Degraduojanti policija ir apatiška valdžia bejėgė prieš karą keliuose

Korupcija, nevaldoma policijos pareigūnų savivalė ir smurtas, dokumentų klastojimas ir melas, kultūringo bendravimo stoka – ne sukurtas, o realus Lietuvos policijos įvaizdis. Jį kuria ne piliečiai, o pati policija, dumianti akis ir sėkmingai imituojanti kovą prieš karą keliuose. Deja, Lietuvos policijos svarbiausias uždavinys ne preventyvūs veiksmai, pagalba piliečiui, visuomenės informuotumo ir sąmoningumo didinimas, o įvairaus pobūdžio psichologinėmis represijomis ir smurtu pagrįsta gaudymo ir baudimo sistema. Sovietinės milicijos darbo metodai, begalinis kyšių alkis ir kovinė patirtis neatsiejama nuo nepriklausomos Lietuvos policijos pareigūnų.

Kita vertus, vairavimo kultūros chamizmas ir menkas vairuotojų suvokimas apie riziką keliuose varo į neviltį net patį geriausią policininką. Psichoanalitikai padarytų prielaidą, jog policijos degradavimas prasideda nuo tam tikra prasme degraduojančios visuomenės – pareigūnų elgesys yra tam tikras visuomenės atspindys. Ir tai nebūtų klaidinga prielaida, jeigu policijos pareigūnui negaliotų kur kas aukštesni etikos ir moralės standartai, unikali misija ir svarbūs uždaviniai, nebūtų aukštesnė teisinio išsilavinimo kartelė. Būtent tai ir verčia iš policininko tikėtis ko kito, nei tai, ką kasdien patiria vairuotojai ir keleiviai – nekultūringą policininkų elgesį, atsainumą, korupciją, melą, nekompetenciją, nevaldomą jėgos demonstravimą ir net smurtą.

Nepaisant po truputį mažėjančio eismo įvykiuose žūstančių ir sužeidžiamų žmonių skaičiaus, karas keliuose ir toliau sėkmingai tęsiasi, netikėtai užklupdamas pačiu netikėčiausiu metu, kai šalies valdžia džiaugiasi sėkmingai vykstančiomis saugaus eismo keliuose akcijomis. Per aštuonis mėnesius šiais metais Lietuvos keliuose įvyko 3 288 eismo įvykiai, kuriuose žuvo beveik trys šimtai žmonių. Nors šis skaičius ir nelenkia praėjusiųjų metų skaičiaus, tačiau duomenys byloja, jog sėdėti rankas sudėjus dar ne laikas. Ar Seimas, Vyriausybė, policija ir kelininkai ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdami užtikrinti saugų eismą keliuose? O gal visas kaltes tiesiog patogiau suversti neatsakingiems ir vairavimo kultūros stokojantiems vairuotojams?

Trūksta efektyvesnio policijos darbo

Rugpjūčio 19-20 dienomis Lietuvos keliuose žuvo net devyni žmonės, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Regimantas Čiupaila ragino nedaryti skubotų išvadų: „Karas keliuose slopsta ir iš vieno savaitgalio, per kurį įvyko nepaprastai daug nelaimingų įvykių, išvadų daryti nereikėtų. Vis dėlto šie įvykiai mus privertė šiek tiek atsigręžti atgal, parodė, kad mūsų labai intensyvių pastangų vis dar nepakanka”.

Policijos departamento generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas taip pat neneigė, kad policija galėtų padaryti daugiau stengdamasi užtikrinti saugumą keliuose.

„Policija turėtų ne gaudyti „už kampo”, o efektyviau prižiūrėti avaringiausius ruožus. Būtų gerai, jei kasdienis pareigūnų darbas būtų toks pat aktyvus kaip savaitgaliais ir švenčių dienomis, mat didesnė priežiūra ir pažeidėjų drausminimas atneša geresnius darbo rezultatus, pasiekiamas mažesnis nelaimingų atsitikimų skaičius. Tačiau tam neturime nei pakankamai policijos pareigūnų, nei pinigų, kuriuos galėtume sumokėti jiems už darbo viršvalandžius,” – pasakojo V. Telyčėnas.

