Sielos grobikai
Santykiai tarp žmonių – dalykas rimtas. O Virtualiųjų Veidrodžių Karalystėje jie pasireiškia dar aštriau. Pasirinkęs sau pseudonimą (nickname) netikėtai, paslėpęs už jo skraistės savo veidą, netikėtai (sau ir kitiems) pasijuntate visai nuogi, – be jokių drabužių.
Apgirtę nuo įsivaizduojamos įsivaizduojamo pasaulio laisvės ir nebaudžiamumo, striksėdami tarp eilučių ekrane, sulaukiame pačių realiausių džiaugsmų, skausmingų niuksų ir įsipainiojame į tokius bruzgynus, į kuriuos šiaip niekada neišdrįstume nerti.
Bijai vilko – neik į mišką. Kartą prisėdai prie kompiuterio norėdamas pasmalsauti, o kas gi per žvėris tas Internetas yr,… ir nepajutai, kad tu jau nesi šio pasaulio gyventojas.
Visi žino, kad žmogus – žaidžiantis tvarinys. Ir žaidimai nesibaigia su vaikyste, kaip nesibaigia pasitraukus nuo kortų kaladės. Žmogus negali nežaisti! Žaisdami patenkiname jausmų badą ir išblaškome nuobodulį.
Tad ir Internetas virto keistu bibliotekos ir brangaus žaisliuko samplaika. Ne vienam žmogui jis tapo vienintele bendravimo priemone. Žmonės nuolat susirūpinę, kaip tvarkyti savo laiką. O daugiausia laiko praleidžiama chat'o virtualiuose plepaluose. Į juos galite įsijungti bet kada, – ir išeiti bet kurią akimirką (net neatsisveikinę). Jokių suvaržymų. Juose galima sau leisti tai, ko niekada nedarytum realiame gyvenime.
Bendraujant su žmonėmis informacija perduodama ne vien žodžiais (verbalinė informacija). Bet kitaip (balso tonas, gestai, prisilietimai, kvapai ir t.t.). Internete neverbalinė dalis atmetama. Tad visai nesunku pasirodyti visai kitokiu, nei esi – būti šmaikštesniu ir protingesniu (arba atvirkščiai – grubesniu).
Voratinklis tampa geriausiu Draugu, Kūdikiu ir Tėvu. P pagaliau ir Priešu (ir jam yra poreikis). Bet jame nelieka gyvos tarpusavio bendravimo energijos ir pasikeitimo ja.
Nuo gilios senovės žinomas žmogaus polinkis paklusti įvairiems (paprasčiausiems) ritmams. Juos naudojo ir pirmykščiai šamanai, ir šiandienos diplomuoti psichologai. Kompiuteris turi pranašumą – atneša savus ritmus. Žmogui padeda net paprasčiausias Tetris. Smegenys, paklusdami išoriniam ritmui, sutvarko savo energetiką ir, antra, dėmesį nukreipia į šalį nuo nuolatinio informacinių šiukšlių stebėjimo bei filtravimo.
Voratikliui, šiam energetiniam vampyrui, atiduodame nemažas psichinės energijos kiekius. Ne veltui tiek daug pasakojimų apie Interneto „zombius”. Kartą paragavęs, – negali sustoti!
