Bendravimo patarimai

Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko. Kad išsaugoti draugystę, jiems reikėjo labai paprasto dalyko – sugebėjimo kalbėtis ir girdėti. Tada jie būtų sužinoję, kad vienam draugui reikia apelsino sultims išspausti ir numalšinti troškulį, o kitam užtektų apelsino žievės, būtinos pyragui iškepti. Būna juokinga, kai kas nors sako, kad nemokame kalbėtis – liežuvį turime, kalbą mokame, kartais net kelias kalbas. Visgi, dažnai mūsų tarpasmeniniai santykiai su aplinkiniais nukenčia būtent dėl nesugebėjimo tinkamai bendrauti bei nesugebėjimo/nenoro išklausyti kitą, išgirstant tiksliai tai, ką jis nori pasakyti, o ne ką norime girdėti. Tai galima pasakyti ir apie tėvų bendravimą su vaikais. Ar girdime tai, ką sako vaikai? Pokalbiai su vaikais neretai nuvertinami, jiems vis trūksta laiko arba jie apsiriboja klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Kokius pažymius gavai?“. Norint atsakingai ugdyti vaiką, būtina mokytis tinkamai su juo kalbėtis, taip ugdant ir paties vaiko bendravimo kultūrą. Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko.

Labai svarbi kliūtis santykiuose tarp paauglių ir suaugusiųjų yra bendravimo stoka. Paauglystėje, jeigu vaikystėje sukuriami palankūs santykiai, tokios problemos gali ir neiškilti. Iš dalies tai priklauso nuo mūsų sugebėjimo gerbti vaiką net ir tuomet, kai mes jam nepritariame. Kai nustojame galvoti apie tai, mes suvokiame stebuklą, kuris pasireiškia ugdant vaiko gebėjimą mąstyti. Niekieno nepadedamas vaikas dažnai nesąmoningai suvokia, patiria ir nagrinėja įspūdžius, jungia juos į sistemą ir po to veikia vadovaudamasis savo išvadomis. Jis turi savo protą! Labai dažnai mes nepagarbiai pasinaudojame tuo matydami nepaklusnumą ir maištavimą. mes ujame šiuos „nusižengimus" ir bandome vaikui padaryti įspūdį tuo, kaip mes mąstome. Norime „nukalti" vaiko charakterį, protą, asmenybę, lyg jis būtų molio gabalas, o mūsų veiksmai turėtų ji „suformuoti". Čia vaikas įžvelgia tironiją. Beje, tai gryna tiesa. Tačiau tai nereiškia, kad negalime ir neturime daryti įtakos vaikui. Tai tik reiškia, kad mes negalime „jėga" jo įspausti į mūsų įsivaizduojamą kiautą. Kiekvienas vaikas pasižymi savo kūrybiškumu, kuris atskleidžia tai, ką jis gyvenime patiria ir su kuo susiduria. Kiekvienas vaikas savo asmenybę formuoja individualiai. Kadangi mūsų, tėvų, pareiga pastūmėti vaiką tinkama linkme, mes privalome gerai žinoti, ką ir kaip mes kreipiame. Daug ko galime išmokti stebėdami vaiko elgesį ir nustatydami tokio elgesio tikslus. Sužinosime daugiau, jei norėsime suvokti, apie ką jis mąsto.

Žaidžiama visą gyvenimą - nuo kūdikystės iki senatvės. Tačiau ypač žaidžia 2-6 metų vaikai. Šie vaikystės metai psichologų vadinami žaidimų metais. Deja, tai, kiek laiko ir dėmesio pastaruoju metu skiriama žaidimams, daugeliui pedagogų ir vaiko raidos psichologų kelią nerimą. Šiandien ypač žavimasi ugdomąja ir lavinamąja veikla. Lavinamosios užduotys, ugdomosios pratybos, pyplių anglų kalbos mokyklėlės ar panašūs suaugusiųjų „išradimai", pavadinti „mokymusi žaidžiant", iš tiesų yra mokymasis, o ne žaidimas! Tikrasis žaidimas prasideda tada, kai vaikas pasislepia nuo mūsų, suaugusiųjų, būna savo pasaulyje, pats kuria žaidimą. Žaisdamas mažiukas parodo, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas vyksta šalia. O mokantis išorinis pasaulis ir jo taisyklės yra priimamos kaip neginčijama tiesa ir paverčiamos „savomis". Čia slypi du pavojai - ikimokykliniame amžiuje mažyliui gali neužtekti patirties mokantis gautos informacijos suprasti. Antra, darželinuko asmenybė dar tik formuojasi, todėl mokantis gauta informacija gali pernelyg padaryti daug įtakos, tapti dirbtina asmenybės dalimi. Žaisdamas vaikas keičia pasaulį taip, kaip jam norisi. O mokydamasis keičiasi pats, prisitaiko. Trumpai tariant, rizikuojama prarasti vaiko tikrąjį „aš". Pirmiausia žaisti vaikui labai malonu. Net sunkumai, iškilę žaidžiant, yra malonūs: vaikas juos įveikia ir tai teikia žaidimui žavesio. Antra vertus, žaidimas nesukelia įtampos. Be to, taip susipažįstama su pasauliu.

Ne kiekvienos šeimos tėvai turi galimybę nuolat būti su vaiku. Ką daryti tiems, kurie privalo vaiką palikti be priežiūros? Psichologai pateikia dešimt dirbančių tėvų elgesio taisyklių. Negrįžkite namo išalkę. Išalkęs žmogus tampa irzlus ir nepakantus. Jeigu jūsų per dieną pasiilgusiam vaikui pasirodysite būtent toks, džiaugsmo jam tikrai nesuteiksite. Nepervarkite. Per didelis fizinis arba protinis krūvis kenkia savijautai. Žmogus tampa irzlus. Vaikas nekaltas, kad viršininkas jus užvertė darbais, be to, mažylis nesupras, kodėl esate dirglus. Peržengę namų slenkstį, už durų palikite visas "suaugusiųjų" problemas. Tinkamai suskirstykite prioritetus. Niekada nekalbėkite apie darbą taip, kad vaikas galėtų pamanyti, jog darbas jums svarbesnis už jį. Bendravimas su vaiku svarbesnis. Neverta atstumti vaiko, jeigu jis priėjo prie jūsų tą akimirką, kai ruošiate vakarienę arba dirbate į namus parsineštus darbus. Vaikas yra žmogus, o vakarienė ir darbas gali palaukti. Vaikas yra pagalbininkas lr lygiavertis šeimos narys. Nediskriminuokite vaiko - nepaveskite jam nemaloniausio namų ruošos darbo, pavyzdžiui, grindų ar indų plovimo. Tačiau jis privalo atlikti jam patikėtus darbus. Kodėl? Todėl, kad šeimoje vadovaujate jūs. Nenuvertinkite vaiko. Jūs - suaugęs žmogus, todėl daugiau žinote ir mokate: geriau plaunate indus ir žaidžiate kompiuterinius žaidimus.