Pono V. Telyčėno vizija apie efektyvų policijos darbą ir negaudymą „už kampo” skiriasi kaip diena nuo nakties realybėje. „Verslo labirinto” redakciją pasiekė ne vieno piliečio „istorijos” apie „efektyvų” policijos darbą – nepagrįstai naudojamą fizinę jėgą, šiurkštų smurtą, kyšio reikalavimus, dokumentų klastojimą, melą ir nekultūringą elgesį. Televizijos laidose vis dažniau rodomi smurtaujantys pareigūnai ir televizijos kamerų bei nepatogių žurnalistų klausimų vengiantys policijos komisariatų vadovai.

Policijoje veikia efektyvi kyšių sistema

Neseniai paskelbtais „Transparency International” šių metų tyrimo duomenimis, korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje siekia 4,6 balo iš 10 galimų. Pagal korupcijos lygį Lietuva užima 58 vietą iš 180 šalių. „Transparency International” Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juozapavičius aiškina, kad Lietuvai taip ir nepavyko pažaboti korupcijos, o šalies piliečių požiūris į korupciją keičiasi vangiai. „Labiausiai Lietuvoje korumpuočiausios sritys, susijusius su viešosiomis paslaugomis, – sveikatos apsauga ir policija”, – akcentuoja R. Juozapavičius.

Policininkų ir gydytojų suformuota kyšių sistema kur kas efektyvesnė nei tiesioginis darbas. Tai vaizdžiai iliustruoja „ypatinga policininkų patruliavimo strategija” – ne patruliuoti pačiose pavojingiausiose ir sudėtingiausiose kelių vietose bei imtis prevencijos veiksmų, o ten, kur yra patogu ir lengva gaudyti bei bausti. O patogu ir lengva gaudyti bei bausti ten, kur sunkiai pastebimi ar ką tik pasikeitę kelio ženklai ir apribotas greitis, apkrauta sankryža ar piko metu, kuomet visi skuba ir stengiasi išvengti kamščių. Nuolatinės policijos patrulių „budėjimo” vietos jau renkamos internete ir braižomi „pavojaus” žemėlapiai nesikeičia dešimtmečiais. Tragikomiškai atrodo situacija, kuomet pakeitus kelio ženklą kelių šimtų metrų kelio atkarpoje „budi” net keli policijos ekipažai. Puikus pavyzdys Kauno Tunelio gatvė, kurioje buvo apribotas greitis nuo 70 iki 60 km/h. Visą mėnesį po kelio ženklų pakeitimo šioje gatvėje nuolat „budėjo” patruliai, nors paprastai jų ten nepamatysi. Tuomet Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Algirdas Kaminskas net ir žurnalistų priremtas prie sienos dėl patrulių Tunelio gatvėje net nebandė aiškintis, kodėl po kelio ženklo pakeitimo gatvėje staiga atsirado pernelyg daug policininkų, nors itin pavojingose Kauno vietose – policijos ekipažas – staigmena.

Ir vėl pritrūko lėšų

Vidaus reikalų ministras R. Čiupaila entuziastingai žada organizuoti dar daugiau viešųjų akcijų stabdant karą keliuose. Ministras įsitikinęs, jog taip pat reikėtų suintensyvinti ir kelių policijos darbą. „Norėtųsi, labiau matomos viešosios policijos pareigūnų veiklos, kad kelių eismo priežiūros tarnybos patruliai būtų dažniau matomi, jų judėjimo, sukimosi greitis, turėtų būtų šiek tiek aukštesnis, nes dabar visuomenėje sklando nuomonė, jog policija visuomet tik po kurio laiko atvyksta”, – teigia R. Čiupaila, užmiršęs tikruosius policininkų patruliavimo ypatumus ir darbo metodus.

