Mistika

07.00 – 12.24 vietos laiku III dalis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sale ramiomis ežero bangelėmis nuvilnijo erotiška muzika. Eiliniai, jefreitoriai ir leitenantai it tarakonai pyragą, aplipę kapsules su biokibernetinėmis geišomis, atidarinėjo apsauginius liukus, apsauginius plastikinius stiklus. Lupo lauk “miegančiąsias” gražuoles. Tempė jas į erdvesnes vieteles, kai kurie ir į savo gultus. Įvedinėjo kodus, paleidinėjo elektros srovę, tuoj pat nuvilnijančią plokščiagalvių viliojančiais kūnais. Kodėl jas visuose galaktikos pakraščiuose vadino plokščiagalvėmis, jei jų galvos visai nebuvo plokščios? Gal šiaip... Gal kad pažemintų savo rankų tvarinį, skirtą žemesniems instinktams patenkinti. Istorikai atsakytų tiksliau. Priešistorinėse Žemės legendose taip buvo vadinamos pirmosios žmogaus rankų sutvertos moterys – neturėjusios sielos. Protingi zombiai. Sakoma, jog be magijos tais, necivilizuotais, laukiniais laikais, neapsieita. Kas ten žino. Plokščiagalvėse burtų nebūtum radęs nė už grašį. Sielos irgi. Sekso magijos – apsčiai!

07.00 – 12.24 vietos laiku II dalis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Laborantės Marijos nesimatė, bet Fredis žinojo, jog ji, ta geltonplaukė, apvalių kūno formų mergina tikrai kur nors sukinėjasi tarp savo morkų, agurkų, aguročių, apelsinų, mango vaisių... Ir tikrai ant vienos iš viršutinių platformų triūsė mergina, iki juosmens išsirengusi nuogai, nors tai ir draudė instrukcijos. Tačiau niekas, net komendantas Noksas jos nė žodeliu nesudrausdavo – žinojo, jog ji šiek tiek nifomanė. O ir jiems patiems “šiek tiek” patikdavo paspoksoti į jos stangrias krūtis. Ir ne tik paspoksoti, jei tik, žinoma, pasitaikydavo proga... Nors instrukcijose buvo rašoma, jog darbo vietoje... Šalia Marijos ore plaukiojo videofonas ir klaviatiūra. Monitoriuje matėsi Fredžio veidas. Marija pasitaisė plaukus ir atsistojo visu ūgiu, kad Fredis ją išvystų ne tik ekrane...

07.00 – 12.24 vietos laiku I dalis

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Didžiulė salė. Palei sienas gultai, ginklų stovai. Specialiose nišose kovinė apranga, skafandrai. Tarp gultų įsispraudę ekranai, pultai, į kuriuos protingos galvos nepagailėjo įmontuoti aibės mygtukų, klavišų ir svirtelių. Pailgos salės viduryje metalinis stalas, kūno treniruokliai, matinio stiklo dušo kabinos. Beveik viskas vienoje didžiulėje patalpoje – čia vyrai miegojo ir valgė, iš čia valdė visą “Smūgio” ginklų arsenalą, viskas čia buvo po ranka. O kai nebūdavo mūšių ar kovinių treniruočių, čia jie stumdavo laisvą laiką – jo buvo itin daug. Nuobodulys tokiais atvejais neišvengiamas. Kreiseryje buvo ir kitokių patalpų: angaras su dvidešimčia kovinių skraidyklių, Visatos pajėgose vadinamų skroderiais, angaras su anfibijomis desantui į planetas, apžvalgos aikštelė, įvairios paskirties sandėliai. Apžvalgos aikštelę kai kurie mėgdavo vadinti kapitono tilteliu, kiti centriniu pultu, treti visai nepagarbiai – šikinyku. Ir ištikrųjų ši patalpėlė atlikdavo daugelį funkcijų, tik ne pastarąją. Tačiau ilgiadienis nuobodulys kiekvienam kreiserio kampeliui duodavo savo vardą ir dažniausiai ne patį gražiausią.

Vienas žmogus

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Krikščioniškoji gyvų organizmų kontrolės taryba rekomenduoja tekstą bei originalų įrašą sunaikinti kaip menkavertę informaciją, galinčią Didžiajam tikėjimui suteikti nepageidautinų atspalvių. Šventojo piloto žvaigždėlaivio kapitoną Jurgį Urboną taip pat siūloma sunaikinti kaip žmogų, žinantį apie šio teksto egzistavimą. Taip pat patartina regeneruoti šventojo imperijos licenciatoriaus Prano Šarpnickio smegenis, kadangi šis asmuo redagavo žemiau pateiktus tekstus. Oficialiuose pranešimuose, kuriuose bus kalbama apie Šv. Jono liudijimus, turi būti skelbiama, jog juos surado automatinis bioerdvėlaivis Šventasis pilotas.

