Mistika

Mes esame tai, ką mes valgome. Gerai fizinei savijautai maistas yra būtinas. Jis subtilai veikia mūsų protą. Natūralios dietos pagrindas - šviežias, lengvas, maistingas maistas - vaisiai, daržovės, grūdai. Jį valgydami tapsite lieknesni ir lankstesni, protas taps švarus ir aštrus. Vartojant tokį maistą lengviau praktikuoti joga. Pilna pranos, švari ir nuosaiki dieta - geriausia fizinės ir protinės sveikatos garantija, suteikianti kūnui ir protui harmonijos bei gyvybingumo. Apžvelgsime tokio jogų maitinimosi priežastis ir patarsime, kaip subalansuoti maistą ir sveikai maitintis. Jogai maitinasi paprastai, bet naudoja natūralius produktus. Saulės, oro, žemės ir vandens sąjunga sukuria žemės vaisius - pupas, daržoves, vaisius, riešutus, sėklas, grūdus.

Perpilant aliejų iš vieno indo į kitą, stebime nenutraukiamą aliejaus tėkmę. Kada susikaupimo tėkmė nepertraukiama - susiformuoja būsena Dhijana (meditacija). Kaip lemputės siūlelis įkaista ir šivečia nuo nepertraukiamos elektros srovės, taip ir Dhijana apšviečia Jogo protą. Jo kūnas, kvėpavimas, jausmai, protas, sąmonė ir ego - viskas susijungia stebėjimo objekte - Visatos Dvasioje. Jis būna neapibudinamoje sąmonės būklėje. Dingsta visi jausmai ir pasilieka tik vienintelis Aukščiausios Dievybės jutimas. Tarsi žaibo blyksnį, Jogas mato Šviesą sklindančią iš už žemės ir dangaus ribų. Jis mato Šviesą švytinčią nuosavoje širdyje. Jis tampa Šviesa kaip pačiam sau, taip ir kitiems.

Viena iš pagrindinių sveiko kūno prielaidų (po sveiko maisto) yra lankstus stuburas - tai jaunystės matas. Apatinės nugaros dalies skausmai ir viršutinės nugaros dalies (sprando) bloga savijauta yra dažniausi pagyvenusių žmonių nusiskundimai. Geriausia juos pašalinti paprastais kasdieniniais pratimais. Aišku, nereikai tikėtis skausmų išnykimo akimirksniu - pasiseks tik nuolat ir kasdien mankštinantis. Efektai: Šių pratimų seka pereina stuburu iš apačios į viršų ir paveikia visus stuburo slenkstelius, o energijos centrai "pamaitinami" iš Kundalini srautų. Stuburo fliuidų judėjimas pagyvinamas, o tai padidina psichinės veiklos tyrumą. Padidėja "gyvybingumas", užtikrinama nugaros skausmų prevencija, sumažinamos įtampos ir išlaikomas jaunas ir lankstus stuburas.

Mūsų kūno ir proto būsenos artimai susijusios. Jei jūsų raumenys atpalaiduoti - toks ir protas. Kai protas neramus, tai ir kūnas kenčia. Visi poelgiai pirmiausia kyla prote. Jis gavęs impulsą, kuris įspėja apie reakciją, siunčia pranešimą per nervus raumenims susitraukti. Šiuolaikinio pasaulio grūstyje ir triūkšme protas nuolat bombarduojamas impulsais. Dauguma žmonių netgi miegodami lieka fizinės ir psichinės įtampos būsenoje. Kiekvienas turime savo silpnas vietas - sukaustytą žandikaulį, raukšlėtą kaktą, sustingusį sprandą Tai ne tik sukelia nepatogumų, bet ir nusiurbia milžiniškus energijos kiekius, sukelia nuovargį, bei sveikatos sutrikimus..

