Karas keliuose

Korupcija, nevaldoma policijos pareigūnų savivalė ir smurtas, dokumentų klastojimas ir melas, kultūringo bendravimo stoka – ne sukurtas, o realus Lietuvos policijos įvaizdis. Jį kuria ne piliečiai, o pati policija, dumianti akis ir sėkmingai imituojanti kovą prieš karą keliuose. Deja, Lietuvos policijos svarbiausias uždavinys ne preventyvūs veiksmai, pagalba piliečiui, visuomenės informuotumo ir sąmoningumo didinimas, o įvairaus pobūdžio psichologinėmis represijomis ir smurtu pagrįsta gaudymo ir baudimo sistema. Sovietinės milicijos darbo metodai, begalinis kyšių alkis ir kovinė patirtis neatsiejama nuo nepriklausomos Lietuvos policijos pareigūnų. Kita vertus, vairavimo kultūros chamizmas ir menkas vairuotojų suvokimas apie riziką keliuose varo į neviltį net patį geriausią policininką. Psichoanalitikai padarytų prielaidą, jog policijos degradavimas prasideda nuo tam tikra prasme degraduojančios visuomenės – pareigūnų elgesys yra tam tikras visuomenės atspindys. Ir tai nebūtų klaidinga prielaida, jeigu policijos pareigūnui negaliotų kur kas aukštesni etikos ir moralės standartai, unikali misija ir svarbūs uždaviniai, nebūtų aukštesnė teisinio išsilavinimo kartelė. Būtent tai ir verčia iš policininko tikėtis ko kito, nei tai, ką kasdien patiria vairuotojai ir keleiviai – nekultūringą policininkų elgesį, atsainumą, korupciją, melą, nekompetenciją, nevaldomą jėgos demonstravimą ir net smurtą.