Keturi

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Juodoje kosmoso nykynėje iš inercijos – maždaug 3 000 m/s greičiu – skriejo erdvėlaivis. Būtų galima nurodyti jo tikslias koordinates, jei tai turėtų kokią nors prasmę. Jo keleiviams neturėjo…Jei pažvelgtume į šią skardinę dėžutę iš Dievo minties skrydžio – na, tarkim, iš kokių nors niekingų 1 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 kilometrų, pakeltų n-tuoju laipsniu – galėtume tarti, jog erdvėlaivis apskritai neegzistuoja. Kaip didingai skamba – “edvėlaivis”. Ne, didingiau – “žvaigždėlaivis”. Ne – “kosminis laivas”. Kaip didingai! Nes tai žmogaus rankų tvarinys. Nors erdvėlaivyje buvo daug įvairių kajučių – miegamųjų, bibliotekų, baseinų, saunų, valgomųjų, tačiau nelaimingoji ketveriukė mėgo tūnoti apžvalgos aikštelėje, su dideliu panoraminiu langu - penkių metrų aukščio ir dvidešimties metrų pločio. Tai buvo bene geriausias amžiaus išradimas – meteoritų nepramušamas, skaidrus kaip oras stiklas. Jokių elektronikų, jokių tarpininkų tarp akies ir erdvės.

Trys išminčiaus mįslės

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiaurėje mus supa uolos, aštriomis it obsidiano peiliai, pjaustančiomis rūką, o pietuose – juoda bedugnė. Į ją mesdavome akmenis, bet taip ir nesulaukdavome, kol šie bumbtelės į dugną. Mūsų šalis akies formos. Ji labai didelė – ištisą dieną sugaišti kol, pasieki kurį nors pakraštį. Čia labai gražu – auga pušelės, raudonai ir geltonai žydi gėlės, burbuliuoja šaltinėlis. Tiesa, vienoje vietoje iš viršaus uolomis krenta vanduo, bet jis ne mums skirtas. Dievai jį siunčia piktosioms dvasioms į bedugnę, kad šios paskęstų. Taip manome mes, bet ne atėjūnai. Jie aiškina, kad tai krioklys. Ir apskritai jie pasakoja, jog už kalnų plyti žalios lygumos, akimis neaprėpiamos girios. Gryniausia nesąmonė. Mūsų miškas - vienintelis pasaulyje. O pasaulyje – tik kalnai ir mūsų šalis. Atėjūnai mus vadina urvažmogiais. Na, ir tegul, juk gyvename urvuose.

Vanga išpranašavo: Rusija taps pasaulio valdove

pagal
Vanga išpranašavo: Rusija taps pasaulio valdove
Teksto dydis: +1, +2, normalus

V.Varlamovas gyvena Nižnij Novgorode ir dirba psichologu – užsiima vaikinų, grįžusių iš Čečėnijos, reabilitacija. Du kartus per mėnesį priima tuos, kuriems reikia jo pagalbos. Tarp jo klientų yra ir žymių politikų ir artistų. Tačiau savo veiklos V.Varlamovas nereklamuoja – netgi kaimynai nežino, kad greta jų gyvena Vangos mokinys… -Kaip Jūs patekote pas Vangą? Tai buvo 1990 metais. Liaudies medicinos asociacija nusiuntė mane pas bulgarų žiniuonius studijuoti gydymo žolėmis. O kursų pabaigoje aš nusprendžiau prasimušti pas Vangą ir įteikti jai dovaną – ikoną ir taurę. Privažiavau prie namo, o ten – eilė. Netgi pamatyti Vangą, dedančią į kibirą cukraus gabaliukus, kuriuos atnešdavo jos pacientai (aiškiaregės žodžiais, cukrus kristalizuodavo žmogaus energiją, ir paėmusi jį į rankas, ji patekdavo į vidinį paciento pasaulį), buvo nerealu. Bet staiga greta atsirado vyriškis, kuris šūktelėjo: ,,Ar yra čia ruselis ekstrasensas?”. Aš dėl visa ko pasakiau: ,,Yra!”. Mane nuvedė pas Vangą. Ji klausia rusiškai: ,,Kaip vertinate taikdarį?” -Kokį taikdarį? -Aš ne iš karto supratau, kad ji turi galvoje Andrejų Sacharovą, kuris buvo tremtyje Gorkyje (Nižnij Novgorode). Pakalbėjome apie Sacharovą. Ir štai ji pasiūlė: ,,Ar nori pasilikti pas mane?” Man net kojos sulinko! Aš net ir svajoti negalėjau apie tokią sėkmę!