Visa visybė - tai Brahmanas. Mokinys gerbia Jį kaip tai - iš kur jis pats atsirado, kaip tai - kuo pats kvėpuoja, kaip tai - kame jis pats ištirpsta. Siela, būdama mažesnė net už garstyčios grūdą ir didesnė už dangų, randasi širdies gilumoje. Ji talpina savyje visus veiksmus ir visus norus. Mokinys įžengia į Ją. Tada jutimas "aš" ir "mano" dingsta, kadangi kūno, proto ir intelekto veikla sustoja, kaip tai būna giliame sapne.Tada Jogas pasiekia tikrąją Jogą. Pas jį liko tik tiesos ir neapsakomo džiaugsmo sąvokos pergyvenimai. Ši ramybė didesnė už bet kokį suvokimą. Protas negali surasti žodžių šios būsenos apibudinimui, o liežuvis negali ištarti jų. Lygindami šiuos pergyvenimus su kitais pergyvenimais, Išminčiai sako: "Neti! Neti!" ("Ne tai! Ne tai!") Tokią būseną galima išreikšti tik giliausiu tylėjimu. Jogas atsiskyrė nuo materialaus pasaulio ir paniro į Amžinybę. Pažystantysis (subjektas) ir pažinus (objektas) tampa vienu tarsi kamfora ir ugnis.

Pilniausiai jogos filosofinę sistemą kūrinyje "Joga sutra" (dar žinoma "Patandžali sutros" vardu) išdėstė Patandžalis maždaug antrame amžiuje pr.m.e. Ši sistema laikoma klasikine jogos sistema. Joga - tai fizinio, protinio ir dvasinio tobulėjimo sistema. Tai savęs pažinimo būdas. Jogos tikslas - individualiai sąmonei susivienyti su kosmine sąmone. Joga - tai filosofija, mokymas, menas ir gyvenimo būdas. Jogos mokymą sudaro keletas susijungimo su pasauline dvasia būdų. Tai hatha, radža, krija, karma, džniana, bhakti, laja ir mantra jogos. Hatha jogai priklauso fiziniai ir kvėpavimo pratimai. Krija joga - dorovingumo kelias. Karma joga - veiklos joga, tobulumo viršūnių pasiekimas neegoistiniu, visiems naudingu darbu.

Tik patys patirdami asanų poveikį, galime suprasti ir jų prasmę. Asanos - tai statinės pozos, atliekamos iš lėto ir susikaupus, derinant judesį su giliu kvėpavimu pilvu. Šie švelnūs judesiai ne tik pažadina sąmoningumą ir kūno kontrolę, bet veikia ir dvasią - išlaisvina nuo baimių ir padeda išsiugdyti pasitikėjimą bei proto aiškumą. Baigiantis jogos užsiėmimui pasijusite atsipalaidavę ir pilni energijos - visai kitaip, nei po kitokių fizinių pratimų, kurie sukelia nuovargį. Yra trys kiekvienos asanos stadijos - įėjimas, buvimas ir išėjimas. Asana veikia, kol jūs išlaikote pozą - patyręs jogas išbūna pozoje nejudėdamas kelias valandas. Pozos metu stenkitės išlikti ramus ir kvėpuokite lėtai ir giliai, sutelkę mintis.

Pažink Sielą (vidinį “Aš”) kaip, Dievą vežėčiose, sąmonę – kaip vežėją, protą – kaip vadeles. Apie jausmus kalbama, kad tai žirgai, o jų norų objektas – ganykla. Išminčiai vidinį “Aš” vienybėje su jausmais ir protu vadina Bhoktormu (tuo, kas mėgaujasi). Tie, kurie nesugeba atskirti šių dalykų – niekada nevaldys savo proto ir jausmai bus panašus į įnoringus žirgus. Sugebantys atskirti visada kontroliuoja savo protą, o jausmai panašūs į paklusnius žirgus. Nesugebantys atskirti tampa aplaidūs ir netgi nedorais; jie keliaudami iš kūno į kūną nepasiekia tikslo. Sugebantys atskirti tampa dėmesingais, dorais; jie pasiekia tikslą ir iš naujo negimsta. Žmogus pas kurį yra vežėjas sugebantis atskirti, valdydamas protą, pasiekia kelionės tikslą – Amžinosios Dvasios Aukščiausią Buveinę

