R. Sears rašo: „Aisčiai, įsikūrę nedideliame žemės plote Šiaurėje, gyvena uždarą gyvenimą ir nesigiminiuoja su jokia aplinkine tauta. Į aplinkines tautas jie visai nepanašūs, neturi ryšio su jokia Europos tauta ir primena tas gentis, kurios gyvena Tolimuosiuose Rytuose, Davalagyro kalnų papėdėje arba prie Gango upės krantų. Iš tiesų stebinantis yra sanskrito kalbos panašumas į lietuvių kalbą. Ištisus sanskritu parašytus sakinius, kieno nors garsiai perskaitytus, nesunkiai gali suprasti lietuvis valstietis, gyvenantis kur nors prie Nemuno. Iš to, kas pasakyta, bei iš kitų faktų vargu ar begalima abejoti, kad lietuviai (aisčiai) yra kilę tiesiogiai iš pirmykščio žmonijos giminės lopšio ir iš visų tautų labiausiai yra su šiuo lopšiu susiję”. A.E. Tenantas (Tennant) monografijoje „Lenkų gyvenimo ir istorijos tyrimai” štai ką rašo: „Lietuvių (aisčių) tauta yra vertas didelio dėmesio senosios žmonių giminės palikuonis. Tai pats seniausias Europoje gyvenančių arijų kamienas. Jos kalba, kurią kaimuose dar galima išgirsti palyginti gryna savo pirmykšte forma, iš visų Europos tautų kalbų yra artimiausia šventajai indų kalbai, t.y. sanskrito vedoms”.

Šie metai svarbūs visai mūsų tautai, nes švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Šventę temdo abejonės, ar dar po 20 metų bus kam minėti šią datą? Lietuvių tauta išgyvena ne tik ekonominį, bet ir socialinį bei kultūrinį nuosmukį. Didėjanti emigracija, Lietuvos ir lietuvių kalbos prestižo mažėjimas rodo, kad tauta nyksta. Spaudoje vis dažniau pasirodo straipsniai, kuriuose samprotaujama apie neišvengiamą tautos likimą. Negi tikrai metas pradėti svarstyti apie epitafiją ant mūsų tautos paminklo? Lietuvybė ne šiaip sau priskiriama prie sparčiausiai nykstančių kultūrų. „Auksine“ svajone tapo galimybė palikti gimtinę, nes lietuvių kalba, gyvenimas tėvynėje jau nebe vertybės. Lietuvos vyriausybės pastangos pakeisti susiklosčiusią situaciją apsiribojo agitacijos kampanijos organizavimu, samdant viešųjų ryšių specialistus, kurie sugebėjo skleisti tik primityvią valstybinę propagandą. Tikrąjį vyriausybės požiūrį į lietuvybę parodo tautiniam švietimui skirtos literatūros kainos, kurios daugeliui tiesiog neįkandamos. Ne tik kalba, bet ir neremiama lietuviška kultūra sparčiai nyksta, užleisdama vietą vakarietiškai masinei kultūrai. Ji nesaugoma, bet netgi keičiama į vadinamąją „Vakarų“ ar „Europos“ kultūrą. Šie procesai atskleidžia, kad lietuvybė nebėra gerbiama ir puoselėjama kultūros vertybė, tad mūsų tauta pradėjo neišvengiamai nykti.

Valstybės gerovė didžia dalimi priklauso nuo jos visuomenės (tautos) pasitikėjimo ir pasididžiavimo savo valstybe. Žmonės, nejausdami tampraus ryšio su valstybe (valstybės idėja), praranda atsakomybės jausmą prieš ją, prieš visuomenę ir savo tautą. Tai kelia didelę grėsmę visos tautos išlikimui ir tobulėjimui, valstybės gyvybingumui ir plėtrai. Lietuvai, kaip mažai valstybei, didelę reikšmę turi visuomenėje ir tautoje glūdintys resursai – solidarumas, patriotizmas, kūrybiškumas, tradicijų ir vertybių puoselėjimas, intelektualiniai gebėjimai. Šie veiksniai gali daryti reikšmingą įtaką socialiniam saugumui ir socialiniam valstybės brandumui, kuris turėtų būti laikomas struktūrinės valstybės galios dalimi. Iki šiol Lietuvos visuomenės ir politinės tautos būklei ir ryšiams su valstybe nebuvo skiriamas adekvatus jų reikšmei dėmesys, nors gana aiškiai ir dažnai akademiniuose ar politikos sluoksniuose pabrėžiama, kad Lietuvos pilietinė visuomenė nėra susiformavusi, valdžia yra nutolusi nuo visuomenės ir nepateisina tikrųjų tautos lūkesčių, o lietuvių tautai trūksta tokių savybių, kurios spartintų valstybės gerovės plėtrą. Iš esmės problema nėra nauja, tačiau trūksta jos išsamios ir nuoseklios analizės, ypač susiejant esamos būklės įvertinimą su galimomis politinėmis ir socialinėmis priemonėmis, galinčiomis duoti pozityvių rezultatų.

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis. Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie “vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, “po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me. Jau­nas žmo­gus jau­čia­si gy­ven­si­ąs am­žius. Kas­die­ny­bės ver­pe­tuo­se daž­nai sun­ku su­sto­ti ir pa­gal­vo­ti – vis bė­gi, vis bė­gi, vis bė­gi. Gy­ve­ni­mo ma­no sau­lu­tė jau lei­džias. Kas pa­da­ry­ta, tai pa­da­ry­ta, kas ne­spė­ta ar ne­su­ge­bė­ta – taip pat ži­no­ma ir jau ne­pa­kei­čia­ma. Skau­du ty­lė­ti, pa­sa­ky­ti ata­skai­tin­gai bei pro­tes­tuo­jant pras­min­ga ir bū­ti­na bent sa­vo ar­ti­mie­siems – su kuo bu­vai, kas esi šian­dien, kuo lie­ki, su kuo iš­ei­ni, nes kiek­vie­nas tru­pi­nė­liu at­sa­ko­me, juo la­biau ne­no­rint niek­da­riams po mir­ties be­jė­giš­kai ir veid­mai­niš­kai pa­tar­nau­ti pri­pa­žįs­tant jų pa­do­ru­mą. Šian­dien, de­ja, lie­ka šird­gė­liš­ka is­to­ri­nė prie­vo­lė vis­ką ap­mąs­ty­ti, api­ben­drin­ti ir pa­sa­ky­ti, kad sie­lai bū­tų leng­viau, kad lais­ves­nis jaus­tu­mei­si, ir bū­tent tuo lai­ku, kaip sa­kė vie­nas au­to­rius, „kol dvi­vei­džiai med­kir­čiai pjau­na Lie­tu­vą kaip miš­ką“. Ty­lė­da­mas at­ro­dy­tum ir lik­tum lyg įbau­gin­tas, pri­klau­so­mas, su­lau­žy­tas ar vi­siems be­si­lanks­tan­tis, vis­kuo pa­ten­kin­tas ir so­tus pri­si­tai­kė­lis bei pa­glos­to­mas veid­mai­nis Lie­tu­vos vals­ty­bės eg­zis­ten­ci­nia­me iš­šū­ky­je, nu­ny­ki­mo me­to ma­ro puo­to­je.