Maskvoje studentai iš bankomatų pavogė daugiau kaip 700 tūkst. dolerių
| |

Maskvoje studentai iš bankomatų pavogė daugiau kaip 700 tūkst. dolerių

Trys Maskvos technikos universitetų studentai sukūrė gan paprastą prietaisą – jų pasididžiavimą ir pajamų šaltinį. Ne paprastų, bet visai solidžių pajamų. Nuo šių metų sausio mėnesio su šio prietaiso pagalba jie uždirbo 700 tūkstančių JAV dolerių.

Prietaisas jiems suteikė galimybę nuo svetimų kreditinių kortelių nusiimti visus pinigus. Prietaisas tvirtinamas prie bankomato skylės į kurią įkišama kreditinė kortelė, o kadangi jis yra nedidelis ir nudažytas tokia pačia kaip bankomatas spalva – praktiškai tapo nepastebimas. Jis nuskaito visus kortelės duomenis kuomet jos šeimininkas nuo savo sąskaitos mėgina nusiimti pinigus. Šalia sumontuota video stebėjimo kamera užfiksuodavo PIN kodą, kurį surinkdavo kortelės šeimininkas. Nuo to momento trys studentai turėdavo praktiškai neribotą priėjimą prie svetimos banko sąskaitos.

Su specialiai šiam reikalui nupirkta įranga trys gudruoliai pasigamindavo kortelės dublikatą ir pasinaudodami tuo pačiu bankomatu nusiimdavo visus svetimoje sąskaitoje buvusius pinigus. Tik pirminiais skaičiavimais tokių būdu nukentėjo daugiau kaip 200 žmonių. Darbavosi studentai Maskvos centre, o tam, kad juos sulaikyti milicijos darbuotojams prireikė surengti ištisą specialią operaciją.

Straipsniai 1 reklama

Tačiau net ir milicijoje apie šiuos studentus kalbama su tam tikra susižavėjimo gaidele. Tai ką padarė jie – pasaulyje dar nebuvo pavykę padaryti praktiškai niekam. Tokio prietaiso veikimo principas buvo žinomas gan seniai, tačiau pagaminti jo miniatiūrinę ir veikiančią versiją – pavyko tik jiems. Maža to, ekspertams niekaip nepavyko suprasti kaip jis yra tvirtinamas prie bankomato, todėl jį teko išrinkinėti tiesiog gatvėje.

Patys gi studentai stengėsi kuo maksimaliau išnaudoti prietaiso galimybes. Vieną tokų jie pardavė Prancūzijos arabams besiverčiantiems sukčiavimais su kreditinėmis mokėjimo kortelėmis. Maskvoje surinkti kortelių savininkų duomenys buvo parduoti kartu su prietaisu, todėl nors studentai ir sulaikyti galimybė, kad ir toliau nuo sąskaitų dings pinigai nepašalinta.

2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.

Similar Posts

Varzugos vingiais – lašišų gaudyti
| | |

Varzugos vingiais – lašišų gaudyti

Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje prisiekę žvejai traukia į taigą, prie Varzugos upės garsiųjų lašišų gaudyti. Toks laikas pasirenkamas neatsitiktinai: rugpjūčio pabaigoje, prasidėjus pirmosioms rudens šalnoms, taigoje besiveisiantys uodai ir musės, “moškėmis” vadinamos, tampa pasyvesnės nei vasarą, todėl rugsėjį Umbos vietovė tampa žvejų prieglobsčiu, net laikinąja jų sostine. Nepajėgę atsispirti laukiniam Kolos pusiasalio grožiui bei lašišų žvejybai paskutinę rugpjūčio savaitę į pasakų šalimi vadinamą taigą ir klaipėdiečiai išsiruošė. Žinomos TV laidos vedėjas P.Korsakas su savo tėvu R.Korsaku, klaipėdiečiams gerai pažįstami verslininkai A.Bosas, spaustuvininkas S.Jokužys, E.Deveikis, L.Metrikis bei G.Zaksas. Klaipėdiečių septynetukas per taigos ir tundros platybes skriejo visureigiu automobiliu 120 km per valandą greičiu. Prisiekę žvejai, išmaišę pusę pasaulio, taigos prieglobstyje plaukė valtimis per pelkes, tempė jas, tik su kuprinėmis ant pečių keliavo Varzugos pakrantėmis gėrėdamiesi šokinėjančiomis lašišomis, atsitiktinai aptiktais lokių pėdsakais bei grybų gausybe. Žinoma, kad į Kolos pusiasalį, žvejų svajonių kraštu vadinamą, atvyksta anglų lordai, Norvegijos, Švedijos karaliai. Nes tik čia ateina viena iš vertingiausių lašišų rūšių neršti. Lašišos eiti pradeda ankstyvą pavasarį ir beveik visus metus eina į aukštupius. Varzuga – viena didžiausių tų kraštų upių, dažnai Didžiąja vadinama.

