Psichologinis eksperimentas
12-18 metų vaikams buvo pasiūlyta savanoriškai praleisti 8 valandas vienumoje, patiems su savimi, nesinaudojant komunikacijos priemonėmis – telefonais ir internetu. Jiems buvo uždrausta įsijungti kompiuterį, radiją ir televizorių. Užtat buvo leisti klasikiniai užsiėmimai: rašymas, skaitymas, grojimas muzikos instrumentais, piešimas, rankdarbiai, dainavimas, pasivaikščiojimai ir panašiai.
Tyrimo autorė mėgino įrodyti savo darbinę hipotezę apie tai, kad šiuolaikiniai vaikai pernelyg daug pramogauja, nesugeba patys savęs užimti ir visiškai nepažįsta savo pačių vidinio pasaulio. Pagal eksperimento taisykles vaikai turėjo ateiti sekančią dieną ir papasakoti, kaip pavyko išbandymas vienatve. Jiems buvo leista aprašyti savo būseną eksperimento metu, užrašinėti savo veiksmus ir mintis. Jei prasidėtų pernelyg didelis nerimas, diskomforto jausmas ar įtampa, psichologė rekomendavo tučtuojau nutraukti eksperimentą, užfiksuojant nutraukimo laiką ir priežastį.
Iš pirmo žvilgsnio sumanymas atrodo visai nekaltai, psichologė irgi klaidingai manė, kad tai bus visiškai saugu. Tokių šokiruojančių rezultatų nelaukė niekas. Iš 68 dalyvių eksperimento pabaigos sulaukė tiktai TRYS – viena mergaitė ir du berniukai. Trims kilo minčių apie savižudybę. Penki patyrė galingas panikos atakas. 27 atvejais pastebėti tiesioginiai vegetatyviniai simptomai – šleikštulys, galvos svaigimas, karščio bangos, pilvo skausmai ir panašiai. Praktiškai visi dalyviai pajuto nerimo ir baimės jausmus.
Situacijos naujumas, susidomėjimas ir džiaugsmas, susitikus su pačiu savimi, išnyko praktiškai visiems dalyviams jau po 2-3 valandų. Tik 10 žmonių iš nutraukusių eksperimentą pajuto nerimą po 3 ir daugiau vienatvės valandų.
Didvyriška mergaitė, kuri ištvėrė visą eksperimentą iki galo, atnešė dienoraštį, kur visas 8 valandas detaliai aprašinėjo savo būseną. Paskaičius psichologei pasišiaušė plaukai. Etikos sumetimais ji šių užrašų nepaviešino.
Ką veikė paaugliai eksperimento metu:
Gaminosi valgyti ir valgė;
Skaitė ar mėgino skaityti;
Atlikinėjo kokias nors mokyklines užduotis (eksperimentas vyko per atostogas, bet iš nevilties daugelis griebėsi vadovėlių);
Žiūrėjo pro langą ir klaidžiojo po namus;
Išėjo į lauką ir leidosi į parduotuvę ar kavinę (bendrauti draudė eksperimento taisyklės, bet jie nusprendė kad pardavėjai nesiskaito);
Dėliojo LEGO ir galvosūkius;
Piešė arba mėgino piešti;
Prausėsi;
Tvarkėsi kambarius arba butus;
Žaidė su šunimis ar katėmis;
Sportavo;
Bandė rašyti laiškus ant popieriaus;
Grojo gitara, pianinu, vienu atveju – su fleita;
Trys rašė eiles arba prozą;
Vienas berniukas beveik penkias valandas važinėjosi po miestą autobusais;
Viena mergaitė siuvinėjo;
Vienas berniukas leidosi į atrakcionų parką ir per tris valandas prisisukinėjo karusele tiek, kad ėmė vemti;
Vienas vaikinas pėstute įveikė miesto gatvėmis 25 kilometrus;
Viena mergaitė nuėjo į Politikos istorijos muziejų, dar vienas berniukas – į zoologijos sodą;
Viena mergaitė meldėsi.
Praktiškai visi dalyviai vienu ar kitu momentu mėgino užmigti, bet to padaryti nepavyko, – galvoje įkyriai sukosi „kvailos“ mintys.
Nutraukę eksperimentą, 14 paauglių iškart įlindo į socialinius tinklus, 20 paskambino draugams, trys – tėvams, 5 išėjo pas draugus ar į kiemą. Likusieji įsijungė televizorių arba paniro į kompiuterinius žaidimus. Be to, praktiškai visi iškart įsijungė muziką arba įsikišo į ausis ausines.
Visos baimės ir kiti simptomai išnyko iškart, tik pasitraukus iš eksperimento.
63 paaugliai vėliau pripažino eksperimentą naudingu ir įdomiu. 6 pakartojo jį savarankiškai ir tvirtina kad iš 2 (trečio, penkto) karto jiems pavyko.
Analizuodami tai, kas su jais nutiko per eksperimentą, eksperimento dalyviai (51 žmogus) pasinaudojo frazėmis: „priklausomybė“, „pasirodo, aš negaliu gyventi be…“, „dozė“, „pagirios“, „man visą laiką reikia…“, „nušokti nuo adatos“, ir panašiai. Visi be išimties kalbėjo apie tai, kad buvo siaubingai nustebinti tomis mintimis, kurios ateidavo jiems į galvas eksperimento metu, tačiau nesugebėjo jų dėmesingai išnagrinėti dėl suprastėjusios būsenos.
Vienas iš dviejų eksperimento finišą pasiekusių berniukų visas aštuonias valandas klijavo burlaivio modelį su pertraukomis pavalgyti ir pavedžioti šunį. Antrasis iš pradžių susistemino savo kolekcijas, o paskui persodino gėles. Nei vienas, nei kitas nepatyrė jokių negatyvių emocijų ir nepastebėjo jokių keistų ar „kvailų“ minčių.
Gavusi tokius rezultatus, psichologė rimtai išsigando. Hipotezės hipotezėmis, bet kai jos štai šitaip pasitvirtina…
O juk reikia dar atsižvelgti į tai, kad eksperimente dalyvavo ne visi iš eilės, o tik tie, kurie sutiko būti savanoriais…
