|

Nuomonė: Lietuvos išlikimas

Suvokus tikrąją pasaulio ir Lietuvos situaciją, kyla klausimas, o gal valstybė gali išlikti neutrali, likti anapus apokaliptinio proceso? Neutralių valstybių nelieka ir visai neliks jau todėl, kad globalizacijos laikais visų ekonomika yra persipynusi. Vis dėlto į globalinius procesus kištis galima ir reikia, nes būtent globalizacija ir naujos technologijos duoda galimybę net ir individams brautis į pasaulio viešpačių valdas (pats primityviausias atvejis – kriminalinis: chakerių įsibrovimas į milijardierių banko sąskaitas). Deja, būtent valstybinės struktūros pasirodo visiškai bejėgės jau todėl, kad yra integruotos į Naujosios Pasaulio Tvarkos srautą. NATO, kaip ir ES, be abejo, yra įtrauktos į globalistinę politiką. Mums NATO yra svarbi, kol išlieka Rusijos grėsmė, tačiau dėl to neturėtume NATO nei idealizuoti, nei absoliutizuoti. Šiuo metu reikalinga ir tiek. O kad ES yra globalistinės tvarkos instrumentas, galime įsitikinti iš to, kad ir mūsuose jau įgyvendintas visuotinis piliečių sekimas pagal Europos Parlamento direktyvą 2006/24/EC, kuri atspindi “bilderbergerių” norą valdyti pasaulį, bet ne kovoti su jų pačių samdomais teroristais: juk teroristai nėra tokie kvaili, kad naudotųsi asmeniniais mobiliaisiais bei savo vardu registruotais e-mailais. Direktyva 2006/24/EC yra nukreipta prieš eilinį pilietį, kuris klusniai vykdo įstatymus ir registruoja savo tikrąjį vardą.

|

Istorija. Lietuvos išlikimo kelias

Paimdami šią knygą, mes lyg paduodame ranką baisios lietuvių tautos dramos aukoms ir priglūstame prie nenykstančio ir niekada neišnyksiančio Lietuvos istorijos rando. Jis amžiais primins, kad apsaugoti tautą nuo svetimųjų vykdomo genocido gali tik Lietuvos valstybė – suvereni, nepriklausoma, be kolaborantų valstybės aparate. Ji – mūsų tautos egzistavimo, kultūros ir laisvos kūrybos garantas. Sovietinis, arba komunistinis, lietuvių tautos genocidas yra unikalus XX a. programinis procesas, kurį patyrėme kartu su latvių, estų, ukrainiečių ir kitomis tautomis. Nederėtų jo palikti vien savigailai. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo, ir nė vienam genocido vykdytojui dar nepaskelbtas jo darbus įvertinantis nuosprendis. Tegul nors moralinis, tegul nors humaniškumą ginantis nuosprendis. Genocidas kaip tam tikra žmonių ir tautų tarpusavio santykių – politinių, ekonominių, kultūrinių – forma turi būti iš viso atmestas. Sovietinio teroro aukų sąrašas tegul liks kaip protestas ateities tautoms, jų valstybėms ir vyriausybėms, jei jos turėtų bent menkiausią ketinimą eiti teroro ir žmonių naikinimo keliu. Kiekviena šioje knygoje paminėta pavardė – tai rūstus kaltinimas genocido vykdytojams. Suprantama, kad analizuojant sovietinį, arba komunistinį, genocidą Lietuvoje kyla noras paieškoti istorinių sąsajų. Mūsų tautos naikinimo rašytinėms programoms jau beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus „galinga ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti“. Tai buvo baisaus mūsų tautos programinio naikinimo pradžia. Ši programa buvo parengta „už mūsų nugaros“, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta. Tačiau niekas nesuskaičiuos, kiek aukų lietuvių tauta sudėjo šiai genocido politikai atremti.