Pamažu keldamas ilgas plonas kojas Juozapas Albinas Herbačiauskas tyliai lyg medžioklis katinas įslinko į kavinę ir sustingo durų prietemoj. Pastatyton surduto apykaklėn dar labiau įtraukė žilstelėjusią galvą ir apsižvalgė, akimoju spręsdamas, prie kurio staliuko prisėsti. Staiga jo dėmesį patraukė vyras. Jis stovėjo ryškiai apšviestoje vietoje, beveik pačiame kavinės vidury, ir garsiai, nustelbdamas iš visų pusių sklindantį ūžesį bei kalbas, kažką aiškino. Didysis magas ir ateities spėjikas truputėlį suglumo. Šito vyro "Pas Konradą" dar nebuvo matęs. Žengęs kelis žingsnius susikūprino prie kampinio stalelio ir dar labiau įgaužė galvą į apykaklę.

Šie priesakai yra dorovės normos tiek visuomenei, tiek kiekvienam žmogui. Jų ignoravimas gimdo chaosą, smurtą, melą, vagystes, ištvirkimą, pavydą. Šio blogio šaknys godumo, geismo bei prieraišumo jausmuose, kurie, savo ruoštu, gali būti trejopi: silpni, vidutiniai, stiprūs. Jie atneša tik kančią, nesuvokimo ir bukumą. Išminčius Patandžali iškarto pakerta tiems reiškiniams šaknis nukreipdamas žmogaus mintis į penkis Jama principus.

Silpni mokiniai, – tai tokie mokiniai, kurie stokoja entuziazmo, jie kritikuoja Meistrus, yra godūs, turintys prastų polinkių, daug valgantys, pasiduodantys moterų gundymams, nepastovūs, bailūs, ligoti, nesavarankiški, šiurkščiai kalbantys, silpno charakterio, jiems trūksta vyriškumo. Guru (Mokytojas arba Meistras) veda tokius ieškotojus tik Mantra Jogos keliu. Tokie mokiniai gali praregėti per dvylika metų, bet su sąlyga, kad labai stengsis. (Žodis “Mantra” kilo iš žodžio “man” – “galvoti”. Mantra reiškia šventa mintį ar maldą, kuri kartojama su pilnu atsidavimu ir jos reikšmės supratimu.). Tvirtas mantros įsišaknijimas į silpno mokinio protą reikalauja daug laiko, neretai net ištisus metus. Na, o norint sulaukti konkrečių mantros vaisių, reikia dar daugiau laiko.

O vieną dieną, kaimenei patraukus į kitą apylinkę, Dasas nuėjo į mišką, nes buvo užsimanęs medaus pasiieškoti. Nuostabiai mielas jam pasidarė miškas, kai jį pažino, o šitas jam rodės ypač gražus, pro medžių lapiją ir šakas aukso žalčiukais vinguriavo saulės šviesa, ir kaip garsai, paukščių šūksniai, viršūnių kuždesiai, beždžionių riksmai pynėsi ir kryžiavosi, sudarydami iškilnų, švelniai švytintį raizginį, panašų į šviesos žaismą krūmynuose, taip pat ėjo, vijosi ir skirstėsi kvapai, gėlių, medžių, lapų, vandenų, samanų, žvėrių, vaisių, žemės ir puvenų dvelksmai, aitrūs ir saldūs, gerai pažįstami ir niekad nepatirti, žadiną ir migdą, smagūs ir slopūs. Kartkarčiais, būdavo, neregimame, užžėlusiame miško tarpeklyje sučiurlena upeliukas, viršum baltų žiedų skėčių praplevena žalia aksominė peteliškė su juodomis ir geltonomis dėmėmis, sutraška šaka kažkur melsvų šešėlių gilumoj, ir sunkiai nusileidžia lapas arba suriaumoja žvėris patamsiuose, arba vaidinga beždžionė plūstasi su saviškiais.