|

Tyrimas apie Lietuvos tautą

Pilietinės visuomenės instituto (PVI) ir Strateginių studijų centro (SSC) iniciatyva bei Seimo kanceliarijos užsakymu vykdytas tyrimas “Lietuvos tauta: būklės ir raidos perspektyvų analizė”, sukėlęs diskusijas visuomenėje bei sukritikuotas Seimo kanceliarijos. Lietuvoje vyrauja pasyvi politinė kultūra. Dauguma Lietuvos gyventoju, net ir būdami nepatenkinti valstybės vykdoma politika ir priimamais sprendimais, nemano, kad galėtų ką nors pakeisti, ir nesiruošia imtis aktyvios visuomeninės veiklos. Politinis nepasitikėjimas Lietuvoje tampa sisteminis. Svarbiausiomis demokratinės politikos institucijomis – partijomis ir parlamentu – nepasitikima taip nuosekliai ir stipriai, kad gali kilti šių institucijų legitimumo problemų. Dabartinis valstybės valdymo modelis įtvirtino “valstybės dominavimą prieš žmogų”. Jis nesiremia piliečių pasitikėjimu bei bendradarbiavimu, dėl to prarandami ryšiai tarp piliečių ir valstybės. Politikos formuotojai neįvertina aktyvios pilietinės visuomenės kaip būtinos demokratinės valstybės išsaugojimo ir tautos gerovės kūrimo sąlygos. Pastarųjų metų politinės sistemos sukrėtimai vienareikšmiškai liudija demokratinės pilietinės visuomenės stiprinimo poreiki.

|

Profesorius George McKay: “Jūs turite diktuoti pilietinių judėjimų madas”

Didžiosios Britanijos Salfordo universiteto profesorius George McKay, tiriantis alternatyvias kultūras, protestus ir visuomenės judėjimus, sako, kad liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Visuomenės aktyvistai turi drumsti šią ramybę, kad demokratija būtų nuolat atnaujinama ir plečiama. – Lietuvos intelektualai – sociologai ir politologai – dažnai skundžiasi, kad mūsų visuomenė nėra pilietiška, nėra aktyvi, žmonės nenoriai įsitraukia į įvairias visuomenines veiklas, socialinius judėjimus. Jūs tyrinėjate socialinius judėjimus ir alternatyvias kultūras, arba – vadinkime – subkultūras Didžiojoje Britanijoje. Kokios sąlygos, kokia politinė terpė reikalinga, kad šalyje suklestėtų visuomeniniai judėjimai? – Socialiniai judėjimai atsiranda tada, kai visuomenėje iškyla tam tikra problema arba problemų grandinė, kuriai žmonės meta iššūkį. Agituojama prieš tam tikrus reiškinius, kurie turi būti permąstyti, aptarti ir įtraukti į politinių sprendimų lauką

|

Tautiškumas ir pilietiškumas

Iš kur Lietuvoje kartais kyla noras supriešinti dvi labai svarbias vertybes: tautiškumą ir pilietiškumą? Iš labai siauro arba kraštutinio šių dviejų vertybių traktavimo, kai į tautiškumą žvelgiama per nacionalizmo prizmę, pasireiškiančio savo tautos kėlimu į padanges niekinant, jeigu yra galimybių ir engiant, kitas tautas, o pilietiškumą suvokiant kaip kompleksą tų vertybių gynimo, kurios dabar vis labiau tampa svarbios Europoje, bet nėra priimtinos nemažai daliai žmonių Lietuvoje, kur labai svarbios tradicijos. Žinoma, jeigu kas nors į piliečių teisių gynimą žiūrės visų pirma tik kaip, pavyzdžiui, į seksualinių teisių gynimą, o neretai ir vis labiau provokuojantį jų propagavimą, net bandant įkišti į Lietuvos mokyklas bei darželius pasakas apie dvi princeses ar du princus, kurie mylėjo vienas kitą, tai viena problema. Tradicinė visuomenė, kuri yra labai stipri Lietuvoje, matyt, ir toliau norėtų auginti savo vaikus, tikinčius ne tik gėrio pergale prieš blogį, bet ir amžina princo bei princesės meile. Jeigu pilietiškumas būtų suvokiamas tokia vienpuse tolerancijos dvasia, kuri vis labiau sklando Europoje, esą tolerancija neleidžia kalbėti apie tai, kad Europos šaknys slypi krikščioniškoje kultūroje, kad kalėdinė eglutė ir Kalėdų Senelis, ką jau kalbėti apie kur nors pakabintą kryžių, gali įžeisti kito tikėjimo žmogaus jausmus, tai tradiciškai Lietuvos visuomenei gali būti ir nepriimtina. Daugelis mūsų, matyt, norėtų gyventi ne tik tų pasakų apie princą ir princesę dvasioje. Net ir tie, kurie nėra giliai tikintys, nevaikšto į bažnyčią ar nueina tik kartais, nori laikyti save krikščioniškos kultūros žmonėmis.

