ByStraipsniai.lt

Veislė Taurijos avių augintojų išvesta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje kryžminant atvežtus iš Ispanijos Astūrijos aviganius su azijietiškos kilmės vietiniais bei Krymo kurtais, naudojamais avių kaimenėms ganyti bei apsaugoti. Šios veislės šunys gerai dresiruojami ir lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Tai tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo šuo. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 62 cm. Formato indeksas: 108 – 110. Kaulėtumo indeksas: patinų – 17 – 19, patelių – 16 – 18. Šie šunys stipraus, pusiausvyro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai stambūs, raumenys stiprūs. Oda laisva, elastinga be raukšlių ir nenukarusi. Plaukai ilgi, šiurkštūs, tankūs, truputį garbanoti, vienodo ilgio ant galvos, liemens, galūnių ir uodegos, poplaukis tankus, vešlus. Pietų Rusijos aviganiai dažniausiai būna balti, balti su gelsvu atspalviu, palši, įvairių atspalvių pilki, balti ir pilki su neryškiomis dėmėmis, pilkai dėmėti. Galva ilgoka, kaktos dalyje normalaus pločio, su ryškiu pakaušio gumburu ir žandikaulių įdubomis. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus, palaipsnis. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Ausys nedidelės, trikampio formos, nukarusios. Akys ovalios formos, tiesiog, tamsios, su sausais prigludusiais vokais. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, raumeningas, normalaus ilgio, aukštoje padėtyje.

| | | | | |

Veislė iš arti: Rusų kurtas

ByMartynas Staskevičius

Jeigu greihaundai laikomi Didžiosios Britanijos karalių palydovais, tai rusų kurtai – Rusijos carų ir kunigaikščių numylėtiniais. Kai rusų didikai išsiruošdavo į medžioklę, su savimi pasiimdavo ne keletą, o šimtus rusų kurtų. Juos šaukė Jermolovo, Karejevo, Mačevarianovo ir kitų dvarininkų kurtais. Kinologai mano, kad kurtai Rusijoje atsirado XIII-XV amžiuje, mongolų-totorių antplūdžio metais. Kai mongolų-totorių ordos užkariavo Artimuosius Rytus ir Vidurinę Aziją, atsigabeno į šiuos kraštus Azijos bei persų kurtų. O paskui caro Ivano Rūsčiojo kariai XVI amžiuje užėmė Kazanę bei Astrachanę ir išstūmė totorių kunigaikščius į Rusijos šiaurę. Totoriai, nors ir skubiai traukėsi, bet nepamiršo kurtų. Persikėlę į naujas vietas, mišrino savo kurtus su šiauriečių laikomis. Tačiau XI a. Prancūzijos kronika mini: atvykusi į Prancūziją tekėti už Henriko I, Kijevo didžiojo kunigaikščio duktė Ana Jaroslavna kartu su kraičiu atsivežė tris rusų kurtus. Daug vėliau, caro Petro I laikais, didikai kurtus šiek tiek primiršo, bet XVIII amžiaus pabaigoje jais vėl susidomėjo. Kurtų veislė tuo metu buvo labai marga. Štai rašytojas V.Levšinas leidinyje „Knyga medžiotojams“ mini net keturias veisles: rusų, grynakraujus, ilgaplaukius ir kuršių kurtus. Kiekvienas dvarininkas stengėsi išvesti kurtų veislę ir suteikti šunims savo vardą. Tačiau jų paskirtis buvo viena – medžioti. Ir ne šiaip zuikelius ar lapes, o vilkus.

| | | | | |

Lesė grįžta!

ByStraipsniai.lt

Kai Didižiosios Britanijos karalienei Viktorijai (1819 – 1901 m.) parodė kolį, kažkuris didikų atsiprašė: “Karaliene, šis aviganis tarsi nešlifuotas deimantas”, o aistringoji šnų mylėtoja Viktorija paprieštaravo: “Kartais deimantų nebūtina šlifuoti”. Balmoralo pilyje paskui karalienę sekiojo pulkas šunų. Prie jų netruko prisidėti koliai. Karališkos šeimos dėmesys jiems išėjo į naudą. 1860 m. Birmingemo šunų parodoje kinologai pirmąkart atitvėrė aviganių ringą. Prie jo būriavosi žmonės, laukdami karališkųjų šunidžių aviganių. Kai kas gūžčiojo pečiais: “Na, tie šunys bevardžiai. Juos šaukia kaip avis: “Colley”. Kolių istorija paini. “British Quadrupeds” knygoje, išleistoje 1790 m. rašoma, kad kolių protėviai – islandų aviganiai. Galbūt tai buvo norvegų kuhundų ir laikų mišrūnai, kuriuos į Didžiąją Britaniją atsivežė vikingai, puldinėję šiaurinę Škotiją. Salose šie aviganiai rado ką veikti, nes škotai vertėsi avininkyste. Nuolatiniai karai skatino škotus tiekti daug vilnos ir mėsos, todėl gausėjo avių ir jas ganančių šunų. Žmonės juokavo: “Koliai gelbsti karalystę”. Kolių veislės pavadinimas kildinamas iš keltų col (juodas). Col reiškė ir ratą arba antkaklį, o juodasnukes Škotijos avis šaukė cooley. Iš pradžių šunis atrinkdavo paprastai: tiks – netiks ganyti? Piemenys atskirdavo koliukus, turinčius gausų kailį ir dovanodavo žemvaldžių vaikams. Trumpakailiai ganė, o ilgakailius veisė ir į parodas vežiojo turtingesni žemvaldžiai.