Vangos patarimai

pagal
Vangos patarimai
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Aiškiaregės receptai, kaip natūraliomis priemonėmis išsigydyti nuo įvairiausių ligų. Apie prieš beveik dešimtmetį mirusią bulgarę aiškiaregę Vangą žino beveik visas pasaulis. Dar gyva būdama ši akla moteris stebino savo pranašystėmis ir sugebėjimu gydyti. Tačiau Vanga buvo paprasta kaimo moteris, per gyvenimą sukaupusi daugybę senolių išminties. Štai keletas paprastų patarimų, padėsiančių išsigydyti įvairiausius negalavimus: nuo astmos iki opaligės. Aukštas kraujospūdis. Valgomąjį šaukštą kukurūzų miltų įberkite į stiklinę ir užpilkite karštu vandeniu. Masę palikite pastovėti per naktį. Ryte, nieko nevalgę, išgerkite vandenį. Gastritas. Rytais nevalgę gerkite puodelį ievų žiedų arbatos, užsigerdami stikline nevirinto pieno. Hemorojus. Iš prinokusių šeivamedžio vaisių išvirkite uogienę be cukraus ir valgykite po vieną valgomąjį šaukštą prieš valgį. ėl streso atsiradęs galvos skausmas. Keletą dienų prieš miegą suvalgykite po valgomąjį šaukštą smulkaus cukraus, užsigerdami stikline vandens.

Ten šviečia laimės ženklas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar svetainės kampe tebestovi senutėlė, liaudiškais ornamentais išdabinta močiutės skrynia? Jei taip – jums pasisekė, jokiu būdu jos neišmeskite! Anot torsinių laukų tyrinėtojų, ji – tikrų tikriausias namų donoras, be paliovos jūsų būstui spinduliuojantis gyvybinę energiją, sėkmę ir išmintį. JAV pasaulio etnokultūros specialistai kartu su parapsichologais nustatė, kad iš protėvių paveldėti, savų kraštų simboliais išpuošti daiktai veikia palankiausiai. „Mūsų močiutės, „kryželiu" (jo torsinis efektas itin stiprus) siuvinėjusios ant marškinių bei staltiesėlių etnografines rūteles, žirgelius bei lelijas, Saulės simboliais, žirgelio ar pagonių kryžiaus ženklu puošusios kambarius, „kad Laimė neišeitų", elgėsi išmintingai, – pasakojo bioenergetikas. – Patarčiau net ir kosmopolitiškiausiame būste matomoje vietoje laikyti kokį nors folklorinį daikčiuką – jis suderins jūsų biolauką su esama geografine zona bei pasaulėjauta, suteiks pusiausvyros. Kartais tinkamai išdėlioti senoviniai daiktai pašalina netgi, regis, nenugalimą anomalinių zonų poveikį." Taip pavyko sutvarkyti būstą moters, kurią, vos įžengusią į namus, užpuldavo galvos skausmas ir nerimas, o naktimis kamuodavo nemiga. Darbas ją vargino, nes nuolat jausdavosi išsekusi. Jos būsto langai buvo šiaurinėje pusėje (vienoje nepalankiausių), kambariai apstatyti aštriakampiais kvadratiniais baldais, ant sienų – abstraktaus, erzinančio piešinio tapetai ir rėkiančių spalvų paveikslai. Daugybė knygų ir nesuderintų mažmožių. „Pradėjome tvarkytis nuo langų, – prisiminė Michailas. – Pakabinome šiltos gelsvos spalvos užuolaidas, neutralizuojančias šiaurės poveikį. Ant priešingos sienos – paveikslą su dešiniapuse auksine svastika raudoname fone.

Runos Švedijoje

pagal
Runos Švedijoje
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Jei pirmo pasitaikiusio lietuvio šiandien paklaustume, kas yra runos, nereikėtų nustebti sulaukus atsakymo, jog runos – tai magija, burtai. Ir tik retas kuris dar pridėtų, jog runos – tai pirmiausia senieji skandinavų rašmenys. Tačiau tiek vieni, tiek kiti, be abejo, pripažintų, jog šie ženklai kelia susidomėjimą, vilioja paslaptingumu ir žadina pagarbą. Taigi, kaip jau minėta, runos yra seniausi germanų, ir visų pirma skandinavų, rašmenys. Tūkstantį metų – nuo maždaug III amžiaus po Kristaus iki XIII a. Skandinavijoje nevartota jokių kitų rašmenų. Jau savo prigimtimi runos žadina smalsumą. Pats žodis “runa” reiškia paslaptį. Ankstyvaisiais laikais runos laikytos dievų dovana. Skandinavijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, paslaptingas aktas, kuriuo efemeriškam žodžiui suteikiama pastovi forma, buvo priskiriamas dieviškosioms jėgoms. Vyresnioji Eda, XIII amžiaus Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius, pateikia nedviprasmišką runų genezę: runas sukūręs pats Odinas, “dievų dievas”. Dieviškąją prigimtį patvirtina ir kai kurie ankstyvieji užrašai: Aš išraižiau runas, iš dievų kilusiąsias. Nemaža išsakyta ir mokslinių teorijų apie runų prigimtį. Kaip žinoma, raštas atsiranda norint perduoti informaciją. Iš pradžių ši informacija perduodama piešinukais (piktogramomis), kurie nežymi atskirų žodžių, o tik apibūdina veiksmą, vaizdą. Vėliau atsiranda idiogramos, kurių atskiras piešinėlis reiškia atskirą žodį, sąvoką.

