Sulfatų klasės mineralas CaSO4 2 H2O ; Nuosėdinės kilmės sulfatinė uolena. Susidariusi iš gipso mineralo ir priemaišų. Lietuvoje daugiausia gipso yra devono ir permo sistemose. Be to pasitaiko intarpų kvartero morenoje, mezozojaus molyje, aleurolite, mergelyje. Devono gipso yra Suosos, Tatulos, Pamūšio, Pakruojo svitose. 30-45 metrų sluoksniais slūgso Biržų ir Pasvalio rajonuose. Daug kur net žemės paviršiuje. Giliau jo rasta Lietuvos pietuose, tarp Kauno ir Prienų (čia jis slūgso kartu su anhidritu).

Dažnai turi molio, aleurito, smėlio, dolomito priemaišų. Lietuvoje klinties daugiausia ordoviko silūro ir permo sistemose, nestorų tarpsluoksnių yra devono, triaso, juros, kreidos ir paleogeno sistemose. Ji sudaro apie 10 % visų Lietuvos nuosėdinių uolienų. Ordoviko ir silūro sistemų klinčių sluoksnių bendras storis 150 m. Daugiausia yra organinės klintys: biomorfinės (iš gerai išlikusių pečiakojų, stomatoporų, vandens augalų liekanų) ir detritinės.(iš pečiakojų, ostrakodų, trilobitų ir kitų gyvūnų kiautelių nuolaužų. Šių sistemų klastogeninė klintis pagal nuolaužų dydį skirstoma į konglomeratą, glaveritą ir smiltainį.

Nuosėdinė uoliena. Lietuvos molio mineralinė sudėtis : Hirdožeručių 70-75 %, Kaolinito 15-20 %, Chloritų 3-5 % , Montmorilonito tik pėdsakai, rečiau 3-5 %. Cheminė sudėtis : Silicio dioksidas 48-54 % , Aliuminio oksido 15-18 %, Geležies oksido 5-8 %. Karbonatų 8-15 %. Truputis titano, natrio, kalio oksidų. Lietuvoje randama beveik visose geologinėse sistemose. Tačiau tik devono, triaso, juros, kreidos, ir kvartero sistemų molis yra prie paviršiaus arba atodangose.

Nuosėdinės kilmės karbonatų klasės mineralas ir karbonatų grupės uoliena. Turi 20-30 % kalcio oksido (CaCo3), 17-22 % magnio oksido (MgCo3), 37-48 % anglies dioksido. Dolomitas slūgso Šiaurės Lietuvoje devono sistemos sluoksniuose. Jis yra palyginti minkštas, lengvai pjaunamas ir skaldomas, gali būti naudojamas interjero apdailos plokštėms, cementui, mineralinei vatai, kalkėms gaminti. XIX a. dolomitas buvo naudojamas, kaip statybinis akmuo. Šiaurės Lietuvoje dar dabar yra išsilaikiusių iš dolomito sumūritų malūnų, bažnyčių, tiltų.

Organinės kilmės degioji uoliena. Susidaro iš augalų liekanų, ne visai susiskaidžiusių (susimineralizavusių) pelkėse, kur per daug drėgmės, bet maža oro. Dažniausiai susidaro, užaugus ežerams, rečiau – supelkėjus sausumai. Daugiausia susikaupė poledyninėje epochoje. Pelkėse jos kaupiasi ir dabar. Visi durpynai užima 6,4 % Lietuvos teritorijos, tačiau jie pasiskirstę netolygiai. Daugiausia jų yra Pajūrio žemumos pietuose, Baltijos ir Žemaičių aukštumose, Vidurio žemumoje. Pietryčių lygumoje.

Naudingosios iškasenos, mineralinės žaliavos, neorganinės arba organinės kilmės, medžiagų sankaupos Žemės plutoje, naudojamos visuomenės reikmėms. Lietuvoje daugiausia naudojama statybinėms medžiagoms gaminti.Todėl ir šalies kasybos pramonė yra vietinės reikšmės. Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2 % visos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės ir nafta.

Per ilgą ir sudėtingą Lietuvos teritorijos geologinę raidą susidarė įvairių naudingųjų iškasenų, kurios dėsningai pasiskirsčiusios žemės gelmėse. Kristaliniame pamate, susidariusiame iš granitinių uolienų, yra metalinių iškasenų – geležies, spalvotųjų metalų rūdų. Ikikvarterinių nuosėdinių uolienų storymėje yra nemetalinių iškasenų: klinties, dolomito, kreidos, gipso, anhidrito, druskų, naftos, požeminių vandenų. Žvyras, smėlis, molis, durpės – tai tipiškos kvartero naudingosios iškasenos. Jos slūgso žemės paviršiuje, gerai ištirtos, lengvai prieinamos.
Iki šiol Lietuvoj nerasta pasaulinės ar nors regioninės svarbos naudingųjų iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitai, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės bei nafta.

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės”, t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse. Pažymėtinos Petro I valdant, įsteigtos “laivinės girios”, skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai. Dėl to mūsų šalyje lig šiol labai glaudūs ryšiai tarp draustinių bei rezervatų steigimo ir medžioklės ūkio plėtojimo.

Molėtų rajonas vaizdingas ir įdomus savo apylinkėmis. Dideliame rajono plote ošia miškai. Jie užima 26.6% viso ploto. Dalis jų priklauso draustiniams. Didžiausi rajone – Liudgardo (Dubingių) miškai. Šiuose miškuose aptikta prancūzų karių kapų iš 1812 m. Prie Baluošų ežero rasta 1863 m. sukilėlių stovyklos pėdsakų. Šalia Želvos, kurio pusiasalyje yra piliakalnio liekanų, Gilužio, Balčio, Lukštinio, Ilmedo, Ilgiškio ežerų dunkso Kaldinių kalvos. Ant jų yra įsikūrusi astronomijos observatorija, turinti didžiausią Pabaltijyje 163 cm skersmens teleskopą. 5 km spinduliu observatoriją supa daugiau kaip 20 ežerų. Didžiausias iš jų – Želva. Beveik visas ežeras yra miške, turi 2 salas. Iš Želvų išsruvena Šventosios intakas Virinta, vinguriuojanti per visą Molėtų rajoną. Lyg Želvų palydovai – Lenktinis, Šilagilužis, Duobulis, Žalelis, Trinktinis ir kiti ežerėliai. Tolėliau tyvuliuoja gražus ir didelis Virintų ežeras.

Kauno rajonas – vienas iš šešių Kauno apskrities rajonų, beje pats didžiausias. Kauno rajonas tikrai vertas dėmesio, nes čia apstu įvairių parkų, įžymių medžių ir šiaip visokių gamtos paminklų. Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal dydį bei reikšmę Lietuvos miestas. Kauno įkūrėju laikomas legendinio Lietuvos Kunigaikščio Palemono sūnus Kūnas. Kurioje vietoje buvo Kūno pilis – neaišku. Remiantis metraščiais, atrodo, jog ji turėjusi būti Nemuno ir Nevėžio santakoje. Nuo Kūno vardo greičiausiai ir kilo Kauno pavadinimas. Pažaislio parkas užima 201 hektaro plotą. Kauno Pažaislio parke ties rūmais kerojasi 500 metų ąžuolas, kurio aukštis siekia 20 m, o skersmuo 21 m. Ošia čia ir 100-130 metų pušys, iš kurių ne vienos aukštis siekia 27 m, o skersmuo – 80 cm. Ošia čia ir šimtametės eglės.