| | | | | |

Skaiterjeras

ByStraipsniai.lt

Skaiterjero tėvynė laikoma Skajaus sala, esanti į šiaurės vakarus nuo Škotijos krantų. Tai labai sena medžioklinė veislė. Skaiterjerai nuo neatmenamų laikų buvo naudojami medžiojant lapes, upines ūdras ir laukines kates. Šios veislės šunys išsiskiria nepaprasta ištikimybe šeimininkui. Tai bebaimiai, nepasitikintys svetimais šunys. Pats garsiausias ir labiausiai gerbiamas šios veislės istorijoje, be abejo, šunelis Bobis, kurio garbei Škotijos sostinėje Edinburge 1872 metais pastatytas paminklas. 1858 metais mirė Bobio šeimininkas, neturtingas senas piemuo. Bobis 14 metų gyveno ant jo kapo, laukdams savo šeimininko. Jį maitino miesto gyventojai. Visi pažinojo jį ir mylėjo už ištikimybę. Bobis nugaišo 1872 metais ir buvo palaidotas šalia šeimininko. Skaiterjeras – žemakojis, ilgas, vos nesiekiančiais žemės, plaukais, raumeningas, tvirto kaulų sudėjimo šuo. Galva ilga, neryškus perėjimas nuo kaktos į snukį. Žandikauliai labai stiprūs. Nosies veidrodėlis visada juodas. Dantys balti, stiprūs, sukandimas žirklių principo. Ausys stačios arba nukarusios, apaugusios ilgais, puošniais plaukais. Stačios ausys kyšo virš lnijos, nedidelės. Nukarusios – stambesnės, žemiau akių linijos, prigludusios prie skruostų. Akys labai tamsios, vidutinio dydžio, ovalo formos. Kaklas ilgas, raumeningas, aukštai iškeltas. Krūtinė gili, ilga, plokštoka. Nugara ilga, tiesi, stipri.

| | | | | |

Kolių Nijolė

ByAurelija Staskevičienė

Paklauskite vilniečių šunininkų, kas tokia “kolių Nijolė”, ir jie nedvejodami nurodys Nijolę Rudzikaitę – Vilniaus šunų mylėtojų bendrijos sekretorę. Jos gražioje, gėlėse ir žalumoje paskendusioje sodyboje Pavilnyje net keturi koliai… Nijolės prisiminimai, kurių klausėmės gražų rugpjūčio vakarą, netilptų į storą knygą. Vos tik išgirdę graudžias pasakojimo gaideles, subruzda ir Nijolės koliai: ar šeimininkė saugi? Ar viskas gerai? Ne visi šunys sergsti savo šeimininką tokiu supratingu žvilgsniu. Kolio akys ir nenykstanti šypsena – fenomenalu. Jis niekada nebūna išsigandęs ar piktas, visada laimingas. Kuo ilgiau bendravome su Nijole, tuo drąsiau galime teigti: ir ji šviesulys, ir jos augintiniai inteligentiški! Laimingas žmogus ir tiek! Senovėje škotų aviganiai reiškė gyvulių augintojų išlikimą atšiaurioje Škotijos gamtoje. Koliams buvo patikėta kilni misija: apsaugoti avių bandas, padėti išgyventi valstiečiams. Ir Nijolė, ne kartą balansavusi ant išlikimo ribos, paslaptingai šypsosi: “Jokių praeities sunkumų neatsisakyčiau”. Aštuoneri gražiausi jaunystės metai kalėjimuose (septyniolikmetė Nijolė Rudzikaitė buvo partizanų ryšininkė), darbas Kazachstano vario kasykloje, tuberkuliozė, persekiojimai besimokant aukštojoje mokykloje Lietuvoje, mirus savam vaikeliui, išaugintas giminaičių berniukas. Ji visą laiką turėjo kuo rūpintis ir ko siekti. “Mane visą gyvenimą lydėjo šunys. Pirmasis, kurį atsimenu iš vaikystės,- didžiulis senbernaras”- prisimena N. Rudzikaitė.

| | | | | |

Trumpaplaukis taksas (Dachshund)