|

Istorija. Kova dėl lietuvių tautos išlikimo

1893 metais susitelkę keli Lietuvos bajorai su Donatu Malinausku ir Elijumi Nonevičiumi priešakyje, 1895 m. sukūrė slaptąją „Dvylikos apaštalų“ organizaciją ir pradėjo kovą dėl lietuviškų pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje, trokšdami Lietuvos valstybės atkūrimo. Kodėl iš daugelio Vilniaus bažnyčių kun. Juozapas Ambraziejus patarė pasirinkti neveikiančią Šv. Mikalojaus bažnyčią? Jau kovos pradžioje „Dvylika apaštalų“ labai gerai suvokė apie juos tykančius pavojus ir atsisakė veikiančios bažnyčios, nenorėdami sukiršinti skirtingų tautybių tikinčiųjų. Dar 1895 m. prašyta bažnytinės hierarchijos atiduoti lietuviams vieną tų bažnyčių, kurios buvo tuščios ir nevyko pamaldos. Pasirinktos buvo dvi bažnyčios: Šv. Mykolo ir Šv. Mikalojaus. Pirmoji turėjo nemažus vienuolyno rūmus, kurie lietuvius viliojo, antroji buvo seniausia Vilniaus katalikų bažnyčia. 1896 metų pavasarį lietuviai kreipėsi į vyskupą L.Zdanavičių, pateikdami prašymą su daugybe parašų, kad Vilniaus bažnyčiose būtų leistos pamaldos lietuvių kalba, kurių nebuvo nuo vyskupo Karolio Petro Pancežinskio laikų. 1896 m. lietuviai inteligentai – D.Malinauskas, A.Domaševičius, K.Landsbergis, P.Matulionis su 300 lietuvių pasirašytu prašymu nuvyko pas vyskupą L.Zdanavičių. Tikslesnis laikas nėra žinomas, tačiau 1896 metų rugsėjo mėnesį „Varpas“ Nr. 9 informavo skaitytojus apie lietuvių apsilankymą pas vyskupą. Apie tai buvo rašyta ir straipsnyje „Kaip Vilniaus lietuviai vargo, kol išgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią“: „Senelis vyskupas [L.Zdanavičius], pranešus tarnui apie atvykusiąją deputaciją, matomai laukė ko kito ir iš pradžių nesuprato, kas tai per vieni. Paliepęs tarnui įvesti deputatus, pats išbėgo į kitą kambarį, apsitaisė išeiginiais rūbais ir, prisisegęs savo medalius ir užsidėjęs kryžių, iškilmingai išėjo prie deputatų ir labai maloniai į juos prakalbėjo. Bet, vos tik įstengė deputatai ištarti keletą žodžių apie savo reikalą, kaip vyskupas, susiraukęs, balsiai pratarė: „Ponai, čia politika, daugiau nieko.

|

Tautos išlikimas globaliniame ciklone

Aišku, kad tautos išlikimo klausimo visiškai neišnagrinėsime ir neišspęsime net iškart ir su akademinio jaunimo, ir su skaitytojų pagalba. Tačiau tikėkimės, kad tai paskatins kai ką iš autoritetų politikoje, žiniasklaidoje ir visuomenėje pažvelgti į šį opų klausimą daug plačiau ir garsiai prabilti apie sprendimus atsakymų ieškančiai tautos daliai. Gausus reiškinių, kad pasaulinės „blogio imperijos“ toli siekiančios galios ir jų samdytos smegenys bei pirkti liežuviai bando tautas suklaidinti. Prieš tai geriausias ginklas yra žinojimas ir supratimas, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Nes nežinojimas daugeliui tautų ir pavienių žmonių yra brangiai kainavęs. Įspėjimų apie pasaulinės valdžios pavojų yra pateikę net žymūs pasaulio autoritetai. Tai jau 1884 metais padarė popiežius Leonas XIII Enciklikoje „Humanum genus“, kurioje kalbėjo apie masonus. 1920 metais, matyt įžiūrėjęs globalizavimo pastangas, popiežius Benediktas XV įspėjo: „Pasaulio valdžios atėjimo ilgisi visi blogiausi ir iškrypėliški elementai. Tokia valstybė panaikintų visus tautinius lojalumus. Joje nebūtų pripažįstamas joks tėvo autoritetas aukščiau už vaikus ar Dievo viršenybė aukščiau žmonių visuomenės. Jei tokios idėjos bus įgyvendintos, tai neišvengiamai įvyks dar negirdėtas teroro viešpatavimas”. Pasirodo, tą patį apie pasaulinę valdžią galvojo ir popiežius Jonas Paulius II. Jis įspėjo, jog tai būtų teroro valdžia, jei ją „sugebėtų sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas”.

|

Kas laukia lietuvių tautos?