|

Apie draudimus ir laisvę

Sausio 13-oji, peržiūrėtas filmas Anarchija Žirmūnuose bei įvairūs pokalbiai su draugais pastaruoju metu vis dažniau iššaukia mintis, kurios priverčia susimąstyti apie draudimus ir laisvę. Kiekvienas mūsų esam priklausomi nuo šeimos, mus supančių draugų, kolegų, mokymo įstaigos, darbdavių ir galų gale pačios šalies (įstatymų, tradicijų, ekonomikos…) Tad pasidalinsiu gimusiomis mintimis. Iš patirties žinome, kad draudimai nėra pats puikiausias būdas sustabdyti nepageidaujamą elgesį. O gal su tuo nesutinkate? Juk vaikystėje turbūt visi turėjom savų troškimų, kuriuos slopino, draudė tėvai, mokytojai ar kita aplinka. Prisiminkim kai bausdavo už tai, kad neklausom, nusižengėm taisyklėms ir uždrausdavo eiti į vakarėlį, lauką, žaisti kompiuteriu ar dar kažką daryti. O gal jūsų tėvai niekad nebaudė, kažką uždrausdami neapribodavo jūsų norų? Tuomet parašykit, labai norėčiau susipažinti ir daugiau padiskutuoti šia tema. Tačiau vis dar tikiu, kad didžioji dauguma užaugo būtent tokiomis sąlygomis, kai būdavo taikomas bizūno ir meduolio principas atitinkamai už blogus ir gerus poelgius. Tačiau dažnai tai mūsų nesustabdydavo, nes buvom mažieji anarchistai, nepaklūstantys nusistovėjusiai tvarkai. Mus saugojo anarchija, kuri leido patirti tiek daug emocijų, išgyvenimų bei sukaupti gyvenimiškos patirties. Džiaugiuosi už tuos, kas protestuodami prieš sistemą rado savo gyvenimo kelią ir liūdna dėl tų, kurie vis gi buvo it lėlės ir ėjo ten, kur sakė tėvai, kur prestižiškiausios specialybės, kur ateityje bus daug pinigų, bet ne ten, kur norėjo eiti. Nepamirškit, kad tai jūsų gyvenimas, tad dar ne per vėlu kažką pakeisti!

Miegantis protas. Žadinti ar nežadinti?
|

Miegantis protas. Žadinti ar nežadinti?

Manau, kad šiuo laiku žmogus kaip niekada yra neabejingas savo protui. Pasaulis pasitiki žmogaus protu. Gal ir pats su savimi ginčyčiausi dėl šios minties, vis dėlto jei jau kalbame apie žmogaus protą, tai verta paieškoti, kas ką apie tai kalba. Čia nebus daug mokslinių biologijos ar kitų gamtos mokslų sričių tyrinėjimų, kalbame apie patį mąstymą. Tikriausiai neveltui šio pokalbio viešnia ir knygos autorė Tatjana Maceinienė gvildenant tokią temą kertiniu akmeniu pasirenka laisvę. Sakytume baisiai nuobodus klausimas „kas yra laisvė?“. Pastudijavęs rašytojos knygą drįstų prieštarauti tam nuobodumui, nes vis dėlto yra priežasčių, kurios mus kviečia su gilesniu susidomėjimu pažvelgti į šį klausimą. Labai svarbus Tatjanos Maceinienės ištartas teiginys, jog laisvė yra dvasinė kategorija. Net jei ir pasirodytų savaime suprantama, tai pradėjus ieškoti laisvės savyje atrandame abejotinų vietų, net jei prieš tai ir manėme, jog esame visiškai laisvi. Anaiptol, kartais tuo metu, kai atrodo, jog esi visiškai laisvas, gali būti, jog yra atvirkščiai – esi priklausomas labiau nei galėtum įsivaizduoti. Ir vėl, taip paprastai pasakyti per sunku. Atsakinėjant į šį klausimą mums pasirodo labai reikalinga filosofo Juozo Girniaus mintis „Meilė yra ta šviesa, kuri nušviečia laisvę“. Į savo apmąstymus įvedame dar vieną, rodos, nelengvai išaiškinamą sąvoką – meilė. Tačiau turime aiškią mintį šiuo atveju – laisvė itin stipriai susijusi su meile. Čia tikrai neužteks siauro meilės supratimo, o juo labiau teorijos atskirai nuo praktikos.

