|

Katino ir pelės žaidimai po savivaldybės kilimu (tęsinys)

Praėjusiame „Verslo labirinto” numeryje skaitytojus supažindinome su mažos Justiniškių turgavietės didelėmis problemomis. Teko pripažinti nemalonų dalyką – kovoti su savivaldybės vėjo malūnais nėra taip paprasta. Į donkichotiškas kovas stojusi Justiniškių turgavietę Vilniaus mieste administruojanti įmonė UAB „Pagrata” pasiryžusi grumtis iki galo prieš neteisėtus Savivaldybės trukdymus užbaigti turgaus statybą ir modernizavimą. Įsisenėję ginčai tarp UAB „Pagrata” ir Vilniaus miesto savivaldybės sustabdė turgavietės plėtrą. Nuostolių patyrė ne tik turgų administruojanti įmonė, ne tik prekiautojai ir pirkėjai – nukentėjo Valstybės ir miesto biudžetas. Turgavietės darbuotojai laukia ir tikisi, kad nesutarimai su miesto valdžia kada nors pasibaigs, ir išsispręs ramybės neduodančios problemos dėl turgaus žemės sklypo. Turgavietę administruojanti įmonė kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atlikti turgaus sklypo ribų korektūrą, nes dėl klaidų Justiniškių seniūnijos pateiktame turgaus projekte, pastatyti statiniai kerta sklypo ribas. Neilgai laukus suveikė veiksmo-atoveiksmio dėsnis. Atsakydama į UAB „Pagrata” ieškinį Savivaldybė teismui pateikė priešieškinį, kuriame Savivaldybės administracija bandė nuginčyti turgaus nekilnojamų pastatų statybos ir registravimo teisėtumą bei UAB „Pagrata” teisę pratęsti Valstybinės žemės nuomos terminą.

|

Miestų plėtrą stabdo populizmas ir politiniai žaidimai

Didieji prekybos ir laisvalaikio centrai lyg baubas sutinkami beveik visuose šalies regionuose. Priešingai nei Lenkijoje, protesto akcijomis, skundais, teismais ir kitokiomis priemonėmis aršiai kovojantys prieš didžiuosius prekybos centrus remiasi ne tik Lietuvoje beveik nebeaktualiu smulkaus ir vidutinio verslo žlugdymo argumentu, o aplinkosauga, chaotiška miestų plėtra ir kamščiais. Per kraštus besiliejantis populizmas bei politiniai žaidimai kaitina aistras ir leidžia politikams prieš rinkimus rinkti „liaudies balso” pliusiukus. Verčiantys valdžią dirbti geriau bei kitokiais populistiniais pažadais besisvaidantys politikai ir įvairaus plauko visuomenės veikėjai paprastai lieka akli racionaliems ekonominiams dėsniams ir pasaulyje vykstantiems globalizacijos procesams. Už miško grybukų ir ąžuoliukų besislapstantys rėksniai, augę tik tarp miesto dulkių, paranojiškai bijodami automobilių kamščių sukeliamo smogo net neištaria žodžio „investicija”, o ką jau kalbėti apie naudos sau, miestui ir šaliai suvokimą. Kauno „Akropolio” statybų epopėja parodė, jog baimės, populizmo ir demagogijos pripumpuoto orkestro išpūsti burbulai po kelių mėnesių nuo objekto atidarymo išleido orą – nei miestas sudarkytas, nei transporto spūsčių Karaliaus Mindaugo prospekte nematyti, nei smulkus verslas Laisvės alėjoje sugriuvo. Šiek tiek analogiška „trijų pušelių” istorija Druskininkuose jau tapo klasikiniu ekonomikos analitikų pavyzdžiu, kaip gali būti žlugdomos investicijos.

|

Degraduojanti policija ir apatiška valdžia bejėgė prieš karą keliuose

Korupcija, nevaldoma policijos pareigūnų savivalė ir smurtas, dokumentų klastojimas ir melas, kultūringo bendravimo stoka – ne sukurtas, o realus Lietuvos policijos įvaizdis. Jį kuria ne piliečiai, o pati policija, dumianti akis ir sėkmingai imituojanti kovą prieš karą keliuose. Deja, Lietuvos policijos svarbiausias uždavinys ne preventyvūs veiksmai, pagalba piliečiui, visuomenės informuotumo ir sąmoningumo didinimas, o įvairaus pobūdžio psichologinėmis represijomis ir smurtu pagrįsta gaudymo ir baudimo sistema. Sovietinės milicijos darbo metodai, begalinis kyšių alkis ir kovinė patirtis neatsiejama nuo nepriklausomos Lietuvos policijos pareigūnų. Kita vertus, vairavimo kultūros chamizmas ir menkas vairuotojų suvokimas apie riziką keliuose varo į neviltį net patį geriausią policininką. Psichoanalitikai padarytų prielaidą, jog policijos degradavimas prasideda nuo tam tikra prasme degraduojančios visuomenės – pareigūnų elgesys yra tam tikras visuomenės atspindys. Ir tai nebūtų klaidinga prielaida, jeigu policijos pareigūnui negaliotų kur kas aukštesni etikos ir moralės standartai, unikali misija ir svarbūs uždaviniai, nebūtų aukštesnė teisinio išsilavinimo kartelė. Būtent tai ir verčia iš policininko tikėtis ko kito, nei tai, ką kasdien patiria vairuotojai ir keleiviai – nekultūringą policininkų elgesį, atsainumą, korupciją, melą, nekompetenciją, nevaldomą jėgos demonstravimą ir net smurtą.

Skandinavai vis dar prisibijo lietuvių

Lietuvos įvaizdžio kūrimu besirūpinančios valdžios institucijos ir viešųjų ryšių specialistai kursto nesiliaujančias diskusijas apie tai, kas ir kokie mes esame bei koks mūsų įvaizdis užsienio šalyse. Žiniasklaidą neretai pasiekia pranešimų apie lietuvių nusikalstamą veiklą užsienio valstybėse. Mūsų nebestebina tautiečių vagystės, viešosios tvarkos pažeidimai, dokumentų ir vertybinių popierių klastojimas ar pinigų prievartavimas. Pasitaiko ir sunkesnių Lietuvos piliečių nusikaltimų svetur – prekybos žmonėmis, žmogžudysčių… Lietuvių iškrėstos eibės juodina šalies vardą ir sukuria neigiamą net ir artimiausių kaimynų požiūrį į Lietuvą bei jos gyventojus. Po Europos Sąjungos plėtros 2004 m. kartu su pigia darbo jėga į Skandinavijos šalis plūstelėjo ne tik geresnio uždarbio, bet ir neteisėtai pasipelnyti besitikinčių lietuvių. Net ir nedidelė grupelė nusikaltėlių suteršia sąžiningai dirbančių Lietuvos piliečių vardą. Neretai žiniasklaidoje pasitaikantys pranešimai apie nusikalstamą lietuvių veiklą Skandinavijos šalyse verčia šalies gyventojus saugotis ir laikytis atokiau nuo mūsų kraštiečių. Bandydami pagerinti sugadintą įvaizdį lietuviai imasi iniciatyvos – buriasi į bendruomenes, dalyvauja įvairiose gerumo akcijose, susitikimuose ar net įkuria chorus… O kokį įvaizdį buvo susikūrusios skandinavų tautos apie mūsų protėvius? Atsigręžkime į istoriją.