Superpiringas. Sveiki atvykę į P2P !!!
StreamCast Networks kompanija išleido atnaujintą savo failų mainų programos Morpheus versiją, pateikdama naują paieškos technologiją, galinčią iš esmės padidinti P2P tinklų galią. Morpheus kūrėjai failų mainų tinklų lyderio pozicijas nusprendė susigrąžinti, įdiegę naują poros Harvardo studentų sukurtą internetinę Neonet technologiją.
Neonet dėka vadinamosios “paskirstytos haš lentelės” keičia patį failų paieškos P2P tinkluose mechanizmą – dabar galima jau žymiai efektyviau orientuotis tarp didelio kompiuterių skaičiaus ir lengviau surasti retesnius failus. Analogišką technologiją pradėjo taikyti ir konkuruojanti eDonkey programa, žadanti greitai aplenkti KaZaA, tapusią pačia populiariausia failų mainų programa pasaulyje.
“P2P technologija kol kas dar nepakankamai tobula, – pasakė StreamCast generalinis direktorius Maiklas Veisas. – Žmonės klausia savęs – ar reikalingas dar vienas P2P tinklas? Manau, kad taip, nes kol kas idealaus P2P tinklo dar nesukūrė niekas”.
Programuotojai ieško vis naujų P2P failų mainų pritaikymo sričių, tokių, kaip internetinė telefonija (neseniai mūsų aprašyta Skype programa) arba greitųjų žinučių siuntimas. Net Interneto tiekėjas EarthLink neseniai išleido savo failų mainų PĮ, tvirtindamas, kad tai – preliudija į žymiai tobulesnes Net telefonijos paslaugas.
Tačiau vis tik daugumai P2P tinklų vartotojų pats svarbiausias kriterijus – apsikeitimas failais. Amerikoje garso įrašų pramonės industrijos teisminių ieškinių grėsmė, pereinanti net į baudžiamąją atsakomybę iš federalinės vyriausybės pusės kiek prislopino entuziazmą, tačiau milijonai žmonių ir toliau siunčiasi failus, naudodamiesi failų mainų programomis.
Svopingo evoliucija
Morpheus išleidimas ir eDonkey populiarumo augimas sąlygojo trečiosios kartos Peer-2-Peer technologijos atsiradimą. Kiekviena nauja karta decentralizavo vis naujas funkcijas, kas vis labiau apsunkindavo galimybes išvesti iš rikiuotės P2P tinklus ir padėjo išplėsti paieškos galimybes.
Pirmosios kartos failų mainų tinklai (jų lydere buvo Napster) buvo kuriami pagal didelius centralizuotus indeksus, kuriuose buvo surašoma viskas, kas yra P2P tinkluose. Sistemos serveriai atlikdavo tarpininkų vaidmenį, susiedami tuos, kas ieško failų, su kompiuteriais, kuriuose jis yra.
Tai buvo efektyvu. Prieinamų materialų kiekis buvo tiesiog milžiniškas, tačiau teismai tokius tinklus pripažino neteisėtais. Napster teko prisiimti atsakomybę už tinklą, kuriame cirkuliavo didžiulis kiekis autorinėmis teisėmis apsaugotų materialų, ir po kiek laiko sistema buvo uždaryta.
Napster vietą greitai užėmė jau decentralizuotos, antrosios kartos P2P tarnybos, tokios, kaip Gnutella sukurtas ir taip pat KaZaA programos naudojamas FastTrack tinklas.
Šios tarnybos nebeturi centrinių serverių. Paieškos užklausos iš kompiuterio į kompiuterį perduodamos tol, kol nebus surastas reikiamas failas, o tada informacija apie jo buvimo vietą pateikiama jo ieškančiam žmogui.
Iš pradžių ši technologija veikė kaip senas, girgždantis vežimas, nes per tinklą iš kompiuterio į kompiuterį buvo perduodama milijonai tokių užklausų, lėtesniuose Interneto kanaluose netgi atsirasdavo “kamščių”. Bėgant laikui, padėtis pagerėjo, nes programuotojai sugalvojo, kaip geriau valdyti užklausas, tačiau dėl to paieška apimdavo tik dalį tinklo – sakykime, tik 100 tūkst. iš 2 mln. kompiuterių.