Tradicija ir laisvė
|

Tradicija ir laisvė

Būti senamadišku nūnai nemadinga. Nėra ir naudinga, nors už vadinamojo senamadiškumo, vis iš naujo ir iš naujo niekinamai apiprunkščiamo, etikečių slypėtų net ir sunkiausiu pinigų kapšu neįvertinamų tradicijų išmintis, kuri viename šimtmetyje tautai grąžino kalbą ir gyvybę, o kitame – iš žemėlapių ištrintą valstybę. Esu senamadiškas. Esu iš okupacijos dešimtmečių, kurių šiandien vien vardas nukrato lyg maro šmėkla. Esu Iš Digrių kaimo visai šalia Kauno, iš tų vyšnių, kuriose karsčiausi dėl prisirpusios uogos lenktyniaudamas su visais paukščiais. Esu iš po to vaiskaus dangaus, kuris šildė keliukų prie kryžiaus smėlį, kutenantį basas kojas. Iš tos gryčios, iš kurios į Sibirą pirmiausia išvežė dėdę, o paskui ir tėvą, kurioje garnizonų kareivos į sieną daužė motinos galvą, ieškodami partizanų bunkerio, iš kurios motina, užklupta vidur nakties, išbėgo į gruodo tamsą ir, kaimynų šunų apdraskyta, buvo peršauta prie Digrių koplyčios. Visas esu iš močiutės pasaulio, kurio skrynioje dar tebebuvo mirčiai sulankstyta, dailiai išsiuvinėta prijuostė. Visas esu iš savo sulaužytų kojų ir kuliamosios sutraiškytų rankos pirštų. Iš konfiskuotų namų, gyvulių, įrankių ir įnagių. Esu iš klūpojimo ravint neužmatomas atmatuotų cukrinių runkelių vagas, iš bėgimo paskui rugių kertamąją ir pėdų rišimo. Esu iš sąsiuvinyje brigadininko atgrubusiais pirštais surašytų darbadienių. Esu iš tos meilės ir neapykantos, iš priespaudos ir laisvės, kai laisvė atvirai skambėdavo pabaigtuvių dainose, persmelkiančiose išbuožintą ir sukolektyvintą kaimo po kaimo.

Laisvė, meilė, tėvynė, – kaip tai siejasi?
|

Laisvė, meilė, tėvynė, – kaip tai siejasi?

Pastarąjį dvidešimtmetį prisidengiant sąjūdžio laikais iškeltais laisvės šūkiais mėginama kalbėti apie įvairiausias laisves. Įsivyravo savivaliavimo laisvės, tačiau iš tikrųjų Lietuvos valstybėje nėra sąlyčių su tokiais dalykais. Vydūnas tokias laisves vadino išvirkštinėmis, kurios paremtos norais tenkinti savo ištvirkimą, lobti kitų sąskaita, tarnauti tamsybės struktūroms. Tad išvirkščios laisvės dažnai žmogų įstumia į dar didesnę nelaisvę, į vidinę vergovę. Individe esant įsivyravusioms išorinėms laisvėms (išvirkščiai vidinei laisvei) jame įsigali vidinė vergovė. Lietuvos valstybė atkurta vidinėms laisvėms gaivinti ir plėtoti, o jos glaudžiai susijusios su tėvynės meile baltiškuoju, lietuviškuoju, tautiniu požiūriu. Tai bene vienintelė Lietuvos valstybės paskirtis, tačiau visos kitos priemonėms valstybėje yra pagalbinėms šiai pagrindiniai paskirčiai plėtoti. Tai svarbiausios lietuvio prigimtinės laisvės, kurias Europos sąjunga įsipareigojusi gerbti 2003 m. priimtame LR konstituciniame akte “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje” išdėstytu teiginiu, kad “Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves.”. Tėvynės meilės buvo pagrindinė gyvenimo prasmė Lietuvos valstybingumo puoselėtojams. Šia vidine laisve gyveno ir Vasario 16 d. mirė J. Basanavičius, J Marcinkevičius. J. Marcinkevičius išdėstė tokius tėvynės teiginius: „Stovėk kaip stovi laisvė”, „Aš tavo laisvė“ , „Eik taip kaip eina laisvė ”.