ByStraipsniai.lt

Manoma, jog trumpaplaukis didysis taksas, tikriausiai yra seniausias iš visų taksų, kuris kadaise buvo naudojamas pėdsakams susekti. Trumpaplaukis taksas, priklausantis skalikų grupei, šiandien auginamas namuose kaip šeimos draugas, vedamas į parodas. Nors šis šuo yra mažas, trumpomis kojomis, tačiau jo ilgas kūnas puikiai sudėtas, raumeningas, krūtinė plati ir stipri, priekinės kojos gerai išvystytos. Takso migdolo formos akys yra tamsios, žvilgsnis protingas, ausys nukarusios ir ilgos. Šie taksai yra protingi, tačiau juos dresiruoti nėra lengva, nes jie yra labai smalsūs aplinkai ir rūpinasi savo pasauliu. Gali būti sunkoka sutramdyti medžioklės instinktus ir paleidus šunį prisikviesti sugrįžti. Tad norint sutelkti jų dėmesį ir nugalėti šuns dominuojantį charakterį, reikės tvirtos technikos. Tiesa, tai medžioklinis – urvinis šuo, tad paleidus kieme taksą, nenustebkite, jei šis ims rausti žemes. Trumpaplaukiam taksui kasdieną reikia 20-40 minučių aktyvios veiklos: 1-2 kartus per dieną ar dažniau būtina su šuneliu pasivaikščioti. Taksas loja tik tuomet, kad to reikia, todėl tai puikus namų sargas. Šis šuo nėra agresyvus, tačiau nelabai sutaria su kitais gyvūnais. Taksai labai prisiriša prie šeimos, ypatingai pasirenka vieną šeimininką. Su nepažystamais šis šuo nėra labai draugiškas. Kartą per savaitę reikia gerai iššukuoti kailį su šepečiu ir šukomis. Papildomi plaukai prie jų letenų triminguojami. Ypatingai reikia išvalyti ausis, tiek vidų, tiek išorę.

| | | | | |

Vokiečių aviganis (Deutscher Schaeferhund)

ByStraipsniai.lt

Vokiečių aviganis – nepaprastai populiarus ir universalus šuo. Pasaulinę šlovę ši jauna veislė pelnė savo išskirtinėmis charakterio ypatybėmis ir puikiomis darbinėmis savybėmis. Aiškiai išreikštas gynybinis instinktas,sugebėjimas veikti savarankiškai atliekant apsaugines funkcijas ir tuo pat metu besąlygiškas paklusimas šeimininkui, ypatingas prieraišumas, žaismingumas, noras mokytis, džiaugsmingas komandų atlikimas, drąsa ir užtikrinti veiksmai neįprastoje situacijoje – štai kertinės vokiečių aviganio charakterio ypatybės būdingos šiai šunų veislei. Veislei, kuri įtiks kiekvienam šunų mylėtojui teisingai pasirinkusiam sau keturkojį draugą, nes vokiečių aviganis pasižymi dar ir individualiomis charakterio ypatybėmis – vieni užsikrovę sau atsakomybės naštą, ryžtingi ir pasiryžę džiaugsmingai įvykdyti šeimininko komandas; antri pasižymi intelektu, jautrumu ir noru mokytis; treti yra temperamentingi, pasitikintys savimi ir susivaldantys. Būsimajam vokiečių aviganio šeimininkui reikia tiksliai žinoti ko jis nori iš savo šuns ir žinant tai pasirinkti tinkamą partnerį – šuniuką ar suaugusį šunį. Netinkamai pasirinktas šuo, laikomas netinkamomis sąlygomis, pridarys daug rūpesčių ir pakenks veislės prestižui, nes paveldėtos geriausios šuns savybės liks nepanaudotos. Atitinkamai auklėjant ir auginant galima suformuoti tam tikrą šuns elgseną, tokią kokios pageidauja šeimininkas.

| | | | | |

Ilgaplaukis taksas

ByStraipsniai.lt

Tikėtina, jog taksų veislės šunys kilę iš Vokietijos. Vokiškai jie vadinami Dachshund. Vokiečių kalboje “Dachs” reiškia “barsukas”. Todėl taksų paskirtis yra įlysti į urvą ir išvaryti ten esančius barsukus, lapes ar kitus žvėris. Jie puikiai medžioja ne tik urvuose, bet ir žemės paviršiuje: lodami veja bei suseka žvėris pagal pėdsaką. Nors taksai yra vieni mažiausių medžioklinių šunų, tačiau jų mažas ūgis turi nemažai privalumų. Medžiojant didelius žvėris, pastarieji nebijo mažo taksiuko ir todėl neskuba trauktis. Tokiu būdu taksas nukreipdamas žvėries dėmesį nuo medžiototjo sulaiko grobį. Šie šunys kaip „geri darbuotojai” greitai tapo žmonių vertinami bei mylimi. Todėl jau septyniolikto amžiaus pabaigoje taksai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose kaip medžiokliniai-urviniai šunys. XVII amžiaus pabaigoje iš skalikų nuolat buvo veisiami šunys. Iš jų išsivystė ir trumpakojai taksai. Manoma, jog ilgaplaukiai taksai atsirado kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Todėl jų kailis yra panašus į spanielių: plaukai lygūs, ilgi, minkšti, žvilgantys, trumpiausi ant nugaros, tačiau gerokai ilgesni kaklo srityje, krūtinės apačioje, su puošniomis pašukomis ant vidinių letenėlių pusių bei uodegos. Ilgaplaukių taksų kailio spalva dažniausiai būna rusvai ruda, kaštono spalvos arba juodas su įrudžiu. Ilgaplaukiai taksai yra trumpakojai. Jų priekinės letenėlės yra kreivokos, o pirštai suspausti.