Neseniai JAV Apeliacinis teismas tokius decentralizuotus tinklus, skirtingai nuo Napster, pripažino teisėtais. Iš dalies taip buvo nuspręsta dėl to, kad PĮ platintojai negali tiesiogiai kontroliuoti to, kas vyksta tinkluose. “Garso įrašų firmos ir kinostudijos reikalauja peržiūrėti šį įstatymą, nurodydamos, kokia, jų nuomone, turėtų būti valstybinė politika šios srities atžvilgiu, – sakoma teismo sprendime. – Be abejo, toks sprendimas patenkintų momentinius autorinių teisių savininkų ekonominius tikslus, tačiau tai pareikalautų esminio bendros autorinių teisių įstatymdavystės pertvarkymo, o šito ilgalaikės pasekmės šiuo metu būtų sunkiai nusakomos”.
“Bangų” efekto daugiau nebebus
Trečioji tinklų karta, atsiradusi su eDonkey ir Morpheus atėjimu, o taip pat visa krūva mažesnių nepriklausomų programų kūrėjų, pateikė dar labiau decentraliuotus failų mainų instrumentus. Paskirstytos haš lentelės dabar leidžia sukurti tarsi visų tinkle esančių failų “momentinę nuotrauką” ir to pagrindu šios informacijos baitus tolygiai paskirstyti po visą tinklą.
Tam, kad rastumėte ieškomą failą, paieškos užklausa iš pradžių persiunčiama bet kuriam tinklo kompiuteriui. Tas atsakyme pateikia informaciją į kitą kompiuterį, kuriame yra jau kiek daugiau informacijos apie tai, kaip rasti šį failą. Trečiame kompiuteryje jau yra informacija apie patį failą arba bent jau apie labiau “informuotą” kompiuterį.
Šis principas būdingas visų nors kiek kompetentingesnių paieškos sistemų veikimo mechanizmui ir yra žymiai geriau, nei reikiamo kelio klausinėti pas atsitiktinius praeivius. Atsiradus naujiems failams ar prie tinklo prisijungus naujiems kompiuteriams, informacija atsinaujina kiekviename tinklo taške.
“Pagrindinis tokio metodo pranašumas yra tas, kad ieškoti failo jis leidžia visame tinkle, o ne tik vietiniame segmente, – sako pagrindinis eDonkey projekto programuotojas Džedas Makalebas. – Manau, kad jis greitesnis už Gnutella veikimo mechanizmą ir, tikriausiai, viršija jį ir techniniu atžvilgiu”.
StreamCast savo technologiją įsigijo praeitais metais. Ją sukūrė Harvardo studentai Benas Uilkenas, vieno iš pirmųjų DNR struktūros atradėjų ir bendravardžio Nobelio premijos laureato anūkas, ir Frensis Krikas. Uilkenas papasakojo, kad savo projektą jis pradėjo prieš keletą metų, kai susidūrė su ankstyvosios Gnutella versijos neefektyvumu, o vėliau prisijungė ir Krikas. Abudu studentai tvirtina, kad jų technologija per tris-keturis etapus suranda bet kurį iš kelių miljonų kompiuterių sudarytame tinkle esantį failą – nesvarbu, koks retas jis būtų.
Panašų metodą žada įdiegti ir kitos naujos programos, kad ir priklausančios internetinei telefonijai. Neonet ir eDonkey specializuojasi failų mainų srityje, tačiau tokia efektyvi maršrutizacija gali būti panaudota ir greitam susijungimui tarp kompiuterių, kurių savininkai kartas nuo karto norėtų bendrauti balsu, tam prisijungdami ir atsijungdami nuo tinklo.
“Šis metodas taip pat pritaikomas bet kokiems paskirstyto skaičiavimo projektams, ir mes tęsime savo darbą, – pasakė Uilsenas. – Iš esmės, jis parodo bet kokios centralizuotos infrastruktūros nereikalingumą”.