Nors Lietuva patenka į prasčiausiai už darbą policijos pareigūnams apmokančių Europos Sąjungos šalių gretas, tačiau tinkamos darbuotojų motyvacijos sistemos dešimtmečiais nepavyksta sukurti. Natūralu, jog pareigūnai nebenori dirbti už simbolinius atlyginimus. Šiandien Lietuvoje trūksta apie 1 500 policijos pareigūnų. Tai yra daugiau nei 12 procentų visų pareigūnų ir situacija kol kas negerėja.

„Žmonės vertina savo darbą tik tada, kai bijo jį prarasti. Aukštesnis atlyginimas, socialinės garantijos, premijos, skatintų policijos darbuotojus mylėti ir gerbti savo darbą. Kitas motyvavimas – tai vadovo pagyrimas. Ne vien pinigais, bet ir geru žodžiu galima žmogų paskatinti. To policijoje šiandien labai trūksta. Vadovai turėtų siekti kitokio vadovavimo modelio, nepamiršti pagyrimais ir padėkomis įvertinti atliktus gerus darbus. Ši motyvacija gal ir nėra pakankama, tačiau efektyvi”, – vardino pagrindinius darbuotojų motyvavimo sistemos trūkumus policijos generalinis komisaras V. Telyčėnas.

Meluojantys ir arogantiški pareigūnai – norma

Neseniai „Verslo labirinto” redakciją pasiekė skaitytojo Algirdo (tikrasis asmens vardas ir pavardė redakcijai yra žinomi) skambutis apie Kauno mieste patruliuojančių kelių policijos pareigūnų darbo metodus. Ponas Algirdas pasakojo, jog dar balandžio 25 dieną išvažiuodamas iš Taikos ir Kovo 11-osios gatvių žiedinės sankryžos buvo sulaikytas patrulio Manto Sabastėjansko. Penktadienio vakarai kaip įprasta didmiesčių keliuose itin intensyvūs – didžiuliai automobilių srautai ir kamščiai susidaro dėl gyventojų išvykimo į užmiestį ar provinciją. Tą vakarą ir Kaune prie minėtos žiedinės sankryžos buvo nusidriekusi didžiulė automobilių virtinė. Kaip nurodo kelių eismo taisyklės, išvažiuojant iš žiedinės sankryžos jei nenurodyta kitaip būtina persirikiuoti į pirmąją eismo juostą. Algirdas sakė, jog dėl automobilių grūsties laiku persirikiuoti į pirmąją eismo juostą buvo itin sudėtinga, todėl supratingi vairuotojai antrąja eismo juosta važiuojančius, rodančius posūkį ir norinčius persirikiuoti sumažinę greitį įleisdavo į pirmąją eismo juostą tam, kad šie nepažeisdami kelių eismo taisyklių galėtų išvažiuoti iš žiedinės sankryžos. Taip atsitiko ir ponui Algirdui, kuris dėl automobilių grūsties nespėjęs laiku persirikiuoti prieš pat sankryžą buvo įleistas supratingo greta važiavusio vairuotojo. Tačiau kelių patrulis M. Sabastėjanskas visus taip išvažiavusius iš sankryžos tą vakarą stabdė ir baudė. Ir ne tik tada, o itin dažnai šioje keblioje Kauno sankryžoje stovi už kelio vingio pasislėpę patruliai.

Žinoma, dalis vairuotojų šioje sankryžoje skubėdami specialiai ar nepastebėdami kelio ženklų pažeidinėja kelių eismo taisykles išvažiuodami iš antrosios eismo juostos. Žinoma, kad sunku šioje situacijoje įvertinti, ar ponas Algirdas, dėl grūsties nespėjęs persirikiuoti iš tiesų neišvažiavo iš žiedinės sankryžos antrąja eismo juosta ar bent kelių dešimčių centimetrų jos dalimi. Tačiau dar sunkiau kelių patruliui, pasislėpusiam už kelio vingio ir nutolusiam keliais šimtais metrų nuo sankryžos, plika akimi įvertinti, kiek centimetrų keblioje sankryžoje automobilis buvo ar nebuvo išvažiavęs į antrą eismo juostą. Pats ponas Algirdas taip pat pripažino, kad nei jam, nei policininkui šioje ginčytinoje situacijoje būtų sunku įrodyti ne/pažeidimo fakto.