Nesu pesimistas. Nemėgstu graudinti savęs ir kitų. Tikiu, kad aktyviai dirbant galima nuveikti labai daug. Todėl šis komentaras skirtas tiems, kas mąsto apie lietuvių tautos išlikimą. Kitaip tariant, apie savo išlikimą. Norėčiau, kad žiūrėdami šį trumpą vaizdo kūrinį vertintume jį tik kaip peną pamąstymui. Tik kaip medžiagą savo vertinimams. Jei kas tai suprastų kaip tautinės ar kitokios neapykantos kurstymą, būtų labai graudu ir liūdna. Tai rodytų labai žemą mąstymo kultūrą. Tačiau faktai ir jų pateikimas gali iššaukti dvi aiškias reakcijas. Visų pirma, jokios. Arba kokią nors negerą. Pvz., pyktį ant lietuvių, kad jie tik plepa, o ne vaikus gimdo. O svarbus tėra vienas ir vienintelis dalykas – jei galvojame tik apie savo pilvą, o ne apie vaikus, kurie pratęstų mūsų tautos ir kultūros gyvavimą, tuomet ateitis liūdna. Ir mums svarbus faktas yra tik vienas – kiekviena lietuvių šeima turėtų vidutiniškai turėti bent tris vaikus. Jei bus mažiau – gamta mūsų nepagailės. ir nereikės jokios sveikatos apsaugos sistemos. ir švietimo sistema mums nebus reikalinga. O dabar Seime svarstomas klausimas, kokie bus mokami pinigai vaikus auginantiems tėvams. Kuo jie čia dėti? Kitose tautose ir kultūrose ne pinigai lemia vaikų atsiradimą. O vien finansinis išskaičiavimas pasmerkia tautą pavydui, godumui, vergystei ir… Pražūčiai.

|

Lietuvių tautos išlikimo galimybės ir svarba XXI amžiuje

Bevartydamas savo asmeninėje bibliotekoje knygas, radau savo kovų draugo 1995 metais man rašytą laišką, prasidedantį žodžiais: ,,Atsimeni mūsų dabar jau įžymųjį credo – ,(…) gyventi taip, lyg nuo tavęs vienintelio priklausytų tėvynės likimas, jos laisvė’?” Tai prezidento Ronald Reagan 1981 metų inauguracinės kalbos žodžiai. O mūsų pogrindinės Lietuvos Jaunimo sąjungos leidžiamas ,,Juventus Academica” leidinys, išspausdinęs mūsų sveikinimo laišką prezidentui Reagan jo išrinkimo antrai kadencijai proga, sėkmingai pasiekęs Vakarus, pateko į Reagan asmeninę biolioteką šalia kitų jam brangiausių dovanų iš Lietuvos – kunigo Alfonso Svarinsko sovietinio konclagerio uniformos ir seselės Nijolės Sadūnaitės Sibiro maldaknygės. Aš sutinku su savo draugo mintimis, kad tuo metu mums buvo pats prasmingiausias gyvenimo tarpsnis šioje žemėje – pogrindinės rezistencijos metai, vaikščiojant, Dievui padedant, bedugnės kraštu, leidžiant pogrindinius leidinius, organizuojant Jaunimo sąjungos grupes, mezgant kontaktus ir palaikant ryšius su JAV lietuvių jaunimo atstovais, rengiant slaptus susirinkimus, skleidžiant lietuvių tautos išsilaisvinimo ideologiją, auklėjant jaunimą ateities Lietuvai. Man šiandien dažnai darosi gėda būti lietuviu, matant, kas vyksta Lietuvoje, o kartais ir išeivijoje. Sužavėtas Lietuvos Seimas plojo prezidentui Valdui Adamkui praeitą pavasarį, išklausęs jo kritiškai rūstaus, bet teisingo pranešimo apie padėtį ir problemas Lietuvoje ir beviltiškai nevykstantį tų problemų sprendimą — nuo teisinės reformos nebuvimo ir korupcijos teismuose, Konstitucinio Teismo nenoro ir nesugebėjimo išspręsti dvigubos pilietybės, įstrigusios žemės reformos ir jos grąžinimo teisėtiems savininkams problemų, neskaidrių Europos Sąjungos paramos lėšų Lietuvai skirstymo, didėjančios emigracijos iš Lietuvos ir jaunimo tautinio patriotinio auklėjimo trūkumo.