|

Laisvė – tai vergovė

Šiandien jau nieko nestebina mintis, kad žmogaus sąmonės valdymas hipnozės priemonėmis yra realybė. Ir tai kelia baimę. Baimę paklusti svetimai valiai, vergijos baimę. Kaip hipnozės priešingybę, antitezę, daug kas mato laisvę. Ir ne veltui totalitariniai režimai masinėje sąmonėje asocijuojasi su globaline kontrole, kai tuo tarpu demokratinės visuomenės įsivaizduojamos kaip šalys, kur, nežiūrint į mėginimus valdyti iš viršūnių, žmogus visada turi pasirinkimo laisvę. Tokiame fone Orvelo lozungas „Laisvė- tai vergija“ šokiravo daugelį jo romano „1984″ skaitytojų. Šokiravo iki tiek, kad mažai kas galėjo rimtai patikėti juo. Publika tai suvokė kaip mintį, privestą iki absurdo, kaip būdą dėmesiui atkreipti. Ir tada romanas tapo buvusios Sovietų sąjungos inteligencijos manifestu, kovoje prieš totalitarinį režimą. Tačiau tai buvo išties keista. Juk kaip ir dauguma Orvelo aprašytų idėjų ir metodų, kuriais kontroliuojama sąmonė, pareiškimas, kad laisvė – tai vergija yra ne literatūrinis ėjimas, bet paprasta ir akivaizdi tiesa. Tokia akivaizdi tiesa, kad jos tiesiog nenori pastebėti. Juk iš tiesų komanda tapti dar labiau laisvais yra privalomas hipnotinis metodas dirbant su bet kokio dydžio auditorija, pradedant individualiais psichoterapijos seansais, baigiant manipuliacijomis su ištisų tautų protais.

Laisvė gali būti tik visų bendra
|

Laisvė gali būti tik visų bendra

Visų pasaulio šalių valdžia turi nustoti meluoti. Tai vakar Seime minint Laisvės gynėjų dieną pareiškė žymus žmogaus teisių gynėjas rusas Sergejus Kovaliovas, kuriam įteikta pirmoji Laisvės premija. S.Kovaliovo kalbą pateikiame kiek sutrumpintą. „Aš suprantu, kad tai ypatinga premija, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą teikiama, tačiau vis dėlto kyla štai koks klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą: ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas aukojo savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui, arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi ir jie buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė savo Tėvynę ir juos teisė už tai, kad jie nėra ištikimi okupantams. O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant jiems dar gyviems.

|

Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas

Kalbant apie pilietiškumą ugdymą svarbiausia būtų pabrėžti, kad pilietiškumas yra visa apimantis. Visų pirma, pilietiškumas reiškia, kad visi piliečiai turi teisę naudotis žmogaus teisėmis ir jausti, kad juos gina demokratinė visuomenė, o visų antra, pilietiškumas reiškia, kad kiekvienas turi dalyvauti sprendžiant visai visuomenei rūpimus klausimus. Taigi pilietiškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas yra neatsiejama mūsų dalis. Lietuvoje daug kalbama apie pilietiškumą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Apie tai daug diskutuota, rengti vadovėliai, programos, mokyti pedagogai. Tačiau ar kas nors pasikeitė? Vis dažniau pasigirsta balsai, kad pasikeitė, tačiau, deja, ne į gerąją pusę. Dabartiniai 30-mečiai puikiai prisimena, kaip mokyklose vos ne visos mergaitės į kasas buvo įsipynę trispalvius kaspinus, o berniukai buvo įsisegę trispalves. Tam tikra prasme tai buvo būtinybė, kitaip net neįsivaizdavome. O dabar? Dabar būti tautišku, pilietišku (nors mokyklose tiek daug investuota į to ugdymą) yra vos ne gėda. Tarsi kontrastas tam buvo tai, kai vizito JAV metu vandens parke prieš delfinų šou, visi atsistojo ir, ranką prie širdies priglaudę, sugiedojo himną. Atrodo, smulkmena. Bet sujaudinanti iki širdies gelmių. Po daugybės tokių „smulkmenų“ nebestebina tūlo amerikiečio net, sakyčiau, aklas patriotiškumas. Pažvelkime į pedagogus. Juk tam, kad vaikas taptų tikrai pilietišku, reikia, kad mokytojas irgi būtų pilietiškas. Pilietiškumo pamokų neužtenka. Ar užtenka mūsų mokytojų darbo kokybės, jų kompetencijų vaikų pilietiškumui ugdyti?