 Bet kas yra įdomiausia šioje istorijoje – kelių patrulio M. Sabastėjansko nepagarbus, vairuotoją žeminantis ir arogantiškas elgesys bei akiplėšiškas administracinio teisės pažeidimo protokolo klastojimas. Sustabdęs vairuotoją, kelių patrulis paėmė vairuotojo pažymėjimą ir kitus automobilio dokumentus bei pasakė, kad vairuotojas neteisingai išvažiavo iš žiedinės sankryžos. Vairuotojas bandydamas paaiškinti gana vėlyvo persirikiavimo priežastį – automobilių grūstį – iš dalies pripažino galbūt kažką pažeidęs, tačiau sakė nesuprantąs, ką pažeidė. Nieko nepaaiškinęs ir visiškai neatsižvelgęs į situacijos aplinkybes M. Sabastėjanskas nuėjo į patrulio automobilį ir ėmė surašinėti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Vairuotojui paprašius paaiškinti pažeidimo esmę ir pateikti policijos pareigūno darbo pažymėjimą, taip pat išklausyti visas įvykio aplinkybes, kilo konfliktas. Nevaldydamas emocijų M. Sabastėjanskas išrėžė, jog protokolą už išvažiavimą iš žiedinės sankryžos antrąja eismo juosta surašė todėl, kad matė esą vairuotojas prieš sankryžą per daug agresyviai įsigrūdo į pirmąją eismo juostą. Pareigūnas nepagarbiais žodžiais taip pat išplūdo vairuotoją dėl jo profesijos, o vairuotojui nesutikus su administracinio teisės pažeidimo protokole įrašytais faktais, M. Sabastėjanskas į protokolą įrašė vairuotojo profesiją žeminantį melagingą sakinį. Vairuotojo teigimu, policijos pareigūno veiksmai buvo akivaizdi diskriminacija – žeminimas ir baudimas – dėl jo profesijos, o ne dėl realiai padaryto pažeidimo. Tik, deja, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas nenumato atsakomybės už diskriminaciją dėl profesijos.

Objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti, kad kas ką ir kaip pasakė ir kas iš tiesų meluoja žino tik vairuotojas ir policininkas. Bet administracinio teisės pažeidimo protokolo kopija liudija ne itin gražų M. Sabastėjansko sakinį vienos profesijos atstovų atžvilgiu.

 Tačiau dar įdomesnė istorijos pabaiga. Ponas Algirdas, manydamas, jog vieno policininko netinkamas elgesys neatspindi kitų policininkų darbo, o pareigūno etika neleis net nebandyti išsiaiškinti tiesos, nuvyko į Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybą. Įstaigos tyrėjas Algimantas Juškevičius net nesivargindamas gilintis į padaryto pažeidimo aplinkybes ir išklausyti vairuotojo versijos per keletą sekundžių pasirašo iš anksto atspausdintą nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo ir ranka įrašo baudos dydį. Vairuotojui paklausus, ar visi eismo pažeidimai taip „tiriami”, A. Juškevičius pasiūlo santykius aiškintis administraciniame teisme. Pasak pono Algirdo, kaip rodo praktika, administraciniai teismai paprastai remiasi tik policijos, nors ir kartais suklastotais, dokumentais bei tyrimo eigoje policininkų keičiamais ir prieštaringais parodymais. O be to, nestandartinės, keliuose kasdien abipusio vairuotojų supratimo reikalaujančios situacijos formalia įstatymo raide besivadovaujantiems teismams neįdomios.

Šią istoriją išklausęs Kauno kelių patrulių rinktinei vadovavęs, dabar Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos viršininko pareigas laikinai einantis Algimantas Judickas pripažino, jog minėta žiedinė sankryža yra itin sudėtinga, o šiuo atveju privalėjo būti įvertintos visos aplinkybės. Ar buvo, ar ne pažeidimo faktas, pasak A. Judicko, šiuo atveju yra sunkiai įrodomas ir labai ginčytinas, todėl turėjo būti išspręstas vairuotojo naudai įvertinant situaciją, o ne formaliai baudžiant. „Vairuotojai neturėtų tylėti, o bet koks netinkamas pareigūnų elgesys turi būti skundžiamas jų tiesioginiams vadovams. Vairuotojai turėtų būti pilietiškesni ir aktyviau rašyti skundus policijos vadovams dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Jeigu dėl pareigūno bus gauti kelių vairuotojų skundai, tuomet akivaizdu, jog su tuo pareigūnu ne viskas gerai”, – teigė A. Judickas.

Sociologinės apklausos rodo blogą policijos įvaizdį

Vykdomų apklausų rezultatai byloja, jog Lietuvos gyventojai neigiamai vertina policijos veiklą ir nepasitiki tiek jos vardu, tiek pačiu policijos generaliniu komisaru. Dar pavasarį savaitraščio “Veidas” užsakymu atlikta didžiųjų miestų gyventojų apklausa parodė, jog beveik pusė lietuvių mano, kad policijoje niekas nepasikeitė. Kad situacija pagerėjo, mano vos 4,4 proc. apklaustųjų. Nedaug teigiamų permainų pasikeitus vadovams miestiečiai įžvelgia ir tokiose institucijose, kaip Saugumo departamentas bei Specialiųjų tyrimų tarnyba.

 Pats generalinis komisaras V. Telyčėnas ragina aklai nepasitikėti telefonu atliktų apklausų rezultatais, juolab kad jie smarkiai skiriasi nuo policijos departamento užsakytų tyrimų rezultatų. „Nereikėtų taip patikliai žvelgti į visus tyrimus. Telefoninės žmonių apklausos yra menkos vertės. Aš nematau priežasties, kodėl būtų galima nepasitikėti. Reikėtų atsižvelgti į tuos tyrimus, kurie daromi pačios institucijos. Maža to, Lietuva yra vienintelė man žinoma valstybė, kurioje reitinguojami ir institucinių organizacijų vadovai. Jie nėra artistai, kurie turėtų rūpintis savo nepriekaištingu įvaizdžiu,” – savo nepasitenkinimą reiškė V. Telyčėnas.

Ir ko tie žmonės nepasitiki, jei net vidaus reikalų ministras įsitikinęs, jog policijos darbas vis gerėja. „Pagaliau policininkai patys suprato savo misiją, pagaliau ir visuomenė pradėjo labiau vertinti policijos pareigūnų veiklą. Išsiaiškinta ir tarpusavio santykių problema, jog nėra nei baudėjų, nei pažeidėjų, tiesiog yra situacijos, kurias reikia spręsti arba prevenciškai veikti, kad jų mažėtų”, – gražius žodžius žarstė R. Čiupaila.

Kelių būklė – patenkinama?

Eismo saugumą, kaip žinia, lemia 3 glaudžiai susiję elementai – vairuotojas, automobilis ir kelias.

„Policija daro nemažai, bet nereikia pamiršti, kad vienas iš kovos su avaringumu būdų – kelių tvarkingas suliniavimas, sankryžų vertimas į žiedines ir kiti panašūs kelių darbai”, – priminė policijos generalinis komisaras.

Pasak Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus Virgaudo Puodžiuko, dabartinė šalies kelių būklė yra geresnė nei Lenkijoje ar Rusijoje, tačiau blogesnė nei Vokietijoje ar Prancūzijoje, trumpai tariant – patenkinama.

„Ne remontuojamas kelio ruožas sukelia eismo įvykį, o vairuotojas, kuris nepaiso įspėjamųjų kelio ženklų ir toliau lekia, kaip akis išdegęs… Šiuo metu šalyje diegiama daugybė inžinerinių priemonių, kurios padeda saugiau įveikti vieną ar kitą kelio atkarpą: statomi viadukai, rekonstruojamos pavojingos sankryžos, įrengiami apsauginiai atitvarai, apšviečiami pavojingi ruožai, tiesiama daugybė kilometrų metalinio tinklo tvorų nuo laukinių gyvūnų. Greičio mėgėjų įkarštį tramdo stacionarūs greičio matuokliai,” – pasakojo V. Puodžiukas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, Kelių katedros vedėjas Alfredas Laurinavičius Lietuvos kelių tinklą sakė vertinąs gerai, tačiau skubėjo priminti, jog kelias, visai kaip ir kiekvienas organizmas, reikalauja dėmesio ir nuolatinės priežiūros.

„Galima sakyti, jog kelias dabar yra geras, bet jei mes jo neprižiūrėsime, netaisysime, bėgant metams jis dėvėsis, irs. Šiandien mes turime palyginti geras kelių dangas. Kelių finansavimo programa, skiriamos europinės lėšos leidžia šiuo klausimu nuveikti daugiau. Vos prieš keletą metų kelių priežiūrai buvo skirta tik trečdalis šiandien gaunamų lėšų. Šiandien padėtis jau kur kas geresnė, tačiau gaunamų lėšų vis dar nepakanka. Tiltų ir kelių dangos būklė dar nėra visur patenkinamai gera. O jei ji ir būna gera, sunkusis transportas, perkrauti sunkvežimiai sugadina tas dangas. Vienas gerai pakrautas sunkvežimis daro tokį pat poveikį keliui kaip 60 000 lengvųjų automobilių”, – aiškino profesorius A. Laurinavičius.

Automobilizacija niokoja gerus kelius

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva tapo svarbiu transporto mazgu Europoje. Dukart išaugo lengvųjų mašinų ir 4-5 kartus sunkiųjų transporto priemonių skaičius mūsų šalies keliuose. Generalinis (LAKD) direktorius V. Puodžiukas teigė, jog kelių, tiltų ir viadukų statybos tempai gerokai atsilieka nuo automobilizacijos augimo.

„Nepakankamai vystoma priemiesčių kelių infrastruktūra, kelio dangų atsparumas nebetinka veržliai ūgtelėjusioms apkrovoms. Todėl svarbiausia mūsų užduotis šiandien – atsižvelgiant į ribotą finansavimą, pasirinkti ekonomiškai teisingus prioritetus”, – pasakojo apie dabartinę šalies kelių būklę V. Puodžiukas.

„Kas tai yra geras kelias? Važiuojant Šveicarijos keliais, ant automobilio panelio pastačius stiklinę vandens jinai neišvirsta. Tai jau yra tvarkingas, lygus, geras kelias. Rusijoje kelias būna geras, jeigu jis yra pravažiuojamas. Viskas, ką mes galime pasiekti, priklauso nuo mūsų turtingumo. Norint turėti idealiai gerą kelią, reikia didelių investicijų, kelių tiesimui reikia naudoti geras, labai brangias medžiagas, kurių Lietuvoje nėra…” – gero kelio sąvoką bandė paaiškinti profesorius A. Laurinavičius.

Vairuotojų sąmonėje jau vyksta perversmas

Paklaustas, ar viena iš tebesitęsiančio karo keliuose priežasčių negali būti patys keliai, LAKD generalinis direktorius tikino, jog kelias avarijos priežastimi tampa tik tada, kai jo „reikalavimų” nepaiso pats vairuotojas.

„Žmonės turi pripažinti, kad net ir važinėdami moderniais greitkeliais, net ir vairuodami naujas, saugesnes transporto priemones lietuviai netaps gerais, atsakingais eismo dalyviais, kol neįvyks „didysis perversmas” sąmonėje. Žmogaus, atsakingo piliečio, tvarkingo vairuotojo ugdymas – viena pagrindinių, kertinių šiuolaikinės Lietuvos užduočių… Šiandien matome, kad tas „perversmas” jau prasidėjo ir, tikime, dar ilgai nesustos. Nereikia „aukštinti” nei vieno komponento iš tų, kurie lėmė gerokai saugesnę situaciją keliuose – sugriežtintos baudos, saugesni automobiliai, bundanti sąmonė ir vis dažniau prabylantis atsakomybės jausmas… svarbiausia, kad padėtis eismo saugumo srityje gerėja, nors ir lėčiau nei mes norėtume”, – optimistinių įžvalgų nestokojo V. Puodžiukas.