|

Apie Lietuvių Tautą

Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): “From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ”. Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): “Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo… Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto”. Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį. Istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas. O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija – krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas. Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų “kritiški istorikai” kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.

Svajonės išsipildys
|

Svajonės išsipildys

Aš tą vasarą buvau viena, neieškojau ir net nenorėjau jokių santykių. Mano vyro idealas visad buvo Vin Diesel… Ir vieną vakarą, kai šienavom pas močiutę kaime, suskambo mano sesers telefonas ir ji padavė ragelį man. Ten išgirdau jos draugo balsą “labas Saulute, esu ne vienas, o noriu atvykt pas tavo sesę, galiu draugą pasiimt, kad tau būtų ką veikt?” na, kadangi aš buvau viena, geros širdies panelė, sutikau pasiaukoti dėl sesers… Ir ką, aš jau susiruošiau į pirtelę, kai kaip tik tuo metu atvyko mano sesers vaikinas. Aš kaip gerai išauklėta mergina nuėjau su juo pasisveikint, ir ką jūs manot, išlipo iš sportinio automobilio Vin Diesel kopija. Skustagalvis, rudaakis vaikinas… Susilydžiau… Bet tą vakarą mudu nepasikeitėm net telefono numeriais… Taip ir galvojom, kad viskas pasibaigs vienu pokalbiu ant žolės po žvaigždėtu dangumi… bet… buvo miesto šventė ir mano geriausias švogeris man kompaniją vėl parūpino, nuo to laiko mudu kartu, ir šiandien jau trys metai…. bet mūsų gyvenime buvo daug kliūčių. Po antro pasimatymo praėjo mėnuo, kol pasimatėm trečią kartą, bet tada pasimatėm visam… po pusantrų metų jis, kaip ir daugelis lietuvių išvyko laimės ieškoti į Angliją… ten buvo devynis mėnesius… jo balsą girdėdavau kas dvi savaites, bet kalbėdavom po tris keturias valandas… spalio gale jis grįžo… visiškai pasikeitęs…atostogavo dvi savaites… tada mes supratom, kad per tuos devynis mėnesius niekas nepasikeitė ir mudu tikrai mylim vienas kitą…

| | |

Vys­ku­pas pri­si­me­na vai­kys­tę ir tar­nys­tę

Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas ŽEMAITIS MIC yra kilęs iš Griškabūdžio parapijos Sparvinių kaimo. Gimęs 1926 m. rugpjūčio 30 d., kunigu įšventintas 1949 m. rugsėjo 25 d., dirbo vikaru Veiveriuose, Marijampolėje, 14 metų klebonavo Simne, 1967–1989 metais buvo Šakių klebonas ir dekanas. 1989 m. kovo 18 d. konsekruotas vyskupu, be to, priėmė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje. Sulaukęs Kanonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų amžiaus ribos, jis atsistatydino iš Vilkaviškio vyskupo ordinaro pareigų ir 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II jo prašymą priėmė. Šiuo metu Vilkaviškio vyskupas emeritas gyvena Marijampolėje, marijonų vienuolyne. Manome, jog vyskupo vaikystės ir gyvenimo patirtis bus įdomi bei svarbi ir jaunimui. Gal pirmiausia pradėkime nuo vaikystės. Griškabūdžio valsčiaus takus takelius vaikystėje esate daug kartų numynęs. Lankėte Meškinių ir Vėdarų pradines mokyklas, gimnaziją Šakiuose, o karo metais, valsčiaus įstaigoms persikėlus iš Šakių, – ir Barzduose. Sekmadieniais pėsčiomis eidavote į Griškabūdžio bažnyčią. Kokia Jūsų patirtis iš vaikystės, jeigu ją lygintume su šių laikų jaunimo patirtimi, kai paėjėti kelis kilometrus pėsčiomis yra didelė problema? Mano tėvai Antanina ir Juozas Žemaičiai buvo pasiturintys ūkininkai, giliai tikintys katalikai ir mus, penkis vaikus, nuo mažens mokė nesibijoti sunkumų. Todėl ir kelionės 1–4 kilometrus pėsčiomis nebuvo problema. Juk ir medikai sako, kad vaikščioti sveika.