|

Tauta, visuomenė ir kultūra

Kad panagrinėtume bendravimą tarp įvairių tautų ir kultūrų, pirmiausia turėtume išsiaiškinti, kas tai yra tauta, kultūra, visuomenė? Tauta – istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją, papročius. Kaip matome, kiekvienai tautai yra būdinga bendra kilmė- jokia tauta negali atsirasti staiga, jokia tauta negali pasipildyti nariais iš kitų tautų- Lietuvoje gyvenantis čečėnas tikrai netaps lietuviu. Kitas kiekvienos tautos (ne valstybės) išskirtinis požymis yra jos kalba. Juk daugelio pasaulio valstybių teritorijose gyvena daug skirtingų tautų, jas viena nuo kitos nesunku atskirti ir vaikui- kiekviena tauta kalba tik jai būdinga kalba. Galime didžiuotis savo lietuvių kalba, kurią mes per penkiasdešimt pastarosios okupacijos metų išsaugojome (nors buvome stipriai rusinami) ir kuri mus skyrė nuo kitų. Deja, tuo negali pasigirti baltarusiai, ukrainiečiai. Baltarusių kalba praktiškai yra mirusi, ja daugiau kalba tik seni žmonės Baltarusijos kaimo vietovėse. Ukrainiečių padėtis gal šiek tiek geresnė, tačiau asmeniškai mane nustebino vieno sutikto ukrainiečių žurnalisto pozicija šiuo klausimu- jam nepatiko Ukrainos valdžios organų priimti įstatymai valstybinę ukrainiečių kalbą vartoti visur – parduotuvių reklamose, gatvių pavadinimuose ir t.t. „Be praeities nebus ateities!“. Labai taiklus ir prasmingas šūkis. Juk kiekviena tauta turi savo istoriją, savo didvyrius ir savo išdavikus. Žinoti savo istoriją, šaknis yra kiekvieno sąmoningo tautos piliečio pareiga.

LIETUVA – lietuviams, lietuviai – LIETUVAI
|

LIETUVA – lietuviams, lietuviai – LIETUVAI

Privalau pacituoti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad niekam nekiltų abejonių dėl tokio šio straipsnio pavadinimo ar šūkio patriotiškumo. Konstitucijos 2-jame straipsnyje parašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Tai teisine kalba Pagrindiniame valstybės įstatyme įtvirtinamas Lietuvos identitetas ir valstybės suteikta aukščiausia teisė – suverenitetas – Tautai. Jei kalbėti ne teisinėmis sąvokomis, o paprasta žmonėms suprantama kalba, tai būtų, kad Lietuvos valstybė kuriama lietuvių Tautos labui – jos išlikimui garantuoti, kultūros ugdymui ir klestėjimui sąlygas sudaryti. Tai, beje kiekvienos Tautos, jos savimonės ir saviraiškos išlikimo ir tobulėjimo sąlyga.O būtent – aukščiausia tautinės bendruomenės organizacija – valstybė. Taip Pasaulio valstybės ir susikūrė – tautiškumo pagrindu. Net 99% jų yra tautinės valstybės ir nešioja tos tautos vardą. Pora žinomų išimčių (Šveicarija ir Belgija – kelių greta gyvenančių tautų susitarimo pagrindu), tik patvirtina bendrą Pasaulinę taisyklę. Daugiatautės valstybės (Rusija, Kinija, JAV) – atvirkščiai, yra prievartinio tautų pavergimo (okupacijos, invazijos, kolonializmo ir t.t.) atstovės, besidangstančios „internacionalizmo“, tautų draugystės ar net kultūros šviesos bei pagalbos nešėjos lozungais, o tautų išsilaisvinimo siekį vadinančios terorizmu , banditizmu ar separatizmu.

|

Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.

Nesigėdinkime būti valstybininkais
|

Nesigėdinkime būti valstybininkais

Po pastatruoju metu įsiplieskusių, neapykanta ir pykčiu persmelktų politinių intrigų ir garsiai nuvilnijusių „visuomeninių“ postringavimų, visuomenės aktualijų ir naujienų portale „Slaptai.lt“ beskaitant 2012 m. vasario 27 dienos dr. Algimanto Matulevičiaus straipsnį „Esame ties riba: netramdomi „valstybininkai“ sunaikins valstybę“ ir jame „vingriai“ išguldytus samprotavimus, norom nenorom, vienas po kito kylo klausimai: kokia tikroji žodžio Valstybininkas esmė ir ką reiškia šis žodis dabartinėje Lietuvių kalboje? Vargu ar turime kokį nors kitokį pasirinkimą, kaip dėl mūsų pačių negailestingai, beprotiškai ir nežmoniškai iškreiptų vertybinių sąvokų, grąžinti žmonėms išdidžią šio žodžio reikšmę. Jei turime savo pačių – mūsų visų, Valstybę – Lietuvos Respubliką, tai, regis, net ir be dabartinės lietuvių kalbos žodyno suvokiame, jog žodis valstybininkas reiškia ne ką kitą, o mūsų pačių valstybę, jos reikalais bei ateitimi pasišventusiai besirūpinantį Žmogų. Lietuvos Respublikos Pilietį, didžiaja raide, Politiką ar kitą Lietuvos Respublikos Visuomenės veikėją. Tokių, didžiaja raide iškiliai rašomų, Valstybininkų Lietuva savo istorijoje turėjo ne vieną ir net ne dešimtį, pradedant karaliumi Mindaugu, didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Algirdu, Kęstučiu ir Vytautu Didžiuoju.