Rickoyotto šventykla

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Simonas Grunau, 1529 m. miręs dominikonų vienuolis, gyvenęs Prūsijoje, savo "Prūsijos kronikoje"1 aprašo bemaž prieš tūkstantį metų vykusius įvykius Prūsijoje, kai atsikraustėliai iš Gotlando, įsikūrę žemyne, pakeitė Prūsijos žemėse vyravusią socialinę bei religinę sąrangą ir įsteigė savitą politinį-religinį-kultūrinį darinį, kurio tradiciją iki Ordino laikų, o periferijoje daug ilgiau, išlaikė ir pratęsė prūsai. Daugiau ar mažiau besiskiriančias tokių pasakojimų atmainas perteikė Erasmus Stella (m. 1521) ir Lukas Davidas (1503-1583). Vis dėlto, kadangi Grunau kronika pasakoja išsamiausiai ir, mūsų nuomone, patikimiausiai, toliau kalbėsime apie Grunau aprašytuosius dalykus. Dėl Grunau (ir kitų autorių) patikimumo - visų pirma istorinio - sulaužyta daugybė iečių; šio klausimo bibliografija labai plati. Lietuvoje tradiciškai priimta jį spręsti XIX a. hiperkriticizmo dvasia, tar-si istorijoje neegzistuotų hermeneutiniai metodai, kurių pagalba galima nustatyti, tarkime, ar tokie nevisiškai aiškūs pasakojimai turi bendrą šaltinį. Tarus, kad Grunau viską prasimanė, atkrenta diskusijos ar aiškinimosi reikalas. Deja, mano istorinė kompetencija, tikriau, jos stoka, neleidžia kalbėti apie istorinį Grunau kronikos patikimumą. Tad šio klausimo straipsnyje neliesime. Vis dėlto reikėtų sutikti su Martynu Yču, apie Grunau pranešimus teigiančiu: "Mes, palyginus su kitomis tautomis, esame beturčiai šaltinių gausybės atžvilgiu, per tai tokie palyginus turtuoliai, kaip vokiečiai, gali ir nebranginti tokių veikalų, kur žinios daugiausia pasikartoja iš kitur arba, jei jų versmė nesusekta, kritikams išrodo prasimanytomis; jie gali praktiškai su tokiais šaltiniais visai be ceremonijų apsieiti ir juos beveik lauk išmesti, o mes, turėdami reikalą su tuo pat šaltiniu, turime, mums apie senovę žinių stokojant, kitaip, jei jame yra apie Lietuvos praeitį kas nors plačiau sakoma, pasielgti"

Meninių renginių ciklas jaunimui "Welnuwos"

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Taigi ir pirmojo “Welnuwų” vakaro metu tarpusavyje suderinta gilios muzikos ir paveikių vizualinių formų raiška iš tiesų suaktualino archaiškose mitologinėse dimensijose užfiksuotą išmintį. Antrasis “Welnuwų” ciklo vakaras buvo skirtas pristatyti gotikinei “tamsiosios” muzikinės scenos stilistikai. Ją reprezentavo vieni iš gotikinio roko pradininkų Lietuvoje – grupė “Mano juodoji sesuo”. Muzikantai šiam koncertui paruošė specialią, po 10-ies metų pertraukos vėl akustiškai sugrotą programą, į kurią įtraukė kūrinius iš įvairių grupės kūrybos laikotarpių bei iš naujausiojo, šiomis dienomis išleisto albumo “Dogmatic”. Gotikinei muzikai bei pasaulėžiūrai būdingas pabrėžtinai jausmingas, net teatrališkas santykis su aplinka, bendra melancholiška atmosfera, romantiškas nakties, mirties įvaizdžių įprasminimas, neretai pereinantis į kraštutinio dramatizmo kupinas nevilties, šalčio, tamsos vaizdinių interpretacijas. Ypatinga reikšmė yra skiriama ir dainų tekstams. Jie pasižymi introspektyvumu, melodramatiška vidinių būsenų traktuote, patetiškais išgyvenamais dėl aplinkinio pasaulio susvetimėjimo, kuris kompensuojamas dėmesiu religiniam simbolizmui bei misticizmui. Šios išvardintos ypatybės didžiąja dalimi tinka ir kalbant apie “Mano juodosios sesers” kūrybą.