Pirmojo bučinio saldumas
| |

Pirmojo bučinio saldumas

Liaudies išmintis byloja, kad pirmasis blynas visada prisvilęs. Tai pirmasis bučinys irgi toks – nevykęs? Taigi nusprendėme pasidomėti, koks tas pirmasis, vaikiškas bučinys ir kokius įspūdžius bei emocijas jis žadina dabar jau studentams, nebe vaikams. Sioma, VDU – II k.: Tai įvyko darželyje, kai man buvo 6 metukai. Jos vardas buvo Simona. Mūsų lovos buvo šalia, todėl mes dažnai plepėdavom. Aš ją pabučiavau netikėtai, ji išraudo, bet tikiuosi jai buvo taip pat malonu kaip ir man. Kai bandžiau ją pabučiuoti antrą kartą mus pamatė auklėtoja ir paguldė toliau vieną nuo kito. Jolita, KMU – IV k. (22 m.): Tai buvo kažkas nauja ir nepatirta, todėl labai malonu. Vaikinas pabučiavo mane per diskoteką mokykloje. Tą akimirką man lyg sparnai išdygo, pasijutau lyg skrisčiau. Kornelijus, VU, KHF – IV k.: Prisimenu, kad buvo drėgna. Man buvo 10m. ir pasibučiavau todėl, kad mergina buvo prižadėjusi saldainių popierėlių. Man tai patiko. Kristina, VDU – III k.: Mano pirmas bučinys buvo tamsioje spintoje. Jam buvo 6 m., o man – 7 m. Mes žaidėme šeimą ir tai buvo šeimyninis bučinys. Mes bučiavomės stovėdami ir susikibę už rankučių. Labai bijojome, kad neužkluptų suaugusieji.

Tas Beprotiškas, Beprotiškas, Beprotiškas Pasaulis (3 dalis)
|

Tas Beprotiškas, Beprotiškas, Beprotiškas Pasaulis (3 dalis)

„Smurtas Lietuvoje vykstant gėjų eitynėms“, – skelbė Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC interneto svetainė. Čia pažymėta, kad renginį sutrikdė susirėmimai. Kai protestuotojai ėmė mėtyti į dalyvius petardas ir akmenis, policijai teko panaudoti ašarines dujas ir areštuoti keliolika žmonių. Kaip teigiama bbc.co.uk, saugumą renginio metu užtikrino šimtai policininkų. Jie stengėsi sulaikyti daugiau nei tūkstantį protestuotojų, iškėlusių įvairius plakatus ir skandavusių įžeidimus eisenos dalyvių pusėn. Tarp pastarųjų buvo nemažai užsieniečių, diplomatų ir europarlamentarų. Viena žinomiausių pasaulyje žiniasklaidos priemonių priminė, kad teismas buvo sustabdęs leidimą eisenai, tačiau pasipiktinus ne tik prezidentei Daliai Grybauskaitei, bet ir kelioms tarptautinėms organizacijoms bei užsienio politikams, galiausiai buvo patenkinta organizatorių apeliacija. Eitynėse dalyvavę keli šimtai žmonių, laikydami vairovykštės spalvų vėliavas, dainuodami ir šokdami žygiavo palei Neries upę. Britų žurnalistai pažymėjo, kad Lietuvoje, kuri 2004 m. įstojo į ES ir kurioje tvirtas pozicijas turi Katalikų bažnyčia, homoseksualumas tebėra tabu. Šalis nuolat kritikuojama dėl paplitusios netolerancijos seksualinių mažumų atžvilgiu. „Pirmosiose Lietuvos homoseksualų eitynėse – dūminės bombos ir katalikų maldos“, – rašoma tinklalapyje lezgetreal.com.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *